Jonutis, Raimondas. Aušra kambary be langų: Eilėraščių rinktinė. Laiškai / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Raimondo Jonučio (1955.X.29-1996.VII.11) eilėraščių rinktinę „Aušra kambary be langų“, sudarytą ir parengtą Vlado Braziūno. Joje - R. Jonučio kūriniai iš knygų „Eilėraščiai“ (1987) ir „Vėžių maras“ (1990), nauji eilėraščiai, taip pat jo jaunystės laiškai Aliui Balbieriui bei Valdo Kukulo straipsnis apie jo kūrybą.
Dar naktis, Raimondai. Viena iš trumpiausių vasaros naktų. Tuoj ims aušti, išauš, - ir ką aš tau pasakysiu?
Aušra kambary be langų.
Man tai pirmiausia akmuo nuo širdies, kad išėjo knyga pagaliau, lyg atšauktas būtų koksai užkeikimas. Bet ir baimė: gal būsiu ne taip ką sudėjęs? Juolab sakeisi jau turintis trečiąją knygą. Bet nė pavadinimo jos nepalikai kur užrašęs, nė kokio planelio ar kitaip įvardytos siektinybės. Dabar ta vien tavo jau aiškiai regėta knyga - trečiasis išėjusios skyrius, didžiausias: nauji, tau dar gyvam esant nė periodikoj nespausdinti eilėraščiai, niekam beveik nė nerodyti. Ar tas skyrius bent kiek panašus į tavo įsivaizduotąją, tau jau buvusią tikrą, gyvą jau knygą, taip atsakingai tavo klostytą, tyčia neskubintą skelbti? Galėjau spėlioti ties pasklidais rankraščių puslapiais, ties pluoštais parimęs, ne kitaip, - o kiek tenuspėjau? Ko dar būtum nedėjęs, ką atidėjęs, ką taisęs, gludinęs? Vieninteliai orientyrai tebuvo - patys tavo eilėraščiai. Ir jau nieko dabar nepakeisim. Tiek tebuvo duota tau laiko, tiek man - nuojautos. Tiek mudviem - susikalbėjimo laimės.
Viliuosi, ne mažiau nei tau, nei mudviem abiem gyviems tebesant. Kad, regis, neskubėdavom išsipasakot, išsiguost. Toks nerašytas buvo mūsų visų, daugmaž kartu pradėjusių rašyt, kartu rašiusių, - toks buvo lyg savo žmogaus atpažinimo, bendravimo galimybės kodas. Būk vyras, ne skysčius, nesilapok. Vienam taip gangreit ir išeidavo, kitam sunkiau, bet tau, regis, visada. Čia būtum galėjęs būt pavyzdinis: įsiklausymas, ilga tyla, žodis. Ir žemaičių yra visokių, bet tu - iš tų tikrų santūriųjų. Užtat dabar ir gerai. Net ir smarkiai gundomas negalėčiau čia labai daug prikurti (visada juk tokiais atvejais - kuriama: atminties beletristės) kokių „tikrų“ tavo gyvenimo faktų, nutikimų, atpasakot tavo požiūrių ar nuomonių - tikrai savo paties matytų girdėtų, tikrų užtat, vadinasi, liudijimų. Daug kieno kūryba tokiais paskiau - mėginant ją praskleisti - praskiedžiama. Knyga tad bus - bylojanti beveik vien tai, ką bylojanti.
A, mirtis. Mirtis, o juolab kad ji - žūtis smurtingoji, - apmaudus mirties sparnas prasklendė virš tavo gyvenimo, lemtingai palytėjo jį, tavo kūrybos prasmes mūsų akyse irgi kiek savu kampu pakreipė. Bet viliuosi, kad per tuos praėjusius metus būsim atsitokėję, susitaikę, kad mokėsim jau ir tavo eilėraščius skaityt - tiesiog kaip eilėraščius. Gyvenime kokiais nors ramsčiais, kokiais aplinkinių ar aplinkybių ramentais ginkdie nesiramstei. Ir savo kūrybą nuo jų akylai sergėjai. Gal net, - šventvagiškai dabar pagalvoju, - gal ir pats nelabai norėjai, nebūtum norėjęs, kad tavo rinktinė pasirodytų tepraėjus metams ar kitiems po mirties. Gal net bijojai, būtum bijojęs, kad eiti į žmones tada jai neišvengiamai tektų - pasiremiant tavo mirties ramentu. Ne, mieloji Raimondo poezija, būk drąsi ir išdidi kaip tavo autorius, eik savo pačios kojom, rodykis - savo pačios drapanėlėm ir formom, ne tauriais gedulo drabužiais, nuteikiančiais kalbėti tik pašnibždom ir tik prikišamai gera. Tu tvirta, tikra. Tie, kurie skaitė, žino.
Dar pasakysiu. Įdomu ir malonu, kad pagaliau pasidarei „pranašas“ ir savam krašte, savojoj Plungėj. Tavo tėviškėnai ir pinigus tavo šiai rinktinei išleisti rinko (nors ir Kultūros ministerija skyrė), aukojo kas kiek galėdamas, pavardžių neminėsiu, knygoj yra, - garbė jiems. Pernai rudenį tavo gimtadienį miestas šventė. Eilėraščiai, dar knyga neišėję, jiems buvo įdomu ir reikalinga. Labiausiai gal Plungės teatralams, artistams: gyvu jų balsu prabilai, dar prabilsi. Tiesa, taip pat rudenį, per Vėjų dienas Užupy, su Antanu A. tavo eilėraščius skaitėm, ne vienas apie tave kalbėjo, Jurgis taip pat. Bet čia jau turėtum žinoti, Jurgis bus pasakojęs.
Ir nereikia nė sakyt, kaip tavo mama vis domisi, vis jaudinasi, kaip begalinę savo meilę, ne visą spėtą atiduoti tau, dosniai tavo draugams dalija. Ir Loreta, žinok, visąlaik buvo greta per visą trumpą knygos rengimo ir per ilgą jos stumdymosi po leidyklas kelionę, pagaliau per tą jau malonų laiką, kai reikalus į savo rankas suėmė Valentinas Sventickas, kai Romas Orantas iš tavo (ir ne vien) kompiuterinių tekstų, rankraščių lapų, užrašų knygučių lapelių, iš tavo akvarelių ir piešinių, iš nuotraukų, - kai Romas jau knygą kaip meninį daiktą kūrė.
Tai va, Raimondai. Dabar jau knyga už tave pabylos: baigtinė tavo kūrybos visuma, pasirengusi būti.
Literatūra ir menas
2003 07 23
