Anais metais artos dirvos juodavo iškišusios savo alkūnes iš paskutinio smunkančio sniego. Kai kur paskendę balose arimai rodė tik guburius, kai kur lingavo sausų smilgų barzdos. Per smilgas džyrino vėjas lyg smičium, ir jos kartojo melancholišką pelkių melodiją. Dangus dar ne mėlynas, medžiai dar ne žali ir girios dar tuščios. Viskas taip pajuodę, taip nusišėrę ir nužydėta anais pavasariais ir nusinešta anų vasarų.

       Pelkių krašte, ūkanotame pakrūmių krašte tas kaimas. Sarmantai. Niekas čia neauga, nieks vasaros gražios neatneša, ir pelkės ir pelkės... Gegužy pražysta smilgos, samanos ir kadugiai apsiberia uogom. Bet niekad rugiai, niekad vasarojus.

       Ten dangus dar purvinas ir medžiai dar juodi. Amžinas lietus varva ir nukarusių debesų, ir pelkių balos pasidengia burbulais.

       Valdiškas miškas ošia netoli, o prie jo apverstos dirvos.

       Praeina dienos.

       Tačiau dabar jau glitūs verkšliaalksnių pumpurai prikvapino orą ir, perplėšę geltonas lūpas, vos girdimai šnibždėjo apie pavasarį.

       Valdžia, išdalijusi Samantų dvarą, atrėžė kelis hektarus ir savanoriui Bartkui Jurgiui. Kad tas žemės gabalas buvo atskirtas nuo kitų kaimų, kad jis buvo toli labai, tai valsčiaus popieriuose ir pažymėjo dvaro vardu naują kaimą, kur pirmas atėjo savo jaunystę prabernavęs svetimiem aukščiau minėtas Bartkus. Netrukus jo kaimynystėj įsirausė į žemes ir kitas naujakurys, už puskilometrio.

       Visą gyvenimą svajojęs apie savo žemę, Bartkus dabar turėjo hektarus. O tie hektarai lenkė jo sprandą ir čiulpė sveikatą. Sveikatos likučius, nes kare gavo dujų, drėgnuose apkasuose reumatizmą, ir dabar, kada iš pelkių kartais pasikeldavo supuvusių medžių ir lapų tirštas puvenų rūkas, jam kojas pradėdavo gelt ir gerklę smaugt dusulys. Ištisas naktis jis neužmigdavo rūsy.

       Pati, matydama vyrą agonijoj, verkdavo, plėšydavosi, keikdavo karą, vargą ir savo nedalią.

       — Kad tik greičiau kaip nors išsikrapštytume iš to urvo, kad tik kokią nors būdą susikaltume žiemai, — sakydavo ji.

       Bartkui suko galvą ne mažesni rupesčiai. Jo mintis buvo — arklys. Iki šiol vienai dienai kuiną gaudavo iš žydo, vieną dieną su kastuvais dirvą parausdavo ir užsėdavo taip. Taip praėjo keletas laukarių. Bet dabar jis rimtai pradėjo galvoti apie arklį. Jis laukė tik nustojant liūtis.

       Ties urvo stiklu, vieną dieną švystelėjus saulei, išlindo apšepusi, murzina galva. Tai galvai truktelėjus, kyštelėjo ranka.

       — Jau, rodos, aptilo lietus... — pasakė jis, atsigręžęs į rūsio gilumą. — Reiki eiti pas Kaupkų.

       Iš skylės pirma išlindo žmogaus pasturgalis, o paskum ir kitos kūno dalys. Jis užsimaukšlino zuikinę kepurę ir klėpsėdamas klumpėm nužirgčiojo per balas. Nužirgčiojo prie kito tokio urvo ir įlindo. Ten sėdėjo ūsuotas senis, aplink prariektą duonos kepalą spoksojo kelios poros alkalų mažgalvių akių. Moteris su ašarotu nuo dūmų veidu supo lopšy mažą, dar nė žodžio lietuviškai nemokantį vaiką. Abu vyrai išsikrapštė pypkes ir palenkę galvas įsišneko.

       — Jei toks oras bus iki kitos savaitės, reiks išeit į laukus.

       — Kažin. O gal vėl pradės pliaupti, kaip anais metais, ir išgulės nejudintos dirvos.

       — Taigi. Stankus skaitęs kalendoriuje ne kokius metus, sako. Prekūnija, kruša vis... Ar tai nuo Siberijos, ar iš kur tai ledai mariom atplauksią...

       Dabar ir moteris, supusi vaiką, atkreipė akis į jų kalbą: — Dieve neduok, vaje, vaje...

       — Na, kartais rodo lietų, o ateina saulėta. Visaip gali būt. Tik su vasarojum kaip! O pats gal jau pasirūpinai? — kreipėsi Bartkus į ūsuotą kaimyną.

       — Kas tai šimtą duos. Matai, štai paskutinį bakaną boba prariekė. Kaip toliau bus — nežinau. Teks neėdusiam pakentėti. Aš tai galėčiau, bet su tokiais ką daryt? Turi neturi duok ir gana. — Jis galvos mostelėjimu parodė į vaikus.

       — Kad nors vieni meteliai geresni... nors rugiai tie suželtų kartą. Kažin kas tai žemei... rodos, ir triūsi, ir prakaitą laistai, — kalbėjo liesa, sunkiai kvėpuodama moteriškė.

       — Eisim pažiūrėt to superfosfato, ar jau atvežė, ar ne. Rudenį gal šiaip taip išsimokėsime. Agronomas vambrijo, kad rugiai kaip dūmai kyla, užsėjus juo.

       Jie tylom paskui viens kitą išsliuogė iš rūsio ir nulinkčiojo laukais, vis tylom, per balas. Po valandėlės jie užpakaly paliko du rūkstančiu kupstu — savo namus, ir pasiekė vieškelį.

       Netrukus miestely.

       Miestely jie nuėjo į vartotojų bendrovę ir pasiteiravo apie superfosfatą. Ten ir daugiau suėję vyrų, kurie kalbėjo, kad laikraščiai taip pat rašo ir giria superfosfatą. Net pataria visiem sėti. Be to, pats Bartkus matė valsčiaus prieškambary ir vartotojų bendrovėj iškabintą popierį, kuriame išmaliavota (vienoj pusėj) rugių geltonų laukas, kylančių į padebesius ir dešimt vyrų piaunamų, — tai esą, anots rašto, superfosfato darbas, o kitame plakato krašte paprastų, prie žemės prisiplakusių rugelių plotas, vieno žmogelio piaunamas, — tai esą, anots raidžių, be superfosfato.

       Parėjęs vėlai nakčia namo Bartkus papasakojo pačiai, ką girdėjęs. Jis vis dar nesusidūmojęs, ar imti superfosfato, ar ne. O jeigu sunku bus išsimokėti? Vieno ar dviejų maišų nepakaks, ir trijų į tokią balą. Kad sėti, tai reik daugiau ir tirščiau užsėti.

       — O po kiek?

       — Nepigiai. Po dvi dešimtys penkis. Sako, iš už gronyčios atveš laivai. Dubinskių kaimo visi užsirašė. Siundė ir mane Kaupkus užsirašyt. Sakau, pakalbėsiu su pačia, ką ji pasakys. Sakau, pinigą greit gali įkišt, o kai reik jį paimti, tai ne taip lengvai duodasi.

       Bartkienė, patenkinta vyro sprendimu, pažiūrėjo į jį. Paskum ji skarutės kraštu išvalė ašarojančias nuo dūmų akis.

       — Jurgi, ogi daryk, kaip nori. Aš nežinau. Jei Kaupkus perka, visi, tai tik tur būt tas suparpuspatas vertas ko... Pirkim, kaip bus, taip. Jei dar žada palaukt su pinigais. O gal Dievas duos, kad užaugs. Jei tie trys pūrai kviečių atneštų po dešimtą grūdą, ko bereiktų! Gal ir iš rūsio kitą pavasarį išlystume.

       — Kalba, kad labai augą juo tręšiamos dirvos. Esą, tai vis naujos valdžios parėtkas. Seniau nieks ir negirdėjo apie tokius superfosfatus. Kaupkus „Mūsų rytojuje“ ar kur išskaitęs, kad ta valdžia daugiau eisianti už prastus žmones. Aną sekmadienį irgi šnekėjo kažkoks iš centro, po agronomo pranešimo, girdi, rašykitės į kuopą, valdžia palengvins ūkininkam, parsiųsdins trąšų, duos naujakuriam miško medžiagos. Jeigu, sakau, valdžia eis už biedną — ėmiau ir padėjau savo parašą.

       Nutarė Bartkus su žmona, kad reik pirk superfosfato, užsėti laukus. Taip nutarė Bartkus įkrėst į drėgną dirvą daugiau pelenų ir išvarvinti daugiau prakaito. Gal vis ateis geresni laikai.

       Dienos vis labiau švito. Paukščių vis daugiau klykavo balose.

       Tada sutriūbijo toli Nemune garlaivis. Garlaivis buksyru, sunkiai stenėdamas, atitempė tris baidokus, prikrautus zuperio. Nuo baidokų nuleido valtis, lentas. Daug žmonių ir daug vežimų iš viso valsčiaus. Pradėjo iškrauti superfosfatą. Pelenuoti, suplušę valstiečiai nešė sunkiausius maišus. Už iškrovimą, už visos dienos darbą vartotojų bendrovė padarė perkantiem nuolaidą.

       Bartkus čia bastėsi be arklio, be vežimo, tai jis mielu noru apsiėmė nešti maišus. O jam vis draudė kaimynas, užversdamas maišą ant jo pečių ir sakydamas:

       — Dusulį turi, ne per sveikiausias. Verčiau trotyti litą kitą, o sveikam grįžti.

       Bet Bartkus spyrėsi. Bartkus spyrėsi pusiau iš gėdos, atsiminęs tuos laikus, dar prieš karą, kada viena ranka penkių pūdų maišą šiūstelėdavo sau ant pečių, o iš dalies, — kad malonu buvo gauti pigiau superfosfatą ir sutaupyt išlaidas.

       Pirmuosius maišus lentom jis nešė su lygsvara. Bartkus net nejautė ypatingo sunkumo. Tiesa, jis prie kranto, kur krovė į vežimus, numetęs maišą ilgai kvėpuodavo, įsikibęs į ratų rungą, bet po valandėlės vėl galėdavo nešti. Gal dešimtą maišą nešė, kada užpakaly jo ilgiausia eilė jaunų nešėjų vis šaukė:

       — Seni, į šoną. Arba greičiau, po velniais! — jauni bernai šposavo, bėgdami tekini su maišais. Įtempęs visas jėgas, kilstelėti centnerį labiau ant pečių. Bartkus staiga suklupo. Maišas pirma, o jis paskum nusviro į šoną ir pūkštelėjo vadenin. Kažkur juokas. Nešėjai sustojo. Keli prišoko ir įbrido į vandenį. Kažkas komandavo kuo greičiausiai ištraukti maišą. Maišą pirma ištraukė, o paskum ir Bartkų. Jį nuvedė ant kranto du vyrai. Bartkus išblyškęs, akys iššokusios. Jis drebėjo ir neištarė nė žodžio, paskum, įsikibęs drobynos krašto, atsigokšėjęs išvėmė kraujo guzulus.

       — Trūko.

       — Kas, kas?..

       — Nieko, praeis. Man daug kartų taip atsitikdvo, kai tik sunkiau ką pakilnodavau, — kalbėjo vienas džiūsna valstietis, pančiu persijuosęs sermėgą.

       Darbas ėjo. Iki vėlyvos nakties tampėsi žmonės sunkiai riūkdami. Kaupkus pavasario šaltą naktį atvežė vieškeliais ir pelkėm į pačias pelkių gelmes tylintį ir ant superfosfato galvą paguldžiusį Bartkų. Į namus. Iškrovė kaimynas ir maišus jam į rūsį įtempė. Ir pačią, pradėjusią žliumbt, nuramino.

       Keletą dienų išgulėjo kraujais spiaudydamas. Bet lauke vis gražesnės ir gražesnės ėjo dienos. Bartkus jautė, kad laikas pakilti. Kad negalima leist laiko pūvant lovoj, kada darbas šaukia.

       Tylų rytą, kai tose tundrose jau žydėjo pilkšvi pelkių žiedai ir kažkur giedojo volungė, išėjo Bartkus į lauką ir šiaip taip pačios padedamas nuvilko prie rugių superfosfato maišus. Jis prisipylė priejuostę pelenų ir pradėjo žingsniuoti viduriu lysvių. Toks tylus pilnas rūkščios žemės kvapo oras. Toliau girios, valdiškos girios medžiai rytmečiui ošė. Bartkus bėrė pelenus atsargiai, apgalvodamas, su kaire ranka, kaip ir savo tėvo buvo tą manierą paveldėjęs. O pati sekė užpakaly ir žiūrėjo, kad jis neparkluptų.

       Volungei giedant, pačiai lydint, jis užsėjo rugius. Vos baigė paskutinę saują išberti, jam pasidarė silpna, ir jis atsisėdo užuoganos krašte pailsėti. O ta volungė vis tebegiedojo, ir jo pati pradėjo raudoti.

       — Dieve, dieve, Jurgi, kas tau?.. Guldyk galvą ant kelių, štai.

       Paskum jis atgulė. Dažni priepuoliai, kosulys su kraujais visiškai užkankino jį. Aiškiai buvo matyti, kad patrūkęs. Bet kai truputį geriau pasidarydavo, jis pasišaukdavo pačią ir silpnu balsu kalbėdavo:

       — Mariuk, eik, apsuk rugių lauką ir pažiūrėk, kaip atrodo.

       — Gerai, Jurguti, nusiramink, gerai... Aš buvau jau. Kad tu matytum, kaip gražiai žaliuoja. Jau plaukėt netrukus pradės.

       — Na, o kaip atšlaitėj, ar nepageltę?

       — Ne. Visur toki stati, riebūs ir tvirti iš pašaknų...

       Ir jis, laikydamas jos ranką, užmerkdavo akis. Kartą atsitiko, kad Bartkus pakilo naktį, pasišaukė pačią ir prisispyręs prašė:

       — Pažiūrėk tik tu gerai. Man rodos, kad jie vysta... — žmona daug vargo turėjo su juo, daug gaišo, pasakodama apie rugius, kad rugiai žaliuoja.

       Iš tikrųjų rugiai kilo tamsiom garbanom, vietom net melsvais kupstais žaliavo. Ir pavasaris toks nuostabiai šviesus buvo. Tokios šyvos dienos.

       — O kaip rugiai? Naktį buvo lietus? Ar daug pažėlė? Oi, gerai dabar lietus, kaip druska reikalingas, — jis kalbėjo. — Kad tik aš gaučiau atsistoti, kad tik gaučiau pamatyt, kaip jie atrodo, daugiau nieko nenorėčiau.

       Melsvas pavasario dienų dangus pasikeitė į giliai tamsų vasaros dangų. Tuo pat laiku atėjo pirmieji popieriai iš vartotojų bendrovės, reikalaują išpirkti vekselį už superfosfatą. Jau ir taip terminas baigėsi. Bet gavusi popierius pati paslėpė nuo ligonio. Praėjo savaitė, kita. Atėjo ir kiti popieriai, grasiną turto varžytynėm, bet ir šiuos pati paslėpė nuo vyro akių, kad tik jis nesirūpintų ir greičiau sveiktų.

       Kai Bartkus nesirodė nei kitą mėnesį miestely, nesirodė nei kaimo susirinkime, kur jį nieks neužtarė, tai ir atitarškino vartotojų bendrovės buhalteris policijos ratuose su vienu policininku. Atsibeldė į rūsį, išgązdino pačią, išjudino ligonį. Taip ir taip!

       — Iš kur mes paimsim, juk matot, kad ligonis. Iš žemės neiškasi.

       O Bartkus uždususiu balsu kalbėjo policijai:

       — Pažiūrėkit, koki rugiai! Užaugs, atiduosim. Tokių rugių dar nematėt Sarmantuose... nematėt. Noksta jau rugiai... Būkit žmonės!

       Bet buhalteris užsikeikė. Tada ligonis atsisėdo ant lovos briaunos, jo balkšvos, su kraujo dėmėm akys įsmigo į jį, ir suriko:

       — Biedną žmogų, kad galėtumėt, jūs gyvą surytumėt. Gyvą... Gyvą surytumėt...

       Buhalteris išėjo su policininku. Bet po valandėlės prie stiklo liko pati:

       — Žiūrėk, ką jie daro! Na, ką jie daro Jurgi. Karvę vedasi iš tvarto.

       Bartkus visais sąnariais pasirėmė, jo gyslos kaktoje iššoko. Jis nusitvėrė pagaikščio ir pirmą kartą po trijų mėnesių atsikėlė.

       — Pa-la... pa-la... aš jiem... — ir jo rankos drebėjo, ir jo lūpa pritvinkusi mėlyno kraujo virpėjo. Dar jis nepriėjo lango, dar prišokti nespėjo pati prie jo — susiklaipė ir susmuko asloje, už širdies nusitvėręs, plėšdamas nuo savęs marškinius, vaitodamas ir stenėdamas.

       Tada karvė subaubė. Dar kartą, bet jau tyliau. Dar tyliau. Ir dar.

       Po šio antpuolio Bartkus nesikėlė. Neprarijo nei išvirtų jo pačios mėtų, nei puplaiškių.

       Dar kartą prašė Marę nueit į lauką ir pažiūrėt rugių. Ji išėjo ir atnešė priskynusi pilnų varpų. Duona kvepiančių varpų.

       — Tokių rugių, Mariuk, dar aš nemačiau... — pasakė pilnu protu. Paskum į pavakarę klejojo vėl apie superfosfatą, vekselius, blogą derlių. Tik nakčia jis nurimo. Nebevaitojo. Nebesišaukė. Užmigo plačiai atvėpęs burną ir atidaręs akis, saujoj sugniaužęs rugių varpas.

       Tai buvo reta vasara. Vinkšna, kuri daug metų nudžiuvus svyravo prie Bartkaus kūtės, — ir ta pražydo, pražaliavo. Šermukšnis, kuris palaukėj džiūvo galvijų nubrūžyta žieve, — ir tas pasidengė, pražydėjo. Sarmantų balos skendo žydėjime. Derėjo vasarojai, žiemkenčiai ne tik ten, kur buvo superfosfatu sėta, bet ir ten, kur buvo įdėta daug triūso, daug jėgų, daug širdies ir prakaito.

       Bartkaus grabą išlydėjo iš namų penktadienio rytą. Pirmą rugiapiūtės mėnesio.

       Paskum jį sekė vos trys bobos. Naujakurys Kaupkus sėdėjo priešaky vežimo ir niuoksėjo sulysusį arklį. Kai grabas privažiavo prie rugių, prie Bartkaus rugių einančio didelio varyklinio kelio ir pasuko juo į pagirį, vėjui kilus, vėjui pūtus sujudėjo geltonų, nokstančių rugių ežeras, ir svarios, plieninės varpos beldė iš šalių į grabą. Taip visu keliu, atsisveikindamos sunkios bukės varpos mušė į pušines lentas, šnerėdamos, šnibždėdamos.

       O vidurkely, iš galo ratų, pasigirdo Bartkienės verksmas, kuri verkė kniūbščia apkabinusi grabą: — Palikai mane vieną siratą, palikai... kam... kam tau reikėjo nueit, kada toki rugiai... kada vargą vargom nemirei, kada duonos neturėjom, iškentei, kam tu dabar taip padarei?...

       Vežimui išklydus iš vidurkelio ir paskutinėm varpom nulenkus galvas, atsisveikinus su grabu, užvedė trys bobos giesmę apie dūšios išganymą. Bartkienė dar garsiau pravirko.

       Bet čia staiga didelė, galinga valdiška giria, pastojusi laidotuvininkam kelią, užgniaužė ir raudojimą ir giesmę.

_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis