Atsistojus prie pat sienos
palei pirmus vartelius
aš surinksiu aliai vieną
papirosų galelius
čia išmėtytus per dieną.
O kai grįš jis iš lankos
ir nakvoti apsistos
aš jį tuomet pavaišinsiu.
O del to, kad sužinočia
aš ir mano tikra močia,
kai paklaus jisai del ko čia
pririnkta pilna nekočia
surūkytų papirosų
aš prieš jį tad atsistosiu,
kaklą rankom apdėliosiu,
apie tai papasakosiu,
kaip radau šį rytą juosius —
surūkytus papirosus.
Jei jisai, kaip reikia joja,
nesakysiu, kad del jo jie...
tik klausysiu tylumoje,
ką jisai man pasakys
apie tą, kuri tamsoje
moja
koja...
Jeigu veidas jo nubalęs
staiga rausti vėl pradės,
jeigu, vargšas, kaip drugelis
nejučiomis sudrebės...
Oi, tada aš prie krūtinės
ji priglausių taip tvirtai
ir paklausiu, jo ar tai
jam čia kartas pirmutinis.
Daugiau nieko nesakysiu
tamsumoje apie tai,
kad ne vienas čia jisai...
kad akurkos papirosų
čionai guli mūs panosėj
dar iš buvusios nakties,
kad man lova suardyta
tik išėjusio šį rytą,
kad stalai čia suguldyti
ir buteliai sumušti
dar laukan neišnešti...
Bet jei jis čia suprastų,
kaip vaikelis nusimintų,
jis mane tuojau pamintų,
kiton pusen apvertų
ir p r langą išeitų,
oi, tada jau nuraminti
nieks manęs nebįstengtų.
Visumet ir vis sakyčiau.
kad štai šitas
chuliganas nematytas,
kad jam gaila kelių litų...
Pamėgintų užkabinti
ir svirnelin pavadinti!..
Niekuomet ir niekados!!!

_________________
Kalba ir rašyba autentiška
Keturi vėjai Nr. 2. – Kaunas, 1926 m. gruodis