Išsitiesė drėgnos pavasario tolumos.
Pavasario svaiguliu persunktas oras.
Dumia, lyg dramblio puolamas
Mažutis taksomotoras.
Laukais, miškais, kalnais, pakalnėmis.
Dangus vaivorykštėmis laiko žemę apkabinęs.
Aukštai ten vaikšto aniolai baltomis kelnėmis
Ir šluotomos valo dangaus mėlynes.
— Šoferi, pasuk bent kiek į aukštį!
Pikta, kai padangės išsižioję stebisi.
Pralenkime štai tą baltsparnį paukštį, —
Ir nerkime stačiai į debesį.
Toliau ten per dangaus rugius, per pievas
Dumk stačiai tenai, kur miega Dievas.
Dangus tvarkos visai nežino
Ir nebejaučia metų laiko.
Šoferi, gazuok smarkiau mašiną, —
Matoro užėsys šventųjų miegą teišvaiko.
Per dangaus užartus griovius,
Per spragotas amžių tvoras
Į lazurkinius piliorius
Sudavė taksomotoras.
Šventasai Petras užtrenkė vartus.
Gerklę išvertus rėkė šventoji Barbora,
Jog leisti neverta
Į dangų taksomotorą.
— Seni, nejaugi tau širdį nesopa?
Kažkokį dulkiną vabalą
Studijuoji pro mikroskopą
O mes štai atvežėm žaliuojančios žemės gabalą.
Bendrai, jei gerai įsigilinti,
Tai žemėje tikras pavasaris...
Nuvešim tenai ir tave nuobodžiai tylintį,
Ir tavo apsnūdusius brolius ir seseris.
Žiūrėk, kaip ėmė pušynai kvepėti.
Kaip gėlės paupiais sumirgo,
Už tokį vaizdą negailėtų
Šventas Jurgis žirgo.
Ir staiga senio kaktą raukšlės dengia...
Ir renkas aniolai su šluotoms iš padangių.
Murmėjims eina ir dangaus kalnais ir uolom
Iš karto matos, jog ne ten papuolom,
Te nenuodyja benzino garas
Savo dvokimu mus dangiškojo oro!“
Tarė Mykolas, dangaus žandaras,
Lysdamas prie mūs taksomotoro...
— Jei nenorite, kaip žinot...
Mes tik jums pasiūlyti norėjom...
Šoferi, pasuk mašiną
Ir dumk kur nors pavėju.
_________________
Kalba autentiška
Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis