Mikę jau du kartus perkėlė į kitą suolą. Dabar jis sėdi aukščiausiame suole prie krosnio, kad mokytoja jį matytų. Dabar jis sėdi užpakaly Zabelės ir,kai ji nusiperka naujus sąsiuvinius, Mikė gali čia pat žiūrėdamas į jos kvailutes akis užrašyti labai gražiom raidėm. Kaip visos mergaitės sako – aukso raudėm.
Jei mokytoja aiškina geografiją ir apie šalis tolimiausias, ten, kur esą kalnai, o kalnuose ir vasarą sniegas, ir apie šalis, kur, girdi, skraido raudoni paukščiai ir paukščius galima išmokyt kalbėt, – Mikė beveik išsižiojęs vėpso, ir atrodo, kad jo čia nėra. Jo rankos nuleistos, peiliu nebeskaptuoja jis suolo ir nebetuksi į grindis klumpėm. Bet jei mokytoja aiškina skaičius ir liepia atverst languotus sąsiuvinius, jis neatverčia languotų sąsiuvinių, neklauso aritmetikos. Mikė prikiša lūpas Zabelės ausiai ir skambina apie Kryklos upelį. Šneka jis, kad Kryklos upely yra dumburių, kad didelis vyras prigertų. Šneka jis, kad Kryklos upely yra lydžių nuo dviejų sieksnių ir viena žuvis kaip per visą mokyklą. O jis ten užtaisys varžas ir sugaus žuvį. Žuvį parduos Dovidkei ir už ją nusipirks sau lenktinį didelį peilį ir Zabelei žiedžiuką.
Staiga jo peilį, kuriuo jis karbuoja suolą, kažkas išmuša iš nagų. Jo ausis susukta kažkieno rankos, kaip šungrybis. Mokytoja stovi ir tąso jį:
– Stok, parše tu. Duokš peilį. Parodyk sąsiuvinius, vėl išplėšei?
– Namie palikau... – sako jis raudonuodamas.
– Kodėl tu niekad galvos namie nepalieki. Eik į kampą.
Mikė eina įsireižęs, rankas į kišenes susikišęs. Mokytoja jį palydi kai kurį laiką. Paskum iš jos veido pyktis dingsta, ji atsigręžia į klasę, į tą puikiąją vaistininko dukrą:
– Jokūbauskaitė, pakartok, ką sakiau. Na, kiek bus?
Iš kampo atsisuka Mikė. Jo akyse nei pykčio nei ašarų. Tik jis labai neapkenčia vaistininko dukters, kuri sėdi beveik atskirame suole, avi žibančiais čeverykais ir visuomet valgo varškinius pyragaičius kas pertrauką. Ji kalba kitaip, puošiasi ir net šilčiausia vasaros dieną avi bateliais, o mokytoja ją vadina panele.
Mikė sudaro iš savo pirštų skaičius ir pakiša Jokūbauskaitei.
– Devynius kilometrus... – sako ji.
Mokykla ūžia. Aplink ją šnabžda, sako skaičius, bet Jokūbauskaitė rausta iš gėdos.
– Šš-a, nutilkite. Panele Jokūbauskaite, pagalvok tik gerai. O jūs, – į klasę, – tylėkite!
Mikė vėl iškėlė pirštus. Jis dabar išskėlė visą dešimtį ir prisispyręs tvirtina, kraipo galva, kad mažoji panelė norom nenorom patiki.
– Dešimts...
– Tai tau, – sako mokytoja ir kvatodama nusigręžia į šoną, žiūrėdama valandėlę pro langą. – Jum tur būt sunku, Jokūbauskaite. Na, sėskite. gerai.
ji pakelia baltytę ranką, ir viršutinė jos lūpa prilimpa prie tos rankos:
– Mmi-kė man maišo, – tada ji krinta po suolu ir rauda.
– Mike, Mike, – ir linguoja mokytoja galvą nežinodama, ką su juo daryti. – Rytoj pereisi pas Kunkutį. O šiandien pasėdėsi po pamokų. Ir rytoj ir poryt pasėdėsi... Kitaip su tavim nebegalima.
Mokytoja užverčia dienyną ir sako:
– Kalbėkite maldą.
Visi sustojo prieš mokytoją kalba maldą. Tik vienas Mikė prieš visus. jis mato iš visų gražiausią Zabelę. Jos rūbas baltas, kaip baltų karvelių, tenai bažnyčios bokštuos perinčių. Lūpos jos vos juda dabar, ir kai kiti per maldą renkasi knygas, kabina rašalo bonkutes ant švarko sagų arba šluosto į plaukus plunksnas, ji ramiai persižegnoja ir pirmiausia pakėlus akis šyptelėja į Mikę. Mikė atsako tuo pat.
Jau seniai pabaigė kalbėt maldą, o paskutiniuose suoluose ją dar tęsia ir Mickūniukai choru: – teikis palaiminti mūsų triūsą ir...
– Kas ten? – klausia mokytoja.
Tada jie greit žegnojasi, rašaluotais pirštais palieka žymes kaktoje, mažų pirštų žymes, ir krykšdami su alasu veržiasi užsikimšdami duryse, vartydami suolus, griūdami nuo laiptų. Toliau, – skambus juokas ir verksmas.
Balsai darosi vis tolimesnis ir tolimesni. Visas choras pilnas jų balsų, visi takai pilni jų žodžių. Nė vieno medžio jie neapeina neaplaužę, nepalenkę. Nupurto girinius obuolius, nuraško graužučius, surenka varnų plunksnas ir giliukus. Nuskamba jų gerklės ir pamiške, ir Kryklos upelis tūravoja jų juokui.
Klasės šišu. Mokytoja eidama užrakina duris.
Po suolais visur primėtyta popiergalių, pieštuko nuodrožų, prilaistyta rašalo, pritrupinta sūrio. Mikė repečkoja po suolais. Nuo didesnių sūrio gabalėlių jis nupučia dulkes ir suvalgo. Jis juos įsidėjo į burną ir nuplaukė kita suolų eile. Po Jokūbauskaitės suolu jis atsitūpė, ir jo galva kažką ruošė. Greitai apgraibė kišenes ir atsiminė, kad jo peilis...
Paskum jis atsistoja, įkiša į kažkieno paliktą rašalo bonkutę pirštą ir įrašo į jos suolą: „kvaila tu kaip tavo čeverykai...“
Vaikų balsus jau seniai išnešiojo vėjas, tik girdėt, kaip gurgia Krykla ir suka ten jo septynis malūnėlius.
Iš sienos žiūri į jį Maironis. Mikė per vakarėlį turėjo išmokt jo eiles, ir paskum besakydamas jis suklydo. Visi juokės. Ir kunigas tada buvo. Dabar Mikė labai nekenčia Maironio,kuris, pirštu parėmęs skruostus, žiūri į jį. Mikė paima sulūžusią plunksną ir sviedžia ją. Maironis nė nemirksėja.
Kitame mokyklos gale pakyla fisharmonijos balsai. Aukšti ir žemi. Fisharmonija jam primena didžiuosius vargonus ir pirmąją komuniją. Atsimena jis, kaip visi vaikai buvo su žvakėm, prie žvakių kaspinai su rūtom. Jis klūpojo greta baltai pasirėdžiusios Jokūbauskaitės. Ilgas mišias laikė senasis kunigas, ilgai sakė pamokslą. Pamokslas tur būt bvo griaudus, nes bobos verkė. Ir Mikės žvakė visai sudegė, jo žvakės vaškas sulipino jam rankas, o jis vis laikė. Visų jau žvakės baigė degt, tik viena Jokūbauskaitė iškėlus galvą laikė ilgą žvakę. Taip išdidžiai, taip kilniai, kad Mikė pradėjo kumščiot vaikus ir rodyt ją. Mikė net pradėjo burbėt, kam jos ilga žvakė. Tik viena surūkusiu veidu bobelka bakstelėjo jam pašonėn:
– Šėtone tu, žiūrėk, Dievą į širdį priimi, o dar vis...
Suskambo cignorėlis, ir kunigas šnabždėdamas šventus žodžius pro gęstančių žvakių dūmus nunešė kiekvienam po Dievą. Jis tada užmerkė akis.
Fisharmonija vis garsiau ir garsiau plerpia. Muziką lydi Zabelės balsas. Jos balsą mokytoja giria. Ji dainavo tada vakarėly, ir visi gyrė ją. O motina sako, kad jos duktė giedos viškose, aukštai prie vargonų. Mikė tiki, kad ji giedos prie vargonų.
Mikė seniai galėjo atvert langą, iššokt žemyn ir nueit. Juk tai visuomet darydavo. Bet dabar jis rymo suole, žiūrėdamas į mažą durų plyšį.
Fisharmonija nutilo. Antvožas nukrito.
Girdėt žingsniai. Paskum pro tą durų plyšį įlenda du maži pirštai. Mikė prieina ir prikiša nosį. Vieną pirštą jis nutveria ir nepaleidžia.
– Padrošk pieštuką! – sako iš už durų, ir balsas plaukia jam iš fisharmonijos.
– Kad aš peilio neturiu, – sako jis. Paskum tyli. Žingsniukai. Po valandėlės pirštai grįžta su peiliu ir įkiša nosį pro plyšį pirma peilį, paskum pieštuką.
Mikė visuomet drožia sargienės dukrai Zabelei pieštukus. Ji su juo antrame skyriuje, Zabelė jam viena, iš kurios jis nesijuokia čia, netąso už plaukų ir drovisi jos. Kai jis neišmoksta aritmetikos, ji visuomet jį gelbėja. Bet Mikė jai išpiešia sąsiuvinius, išdrožinėja medines šakutes, šaukštus ir medines šukas. Iš Mikės ji turi penkis atvirukus. Du su Velykom, vienas su Kalėdom ir du taip sau. Ir visuose beveik vienodai užrašyta: „Gerbiamoji drauge, sveikinu su šventėm ir linkiu jas linksmai praleist ir prašau man atrašyt atviruką su viščiukais ir su cidabrinėm raidėm. Mikė Andrijonas, II-skyrius, Vidungėnų kaimo ir Kauno apskrit.“
Pereitą savaitę ji jam per suolus atsiuntė mažą laiškutį, mokytoja sučiupo, abu juos paklupdė; vieną viename kampe, kitą kitame. Kiek ta Zabelė tada priraudojo, kiek priašarojo. Net Mikei graudu pasidarė, ir jis nusigręžė nuo klasės, kad nematytų jo drebančio smakro. Jis greičiau pyko negu gėdinosi. O tame laiške visai nieko nebuvo, tik pakreveizota: „Po pamokų aš tau parodysiu mūsų kačiukus. Vienas į mokytoją labai panašus. Duosiu dar grūšiukų. Pastovėk prie tilčiuko“...
Mikė dabar drožia jai geltoną pieštuką ir prie to plyšio kalba jis, kad Zabelė jam geriausia. Jis kai visuomet papasakoja apie Kryklos upelį. Jis meluoja visokius daiktus. Kad netoli girioj yra meškų, ir jis jų nebijo. Jis galėtų nakčia kažin kur eiti, jei tik turėtų tokį šautuvą kaip Strimaičių Kazys. Paskum jis pasakoja, kad jis turi giminių labai toli, kad jis pirks laikrodį, kai užaugs, ir kokia bloga jų senė karvė, kurią vistiek užmuš, jei ji eis į Stašinsko daržą. Jis sugalvojo, kad jų karvė duoda per dieną septynis kibirus pieno. O kiaulė atsivedė penkiasdešimts paršiukų. Ir Zabelė tiki, ta kvailutė mergytė,kuri geria pirktą pieną ir valgo pirktą mėsą.
Kai jis padrožė pieštuką, Zabelė įkišo jam du pirštus:
– Palaižyk.
Mikė lyžtelėjo. Saldu, negali atsilaižyt. O Zabelė nespėja kabint nuo duonos medų ir kišt jam.
– Dar duok!
Zabelė paslepia riekę su duona ir sako:
– Man neliks. Aš sakiau mamai, kad man pilvą skauda, tai ir davė. Mūs medus nedaug turi...
Bet Mikė prisispyręs prašo, o Zabelei taip gaila medaus. Ji pakreipus galvą kabina mažuoju pirščiuku ten už durų ir gražiai laižo. Mikė niekaip negali išviliot. Tai ir sako:
– Duok nors pirštą palaižyt. Gali, jei nori, netept medaus.
Zabelė įkiša pirštą, Mikė apžioja ir stipriai suleidžia visus dantis. Net trakštelėja.
Žinoma, jos verksmas.
O jis palenda po suolais ir girdi sargienės balsą:
– Zabele, Zabelėle!
–––––
Upelio vandens tėkmė nuneša laiką. Jau vėlyvas ruduo. Vaikai verčia kasdien puslapį po puslapio. Tik vieno Mikės ir Zabelės vietos suoluose tuščios. Tik rašalo bonkutė tupi vietoj Zabelės. Dvi šviesesnes dienas jis atėjo iš kaimo ir išbraidžiojo su Zabele Kryklą iki pat Nemuno. Iš savo sąsiuvinio išplėšė visus lapus,pridirbo laivukų, ir paleido juos pavandeniui, pridėję diemedžio uogų, apkaišę raibom paukščių plunksnom.
Dabar jis sėdi prie Kunkulio ir slepia savo nerimą. Aštuntame suole nuo jo Zabelė. Nei pažiūrėt, nei pakreipt galvos. Vis mokytoja akis išsproginus. Bet Mikė nė kiek nepasitaisė naujoj vietoj. Aritmetikos sąsiuvinį pripiešė kiškių, skaitymų knygą prirašinėjo, kampus apkirpo žirklėm, išdūrė dvi skyles ir nešdavo ją namo, ant šniūrelio pasikabinęs.
Triskart jį paklupdė, kam jis padirbdino iš popierio karvelius, davė kitiem ir laidė per pamokas, išplėšęs savo sąsiuvinio lapus. Mokytoja dabar labai įpyko. Ji mušė dienoraščiu stalą ir šaukė:
– Mike, atnešk savo sąsiuvinį, parodyk, ką parašei. Greičiau!
Mikė griozdžiasi pasuolėj. Griozdžiasi tyčia, nors žino, kad jokios sąsiuvinio neturi. Ir pasilenkęs šnibžda Kunkuliui:
– Duok savo, juk vėl grąžinsiu.
– Negausi.
O mokytoja rėkia „Greičiau, greičiau!“ Visi žiūri į jį, tik Zabelė kažkodėl rašo labai žemai užgulusi sąsiuvinį, kartą tik dažydama plunksną pasižiūri į jį, ir jų akys susitinka. Paskum ji ištraukia iš krepšio sąsiuvinį ir perduoda mergaitėm. Mokytoja nepastebi. Mergaitės perduoda per aštuonis suolus Mikei. Mikė paglemžia sąsiuvinį ir nunešęs jį atskleidžia. Bet mokytoja užverčia sąsiuvinį ir pasižiūri į pusiau nuplėštą pavardę. Zabelės Sviderskaitės sąsiuviniu ji muša jam per veidą, rankas:
– Ne gėda tau! Didesnis už kitus, o iš visų kvailiausias. Išmesiu kada nors už ausų, ir bus baigta.
Štai rytą įsiveržia Mikė su naujais autais ir naujom klumpėm ir naujom apivarom. Apibėga suolus. Vieną jis pavaišina sprigtu, kitam nykščiu užremžia per pakaušį, su žirnių sauja sviedžia į langą. Visa mokykla pilna jo juoko, net langai virpa.
Tą dieną ateina Jokūbauskaitė su kaliošais. Naujais žvilgančiais kaliošais. Ir mergaitės visos prašo:
– Nagi, ant mano kojos ar tiks, – ir visos aunasi. Jos niekad dar savo gyvenime neavėjo kaliošų.
Paskum Jokūbauskaitė kaliošus pasideda prieangy, prie durų. Per pertrauką Mikė pačiupo vieną kaliošą ir pabėgo lauk.
Grįžo netrukus kelių vaikų lydimas, atkišęs kaliošą. O Jokūbauskaitė nieko nematė.
Dailyraščio pamoka. Mikė turi naują sąsiuvinį ir plunksnakotį iš suktos beržo šakos, kuriuos neatistebėdavo visi trys skyriai. Kai tik dailyraštis, visos mergicos puola prie jo ir prašo parašyt nors vieną žodį. Nes Mikės raidės labai gražios dailyraščio sąsiuviniuose. Ir jų visų akys įkritusios į jo sąsiuvinį.
Mokytoja eina tarpusuoliu ir pataiso vienam kitam raides. Mikė nė nemato jos. Ji prieina, ilgai žiūri pro jo pečius ir paskum šypsodamasi glosto jo šviesius, baisiai šviesius plaukus. Mikė pakelia žydras akis ir greitai rankom užima parašytus žodžius. Ji palenkia galvą prie jo ausies, bet šneka, kad visi girdėtų:
– Matai, kai tik nori, gali visai geras vyras būti. Ir rašyt gražiai rašai.
Tada Mikė atima nuo sąsiuvinio rankas ir pats kraipo galvą į savo raštą žiūrėdamas.
Po maldos veržiasi visi į prieangį. Visi pasislepia už kerčių ir žiūri, kaip ta puikioji vaistininko duktė ausis kaliošus. Ji įkiša į vieną kaliošą koją – trept. Gerai. Įkiša į kitą – čirkšt vanduo. O visi: – kva-kva, – ir pabyra laiptais į vieškelį, į laukus, pro atšlaites ir vienišus pakelių jovarus.
Mikė aplanko paliktus vandens valiai malūnus, kurie be malūnininko sukasi, žvilgina sparnus saulėj ir girgždinasi baidydami mažas, spygliuotas, prieš srovę kirbuliuojančias mėlynom papilvėm žuvytes.
Mikę jau trečia diena iš eilės palieka po pamokų. Šiandien vėl už tą Jokūbauskaitę. Kažkaip ji pakliuvusi jam tarp durų, per pertrauką. Ji nor įeit, o Mikė laiko ranka užtvėręs ir – neleist.
– O, kokia tu graži, tokios baltos rankos. Tokių dar nemačiau. Nagi, parodyk, duok palaikyt, – ir jis tamsia stora mažo lokiuko letena suspaudžia jos ranką.
O ji:
– Leisk, skarmaliau!
Paskum Mikė giria jos žvilgančius čeverykus, bet vis jos neleidžia į vidų. Giria jos čeverykus ir tik – lapt klumpe vieną jos čeveryką, lapt kitą. Mergaitė net tūptelėjo.
Štai už ką jis sėdi užrakintas, o Jokūbauskaitė džiovina ašaras, bėgdama prieš vėją takučiu, viena visoje mokykloje žvilgančiais batukais, viena tokia užsispyrus ir išdidi.
–––––
Dainų pamoka. Berniukų suolai sustumti drauge su mergaičių suolais. Prie fisharmonijos sėdi mokytoja ir griežia. Ji pamokos pradžioj sakė, kad per atostogas bus vakarėlis. Mergaitės turės dainuot ir klasę pušų šakom išdabint, o berniukai deklamuos. Mikė vėl bijo Maironio, jis išluptų jam akis dabar, jei nepasisektų. Per vakarėlį ir šokiai bus. Kostas Mikeliūnas grieš smuiku, tas, kur mokytoją myli, o Zabelė dainuos „Plaukia sau laivelis“. Tada Mikė pasiskolins iš Pranciškyčio batus ir ateis. Žais „Aguonėlę“ ir išves į vidurį Zabelę. Bet Jokūbauskaitės – niekados.
Dabar Zabelė nors persirašyt dainos žodžius ir prašo, kad padrožtų Mikė pieštuką. Jis paima pieštuką, nudrožia ir sako:
– Tu manai, man sunku jį sulaužyt, štai, – ir trekšteli per pusę. – Te, pasiimk.
Zabelė verkt, o jis tik juoktis. Sako, neverk, aš tau duosiu du pieštukus ir dar trintuko pusę pridėsiu.
Mikė atpiauna pusę geltono trintuko ir duoda. Ir ilgą pieštuką duoda.
Tada Zabelė šypsos.
Tik kai Zabelę pašaukia prie fisharmonijos, klasė nutyla. Dabar Mikė pereina į artimesnį suolą, berniukai pasiremia alkūnėm ir užvožia knygas.
Ji atsistoja šonu, viena ranka laiko dainos žodžius, ir ta ranka dreba; kita ranka pasirėmus fisharmonijos. Ir uždainuoja.
Mikė žiūri į langą, kur dingsta iš jo akių kažkoks į debesis įsinarpliojęs paukštis, ir jis ima galvot apie Kryklos upelį. Visuomet jo galva pramušta tik dėl arklių, dėl varnų lizdų, dėl karvelių, bokštuos perinčių. Bet niekad dėl knygų.
Bet jam baisiai nepatinka, kai ta vaistininko duktė per pamokas išsiima visą savo dėžę, išvynioja varškinius pyragaičius ir lyg tyčia atsigręžus į jį čiaumoja. Rankos tokios baltos. Ant vieno piršto žiedžiukas. Mikė iškiša jai liežuvį.
– O aš pasakysiu mokytojai, kad tu rūkei vakar... Iškišk tyčia dar kartą!
Mikė iškiša ir dar kartą. Tada Jokūbauskaitė nuryja kąsnį ir kelia ranką, bet Mikė sulaiko ją.
– Tylėk tu, skundale. Štai, užčiaupsiu snukį. Jis ima rašalo bonkutę ir pila jai į akis. Rašalas aptaško jos veidą, rūbus. Kiti juoktis ima, tik mokytoja:
– Mike, ir vėl tu. Ką tu padarei panelei Jokūbauskaitei. Eik ir atsiprašyk. Na, marš.
Bet Mikė neina.Jo nunešiotas švarkas uždribęs, apikaklė susilanksčiusi, o iš po jos kyšo marškinių kraštelis su žuvine sagute.
– Eik ir atsiprašyk. Nušluostyk rašalą nuo jos veido. Prižadėk, kad daugiau jos neskriausi.
– Neisiu.
Jau mokytoja pyksta. Nes ji nutvėrė žurnalą ir daužo jį.
– Neisi? Kaip tu gali manęs neklausyt! Paimk knygas. Vaikai, paduokit jam knygas. Ir rašalą, viską. –O į jį: – gali išeit ir negrįžt.
Ir atneša jam knygas, tik vienas Kunkulis laiko rašalo bonkutę. Rašalas išsimušęs varva pro jo pirštus, ir pirštai dreba.
– Panele mokytoja, mudviejų tas rašalas per pusę.
Mikė atstumia jį su tuo rašalu.
– Ink knygas ir eik, ko dar lauki?
Mikė visuomet išblyškęs, bet dabar raudonas raudonas. Tada mokytoja tokiu lėtu, tokiu geru balsu:
– Eik, eik, tu taip nenorėjai mokytis, Mike. Tu vis į laukus žiūrėdavai. Eik ir vėpsok į varnas atsistojęs.
Bet jos balsas didėja, skamba pilnas gerumo ir pykčio.
– Bus ramiau. Na, tu nori, kad išmesčiau? –ima jį už ausies ir tempia, bet jis laikosi įsikabinęs į žemėlapį, kuriame jis pažymėjo savo Kryklos upelį, tokį pat ilgio, kaip ir Nemunas.
– Atiduokit peilį, ir išeisiu.
– Gerai, Mike, kodėl tu peilį atsimeni, o neatsimeni niekad blogą padaręs, – ji prieina prie stalčiaus. – Še, tavo peilis. Drožinėk.
Paskum nunarinęs galvą jis praeina tarp suolų ir vos vos susilaiko nuo ašarų, kurios žvilga jo akyse. Praeidamas pro Kunkulį sako:
– Nereik man to rašalo, daugiau nerašysiu.
Praeidamas pro Girdokliuką, kuris vis iš kitų knygų mokydavosi, meta jau savo apkarpytą knygą.
– Skaityk, jei nori, suplėšyk.
Kai tik prieina Zabelę Sviderskaitę, jis būtinai pažiūri į ją. Jis išima iš kišenės drožtą plunksnakotį ir padeda prie pat krašto, ant suolo. Paskum jis užsiima rankom akis ir visu kūnu puldamas duris, išbėga, palikęs jas praviras. Į verksmą iš lauko atsako verksmas iš vidaus. Verkia Zabelė, sukniubus ant sąsiuvinio, laistydama ašarom raides, kurios susilieja viena su kita.
Mokytoja grįžta ir delnais pakelia jos veidą.
Bet ji vėl puola ir rauda.
– Sviderskaite, kas gi? Gėdinkis! Ko raudi, sakyk. –Ir vėl pakelia jos galvą. – Sakyk!
– Mma ppieš-tuko ninie-eks neppadroš...
– Cha, kokia tu. Na, gali eit namo.
Kai Zabelė išeina raudodama, mokytoja grįžta prie fisharmonijos, nuleidusi akis. Paskum ji dar žemiau galvą nuleidžia. Ji jau beveik visai prie klavišų prideda nosį ir sako toje tyloje:
– Matot, vaikai. Nedarykit jūs taip... Labai negražu... Panele Jokūbauskaite, neverkit, jūsų daugiau nieks neskriaus. Užmirškit jį.
Taip visą galą žiemos, visą pavasarį ateidavo iš kaimo su knygom Mikė, bet mokykloj nepasirodydavo. Jis tik prieš motinos akis taip darė. Neva mokėsi, o iš tikrųjų jis valkiojosi po mišką, Kryklos upely statė varžas. Jis mokėsi mėgdžiotis iš paukščių, pajuokt raibuonėlio dejavimą. Kasdien jis susitikdavo su Zabele, ir ji pasakodavo jam, ką uždavė, iki kokio skyriaus. Nors jis ir neskaitė, bet vis užsižymėdavo, įklojęs į knygą lapą. O Jokūbauskaitei jis sugalvodavo įvairiausių kerštų ir nutarė atkeršyt. Jis įstums ją į Kryklą, išpurvins, aptaškys. Tegu, tegu tik pasirodo ji ten, kur Mikės balsas plauko.
Pavasarį jis dingo.
Ištvinus Krykla atnešdavo Zabelei jo laivukus. Visi tie laivukai atplaukdavo apvirtę, permirkę, prigrūsti pienių ar remunių. Kasdien atplaukdavo laivukai pavandeniui. Mikė ten ganė toli karvę, kuri septynis kibirus pieno per dieną duoda, anots jo, ir dirbo laivukus iš pušų luobo. Kartais į laivuką jai įsprausdavo ir vieną kitą žodį.
Jau Zabelė turi jų visą laivyną, visi tie laivai plūduriuoja Mikės iškastame mažame uoste, bet klykdama upė atneša jų naujas ir naujas eskadras, be kurių ir irklų, apvirtusius, srovės aplaužytus, kaip iš didelio mūšio.
Zabelė prirenka raudonųjų karkvabalių, sutupdo juos į vieną laivą ir paleidžia žemyn pavandeniu, į Nemuną. Ji mato, kaip jos laivo įgula, kapitonas – didysis vabalas ir raudoni jūrininkai knapso, bėginėja kraštais laivo, o laivą srovė mėto, ir putose dingsta jis. Štai, jau dingsta jis toli, už pakrančių.
Tada ji leidžia kitą ir nieko nežino apie savo įgulos žuvimą ties didžiąja Kryklos brasta, kur jos visi laivai priplakami srovės.
Taigi karkvabaliam, žaliem žiogam ir žaliom klevo kirmėlėm, kurios sulenda nakčia į jos mažus laivus ir šviečia savo fosforinėm nugarom, lyg visas laivynas būtų uždegęs lempas, – mažasis Zabelės laivynas gal ir labai jiem dideliu atrodo. Ką gali žinot.
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis