Tuo tarpu kai mūsų kalbininkai užsiima „blusinėjimu“ arba rietenomis tarp savęs, kitur jie randa įdomesnį ir sau ir kitiems darbą. Pavyzdžiui prancūzų mokslininkas jezuitas M. Jousse ėmėsi kalbų mokslo ir toje srity pasiekė įdomių rezultatų, kurie paskelbti nelabai senai pasirodžiusiuos leidiniuos. Tėvas Jousse nesitenkina kokiais smulkučiais klausimėliais, įdomiais tikriausiems specialistams, jis ima dalyką iš esmės.
Kas tai yra žodis? Iš kur ir kaip atsirado kalba? Kaip ji vystosi?, stato jis sau klausimus.
Pasiremdamas ilgamečių studijų išdavomis tėvas Jousse'as prieina prie tos išvados, kad žodis yra ne kas kitas, kaip tam tikro gesto transpozicija. Gestas yra kalbos pamatas. Visas kalbų mokslas gali buti suvestas į gesto psichologiją.
Viskas gamtoje yra gestas: ar tai bus lietaus lašų kritimas, ar paukščio skridimas, ar žmogaus žingsnys, bei jo minties išreiškimas. Žmogus iš prigimties yra mimas; jis mimuoja viską, ką mato. Ilgainiui tie gestai pradeda būti taikomi pažymėjimui tam tikrų daiktų. Garsas ateina vėliau ir yra savo rūšies gesto akompanimentu. Geriausia daiktą charakterizuoja gestas silpniau garsas ir kuo tolyn tuo didesnė darosi bedugnė tarp daikto ir jo išreiškėjo garso – žodžio. Vieną ir tą patį gestą pradeda reikšti visą eilę net visai nepanašių garsų, pav. Gestas apkabinti pas visas tautas ir visais laikais pasiliko tas pats tuo tarpu, kai jo garsinių transpozicijų yra labai daug. Iš čia kalbų skirtumai ir didelius jų skaičius.
Bet mimuoti galima tik matomus daiktus, kalba gi susideda ne vien iš konkrečių, bet ir iš abstrakčių žodžių, kurių pamate irgi yra gestas, bet tie žodžiai jau tiek nutolo nuo savo pirmykštės prasmės, kad reiškia visai ką kitą arba net jų reikšme pasidaro ginčytine.
Kai kurie mokslininkai labai aukštai vertina abstrakčius žodžius, kaipo kalbos kultūringumo pažymį. Tėvas Jousse šiuo žvilgsniu laikosi visai priešingos nuomonės. Pasak jo, abstraktiniai žodžiai tai vistiek ką matematikoje algebros ženklai. Jie neturtina, bet alina kalbą, jie yra naudingi kada norima labai daug prikaibėti ir nieko nepasakyti.
Be abstrakčių terminų bujojimo tėvas Jousse šių dienų kalbose randa ir daugiau nenormalumų. Visame kame žmogus stengiasi aikvoti ko mažiausiai energijos. Jis siekia lengvumo. Kalboje tas pats: čia jis irgi viską prastina trumpina: vietoje kinomatografas – kino; vietoj automobilius – auto; nekalbant jau apie tokius naujadarus kaip: SSSR, GPU, PTT ir panašius, ypač pražydusius po karo. Tai visa gyvenime gal būt ir turi svao raison d'etre, bet iš tikrųjų kalbai atima visus jos raumenis, peliekavien tik groblus. Su žodžiais nedaroma jokių ceremonijų, jie skaldomi, piaustomi, dalinami, trumpinami. Rezultatas to viso, kalbos nublukimas, sumenkėjimas. Užkirsti tam kelią, grąžinti kalbai jos pirmykštį konkretiškumų galima tik atnaujinant žodžius šaknų pagelba. Mes dar, pasirodo, nesame taip toli pažengę ir didelę žodžių šaknų dauguma dar palieka tampriai surištą su pirmykšte, to ar kito gesto prasme.
Ar toks kalbos atnaujinimas būtinai reikalingas, apie tai galima dar ginčytis, bet kad tėvo Jousse'o teorijoje yra labai daug įdomaus nieks, manau, neprieštaraus. Einant tėvo Jousse'o nurodytu keliu galima pasiekti stebėtinų rezultatų.
Mes turimė begalę žodžių, del kurių reikšmės nėra nuomonių vienodumo, kuriuos kiekvieną aiškina savaip. Pav. Žodis: r i t m a s. Kas tai yra ritmas? Naudodamasis savo metodų ieškoti žodžio prasmę iš jo šaknies tėvas Jousse duoda sekantį ritmo apibrėžimą: „ritmas tai yra grįžimas to paties polučio (sensation) vienodais laiko tarpais; pojutis arba biologinis reiškinys, kuris gali priklausyti įvairioms žmogaus gesto rūšims; kadangi tas gestas gali efektuoti kaip kūno visumą taip ir dalimis jo organus: regėjimo, klausos, garso.
Gesto psichologija veda prie konstatavimo beveik universaliame maštabe jo dvilipumo ir retai trilipumo, žmogaus eisena, rankų mosavimas, šokių figuros, laikrodžio švituoklės judesys. Iš čia galima išvesti universalaus supimosi (oscillation) įstatymą, kuriam priklausytų ir literatūros fenomenai, pav. eilių ritmas. Iš tėvo Jousse'o teorijų išeitų, kad poetas, tai ne koks nors estetas, bet tam tikrų ritmiškų schemų fabrikantas. Tos teorijos šviesoje ir daugelio poetiškų priemonių kilmė aiškėja.
Ši teorija gali būti taikoma ir tipografijos sričiai. Kas yra raidės, jei ne žmogaus judėjimų šešėlio transpozicijos. Iš pirmo žvilgsnio, berods, nėra skirtumo tarp raštų ir gyvo žodžio stiliaus, bet iš tikrųjų skirtumas yra: iš karto beabejo dominuoja garsas, bet pamažu jį pradeda nustelbti grafika: yra rašytojų, kuriuos galima skaityti tik akimis.
Vienas literatūros kritikas ėmė net įrodinėti, kad naujieji prancūzų poetai ir rašytojai kaip tik ir eina Jousse'o rekomenduojamais keliais, t.y. prie žodžio konkretizacijos.
_________________
Kalba autentiška
Keturi vėjai Nr. 4. – Kaunas, 1928 m. vasaris
