Ražienų stiebai kaip kulkosvaidžių tūtos į mėnulį. Į saulę dienos metu. Pro tas tūtas švilpia vėjas. Kunkorėžį vėjas nuo miško atpučia. Varpa ilsisi, kaip didelė torpeda iš jūros išmesta. Ir dažnai didelė basa koja sulamdo tas tūtas.
       Loja šuo iš vienos pusės. Ošia ir ūžia miškas iš kitos.
       Ražienose justi linkčiojimas. Spiriasi ražienos prieš storas letenas. Ir visumet linksta. Lietuviškos.
       Praeina. Laikas ir letenos. Iš už miško sunkiom antim pradeda lėkti Sveika Marija ir Amžinas atilsis. Antys skamba ir skambėdamos lenda pro pažaliavusios varpinyčios langą. Vario gabalai. Toki kaip didelės skrybėlės. Vidury geležinė širdis. Nuo širdies gyslos tęsiasi į žemę. Iš kanapių nuvytos. O prie tų gyslų gyslotos rankos. Dvi. Viena pakyla, tai Sveika Marija. Kita: tai Amžinas atilsis. Tamposi virvės nuo rankų iki širdžių, ir šventos antys laksto iš varpinyčios. Romantikai pasakytų šventąjį gandą sklystant.
       Aplink, per prūdą, per mišką, per ražienas. Toks pat šventas vakaras. Tiek pat kelių klūpo per tuos šventus vakarus. Tiek pat vaikių eina į kamaras. Ir šunų gal tiek pat loja.
       Taigi pušų, kryžių, rankų ir Viešpačių be galo. Ir visi vis kryžmais, vis kryžmais susikryžiavę. Juk Lietuvos vakarai tokie šventi. Juk tiek daug Sveikų Marijų į dangų lekia.
       Tik kai gyslotos rankos nustoja timpčioję, vėl kai kas pasiunčia velnią netikėtu adresu, apsisvaido rupūžėm. Kažkur vaikis užsimojęs mergai sijoną netaisyklingai kilsterti. Ir taip per visus paprastus vakarus.

       1

       Pasibaigia pelkės su mažučiu upeliu. Šilai pasibaigia. O už tų visų pasibaigimų prasideda Daugnoros ražienos. Du beržai iš vienos pusės. Dvi obelys — iš kitos. Ir svirtis uosinė, pasitursinusi, kaip senė. Daugnora jos negriauna, nors iš šulnio vandenį virve traukia. Svirtį statė senelis, ir tol stovės, kol pati grius. Į kitą pusę rikiuojasi baltais mundirais pasipuošęs beržynas. Tik dabar jis be lapų. Švilpauti temoka. O Daugnoros namuose žmona su trim murzinais vaikais. Ketvirtas dar ne vaikas. Kūdikis. Tokių pat sutvėrimų ir kūtėj pilna. Jie žviegia ir tarpusavy piaunasi dėl pritvinkusio spenio.
       Daugnoros Veronika nepamena, kada ji plovė savo kaklą. Kad krūtys plaunamos, ji taipogi nežino. Bet mažajam pypliukui vistiek. Krūtis pritvinkus, nors nuo taukų ir suodžių įgijusi negrišką spalvą ir pienu bei vaiko snargliu apskretusi. Vistiek.
       Daugnorai taipogi vistiek. Jis tik tada atidžiau pažiūri į Veroniką, kai jos didelis kvolduotas sijonas nebepaslepia didėjančio pilvo kontūrų.
       — Atseit, Verele, vėl?
       — Vėl.
       — Tokia pono Dievo valia. Lai bus jam didžiausia garbė. — Ir tada norisi prieiti prie Daugnoros ir pasakyti:
       — Ne Dievo, kūmai, o tavo valia! O gal ir ne jo? Šitaip norėtų pasakyti jo didžioji, anos, seniai pasimirusios žmonos duktė Elzė. Bet senis neklausytų. Jis viena žino, kad ten aukštai yra Viešpats su Sūnum savo ir su Dvasia Šventa. Jis viską žino ir kitaip niekas atsitikti negali. Jeigu kitais metais bus dar vienas pypliukas, čia vienas Dievas tekaltas.
       Kitame namo gale stumdosi ir badosi juodi ir balti ėriukai. O tų ėriukų motina, kurią Daugnora Kotre praminė, laižo ir valo savo mažiukus pypliukus. Kai ėriukai pakankamai švarūs, Kotrė nusilaižo pati save. Ir jos speniai tokie raudoni ir švaručiai. Jei Daugnora mokėtų stebėti, jis atvestų Veroniką pas Kotrę ir įkištų teisybę į akis.
       Bet tokia valia Dievo.
       Tik kartais, kai Veronika marškinių užančio neužsisega, ir krūtys kaip chlorodonto tubikai nutysta, Daugnora stengiasi pamokyti žmoną. Bet žmona:
       — Ne tavo dalykas! Tu neturi vaikų, neturi rūpesčio, ir tau bepiga. Aš gimdau. Vargstu. Žindau. O tau kas?
       Ir tada Daugnora atsimindavo, kad obelys su obuolais taipogi nulinksta ir lapus ima kirmėlės graužti. Nebėra laiko nusipurtyti. Kad karvės be galo žindo ir žindo. Todėl ir tešmuo paskretęs. O Veronika dirbti dar turi.
       — Nieko nepadarysi. Tokia jau valia Dievo!
       Daugnoros laukai susibėgo su klebono sklypais, su kelių kaimynų sienom, ir ten, kur švilpavo svyruodamas beržynas — visu šonu šliaužė valstybinė žemė. Šaknys. Toliau kamienas. Tiek beržo, tiek Daugnoros. Tik beržas išsitiesia karininku, kai pro jį pravažiuoja grafas ar klebonas arba kai kirvį muistydamas praslenka naktį medžių vagis.
       O kai pravažiuoja klebonas ar praeina valdiškas žmogus, pažiūrėjus Daugnorai nuo kojų, pro jo kelius, pro krūtinę į galvą: — linkteri keliai, krūtinė priartėja juosmenį ir kepurė pati nuo galvos nušoka.
       Maskatuoja laisvi, nudirbę plaukai, kaip beržo šakos.
       Kai kurie kaimynai, kaip dievadirbio mūkelės, sustoję stebisi:
       — Ir Viešpatie, kodėl Daugnora toks kaktodauža.
       — Ir toks jau nusižeminęs.
       Bet tuo tarpu pravažiuoja vargonininkas, ir du tipeliai nusilenkia ligi kelių numovę savo tumpines kepures.
       Visur aplinkui taip. Gal net visoj Lietuvoj.
       Linkčioja kaimai prieš kiekvieną vyresnį, kaip alksniai nuo vėjo, kaip žilvičiai į paupį. Lankstosi nesąmoningai, bet taip žemai ir nuoširdžiai.
       Klojime smilko ir džiūvo pelai, suspaustas šienas ir neminti linai. Daugnoros vaikis iš veido ir iš pilvo — rūgo, kaip užminkyta tešla. Kai jiedu su Veronika ties krosnim susėsdavo, kažkas ideališkai vienodo ir vieno pasidarydavo. Agurkinės abiejų nosys, stebulinės kojos, trim pūrais seikėjami pilvai. Veido spalva tokia, kaip SSSR valstybinė vėliava.
       Veronikos su bernu dalytasi artimais įspūdžiais. Gal todėl ir ketvirtas vaikas į berną buvo panašus.

       2

       Šaltoka. Šalna beržyne šliaužioja šakom. Samanos susikūprinę, o ant samanų susikūprinęs Daugnora. Jam ėmė ir užėjo striukas reikalas. Bet dabar jis jau ramus. Sagstosi kelnes. Į beržą atsirėmęs stovi šautuvas. Žiūri pro vamzdį kažkur į gelumbinį dangų. Tolėliau, į pelkes, duoda kaip pamišęs tetirvinas.
       Susiveržia rimtai kelnes ir pasiėmęs šautuvą nutysina per samanas, pro beržus.
       Tetirvinas vis duoda ir duoda.
       Po storom duknom mėgina pasilįsti vaikis. Bet jau rytas, ir todėl nepatogu. Nepatogu dar todėl, kad po duknom jau kažkas yra. Neseniai iš tos vietos Daugnora išėjo ir dabar jo vaikis atsėlina.
       Tik duknos užsikloja. Užsikamšo. O vaikio lova tuščia.
       Tuo tarpu beržyne nusikaukia nusispiegia šūvis. Tetirvinas, kaip avižų maišiukas nuo arklio snukio, nudrimba nuo beržo.
       Rodos burkavo, mylėjo. Atlindo galvažudys ir nudėjo. Taip tetirvinas mislytų, kad galėtų.
       Daugnora velka už sparno tetirviną ir kalba Tėve Mūsų. Aišku kad reikia Aukščiausiajam padėkoti.
       Nes jo tokia buvo valia.
       Po pietų, apie trečią valandą, skuba liežuvį iškoręs Daugnora miškeliu, paprūdžiu į kleboniją. Negi valgysi tokį brangų paukštį. Ne varna.
       Čiūkš, čiūkš ties klebono durim klumpiukus.
       — Garbė Jėzui Kristui!
       Klebono kambary kažkas mur mur atsakymo vietoj.
       — Klebonėli, šįryt va kokį margą burkolą nudėjau. Netyčia net.
       — Sūnau mano, geras paukštis. Ale, sūnau mano, kurgi pritykojai?
       — Klebonėli, ugi savo beržynpalaiky! Duoda, duoda kas rytą. Pasiukvatijau ir nupyliau savo strielbike.
       — Malačius iš tavęs, sūnau mano.
       Patapšnojo petį.
       — Geros širdies nepamirštu. Kitą metą, kai bus reikalas, dovanai tau penktą pakrikštysiu. A? Bus gi? Ką?
       Prieš riebų, plikapakaušį kleboną susiklapatija, susisarmatija menkas žemės vabalas.
       — Ką gi aš, klebonėli. Tik Aukščiausiojo vieno valia!

       3

       Vakare. Taip apie vienuoliktą iš Daugnorų trobos visa šeima pasileido į kūtę. Pats Daugnora vežiminę liktarną tinteliuodamas bėgo pirma, o iš paskos su žvakigaliu ir lajine lempute talapeno atlapu ančiu Veronika ir Elzė. Rausvais veidais reljefai išsitiesė per visą kiemą. Kūtėj prakaitu apsipylus žalmargė stenėjo antrą veršį. Vienas jau vartėsi šieno gniužule, o antras toks buvo didelis ir taip nenorom ėjo į šį pasaulį, kad žalmargė vis suko ir suko galvą, tartum pažiūrėti norėdama. Juk ji jau kaip ir Veronika ketvirtą sykį kamuojasi. Kaip ir įprasta.
       Liktarna mirkčioja, linguojasi žvakės liepsna, ir žalmargės didelėse mėlynose akyse visa ta liepsna, visi tie ištysę veidai.
       — Reikia pilvą paspausti. Spausk, seni! —
       O pati Veronika atsiraitė rankoves.
       Bet Daugnora geriau sugalvojo. Juk jei Dievas norės, tai ir be spaudimų viskas gerai baigsis.
       Apsisuko. Numetė liktarną.
       Klumpės nutaukšėjo per kiemą į prieklėtį. Ištraukė iš palubės grabnyčios kadugius ir švęstą žolę. Pačiupo švęsto vandens ąsotį ir vėl nutauškėjo.
       Sučirško, susmilko šventi rūkalai ir šventas vanduo pasipylė ant gimdančios karvės. Žalmargė žiūrėjo atsukus galvą į tą šventą ceremoniją ir stenėjo.
       Kampe susistoję kažką pirštais rodė du didesnieji Daugnoros sūnai. Net juokėsi. Jiem keista. Jie nesupranta, ko ta durna karvė mūčijasi. Sprogsta ir nenusprogsta.
       — Poterius kalbėkit, rupūžiokai! — klykterėjo Daugnora ir pats malė krūminiais dantim maldą. Smilko. Rūko. Stenėjo. Meldėsi.
       Iš nuvirtusios liktarnos kažkuriuo būdu išsisunkė žibalas. Paskui jį nedidelė ugnis.
       Ir staiga užsižiebė šieno gabalas. Vos gimęs veršiukas pašoko. Kryptelėjo ir vėl sugriuvo. Sukliko visi Daugnorai. Žalmargė beviltiškiau baubterėjo. Ugnis nuo šieno prie šieno. Šoko į šiaudus. Daugnora sviedė švęstą vandenį, kuris kūtėj visu lataku šliokšterėjo. Parvirto žvakigalis ir užgeso. Šieno kupetas čiupo glėbiu ir metė pro duris į kiemą. Kieme ugnis vaikščiojo ne kojų, bet liežuvių galais. Staipėsi, kaip lydys džiūstančioj kūdroj.
       Šieno gabaliukai vėjo nešami per kiemą nuriedėjo iki klojimo, ir ugnis išsidaužė pro klojimo stogą.
       Niekas nematė, kaip ji ten palipo. Ji pašėlo bėgti nuo vieno stogo krašto į kitą. Paskiau išilgai. Kryžmais.
       Visi šventieji Daugnoros buvo iššaukti į pagalbą, bet jie nė vienas neatėjo. Tik kaimynai bėgo per ražienas, per apstingusias bulbienas, kibirais, geldom nešini.
       Kai liepsnos pralindo pro pušų viršūnes, sukdamosi pasistiebė į juodą nakties dangų kažkokiom ilgom raudonom gyvatėm — toli, senoj varpinyčioj vamterėjo varpas. Klebonas pro savo langą pažiūrėjo. Aišku, ne jo kluonas degė.
       Zvanijo, umzdė senas varis gyslotų rankų daužomas, o už miško šviesesnis ir šviesesnis darėsi dangus. Auksu nuklojo pušis.
       Į rytą nurimo klegėjusi pamiškė. Nurimo ražienos. Tik Daugnoros klojimo vietoj rūko, kaip iš didelės turkiškos pypkės. Nuodėguliai, kaip stori cigarai smilko ir kilo į viršų mėlyna akvarėle. Iš miško buvo išlėkę varnos ir visos varlės sulindę į pat pelkių dugną. Biauriai smirdėjo.
       Daugnora išverstom akim žiūrėjo kažkur. Pro šalį. Pro nieką. Nieko. Galvą nuleidus vaikščiojo Veronika ir Elzė. Tik vaikai ir vaikis mažkuo rūpinosi. Net gražu: pirma liepsnojo, traškėjo, lūžo, virto. Dabar rūksta. Paskiau bus daug anglių. Bus galima ožkas juodai nutepti. Kiaules. Žalmargė tebesikankino. Pirmasis veršiukas keliuose klaupęsis čiulpė pritvinkusį žalmargės tešmenio spenį. Kol teka pienas — čiulpina.
       Nurūko dūmai. Karvę atėjęs žydas pripiovė. Kieme pasidarė tuščia.
       Nulinko Daugnoros galva ir nebepakilo daugiau. Ir barzda netgi pasidarė balta. Bet kai jo kas klausė, kodėl, kaip? — jis vienodai atsakydavo visiem:
       — Tokia jau Dievo, šito Aukščiausiojo, valia!
       Jis kas rytą ir vakarą ilgiau klūpėjo prie lovos su didelėm duknom. Veronika knarkė, o jis suko kukavinį rožančių apie rankos riešą ir kažinką galvojo. Gal apie gerą Dievą. Gal apie tai, kaip gerasis Dievas bando savo išrinktuosius. O gal galvojo, kad visiškai neverta galvoti.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis