pakeliui i atenusPas mus jau senokai tapo banalu skųstis laikraštinės (o kartais ir rimtų žurnalų) kritikos bei jury komisijų nesugebėjimu atskirti grūdų nuo pelų ir pragaištinga tendencija pompastiškiausiais žodžiais kelti pseudoliteratūros „šedevrus”, tuo pačiu metu nerodant nė mažiausio dėmesio aukščiau šios subliteratūros stovintiems (tiesa, gana retiems) bandymams išlaikyti normalios kritikos terminais vertintinos literatūros lygį. Paskutinė aukščiau minėto nesugebėjimo auka buvo jauno rašytojo Vytauto Janavičiaus trumpo metražo romanas Pakeliui į Atėnus (Vytautas Janavičius, Pakeliui į Atėnus, iliustravo Eva Kubbos, Sydney: Henrikas Šalkauskas, 1962). Per dvejus metus nuo šios rimto dėmesio vertos knygos išleidimo mūsų periodinėje spaudoje tepasirodė viena kita trumpa recenzija, tuo tarpu subliteratūra naudojosi ištisais laikraščių puslapiais su ilgiausiais pristatymais, pseudoidėjų nagrinėjimais, groteskiškai išpūsto stiliaus pasikalbėjimais („Iš literatūros istorijos žinome, jog Schilleriui kūrybinį impulsą žadindavęs supuvusių obuolių kvapas. Mūsų skaitytojams būtų įdomu patirti, ar Jūs savo kūrybinėje praktikoje nepastebėjote kokio nors specialaus faktoriaus, sukeliančio įkvėpimo būseną?” etc). Tad šios gerokai pavėluotos recenzijos tikslas yra priminti skaitytojui šią dabartinėmis mūsų literatūros sąlygomis tikrai neeilinę knygą, tuo bent iš dalies atlyginant abejingumo skriaudą jaunam rašytojui.
Bet pirmiausia keletas žodžių apie patį Vytautą Janavičių, kuris platesnei publikai, galima sakyti, visai nežinomas. Kaip rašytojas Janavičius debiutavo daugiau kaip prieš dešimtį metų, dviejuose pirmuosiuose Literatūros lankų numeriuose paskelbdamas (Jono Staniškio slapyvardžiu) romano fragmentą „Vaikystė”. Šis fragmentas, įdomus ir originalus savo tikrovės išgyvenimu bei jos atkūrimo metodu, tuoj pat atkreipė autentiškų literatūros mėgėjų dėmesį. Vienas žymus mūsų poetas, perskaitęs „Vaikystę”, jos autorių pavadino „beraščiu Proustu”. Toks lakoniškas ir negailestingas įvertinimas iš tiesų buvo šio nepaprastai reiklaus žmogaus komplimentas, subtiliai išreiškęs ne tik kalbos bei formos trūkumus, bet ir jauno autoriaus talento realumą. Po „Vaikystės” Janavičius daug rašė, eksperimentavo, norėdamas susikurti autentišką formos mediumą savo vidaus pasauliui atskleisti ir atsikratyti sentimentinio balasto, kurio nebuvo išvengta debiutiniame prozos fragmente.
Pakeliui į Atėnus yra viena įdomiausių knygų paskutinių kelerių metų lietuvių prozos literatūroje šiapus ir anapus geležinės uždangos. Ji nauja ir įdomi ne tik savo žanrine distinkcija, bet taip pat siužetine medžiaga ir ypač idėjiniu krūviu. Norėdami nusakyti žanrinį šios knygos pobūdį, mes ją aukščiau pavadinome trumpo metražo romanu, bet iš tiesų sunku būtų ją įklasifikuoti į bet kokius griežtesnius žanrinius rėmus. Savo esme bei konstrukcija ji yra artimesnė intelektualiniam traktatui arba filosofinei parabolei, nes pagrindinis autoriaus dėmesys joje sukoncentruotas ne į veiksmą, bet į idėjines jo konsekvencijas bei implikacijas.
Siužetine medžiaga Pakeliui į Atėnus yra unikumas lietuvių literatūroje. Savo knygoje Janavičius nukelia mus į mitologinę Graikijos senovę su jos dievais, milžinais ir didvyriais. Centrinę veiksmo bei pasakojimo ašį sudaro Egėjo ir Ėtros sūnaus Tezėjo kelionė į Atėnus pas savo tėvą, kurio jis niekuomet nėra matęs ir kuris savo ruožtu nieko nežino apie savo sūnaus egzistenciją. Penki kelionės etapai – penki nusivylimai, penki žingsniai į vienatvę, penkios pykčio, neapykantos ir kartėlio versmės, kurios pamažu užlieja tyrą keleivio širdį. Susidūrimas su likimo tvarka bei logika sugriauna ritualinę būties rimtį bei pusiausvyrą: Atėnus, t.y. savo būties kulminaciją, Tezėjas pasiekia viską praradęs, ir morališkai jį gali išgelbėti tik draugų atleidimas.
Kaip jau sakėme, knyga ypač įdomi savo idėjiniu krūviu. Joje autorius paliečia keletą filosofinio bei moralinio rango problemų. Jų traktavimo rimtis liudija aštrų intelektą ir sugebėjimą globaliai suvokti bei sujungti skirtingus realybės planus, suteikiant jiems ritualinę pirmapradžio judesio prasmę.
Visus tuos, kurie skaitė mūsų jau minėto romano ištrauką, be abejo, labiausiai stebins stilistinis Janavičiaus posūkis į nuosaikų klasicizmą. Ankstesnio palinkimo į verbalistinį išsiliejimą nelikę nė žymės; žodis tapęs tvirtu pylimu prieš minties bei emocijos ekscesus. Bendrame stilistiniame piešinyje jaučiamas Ernsto Jūngerio poveikis.
Viską sudėjus krūvon tenka pasakyti, kad Vytautas Janavičius slepia savyje didelius pažadus ateičiai. Būdamas reiklus sau, t.y. imdamasis nepaprastai sunkaus uždavinio, jis dar ne visur ištesi, bet, jo paties žodžiais tariant, yra „pilnas ateities, kaip vaisius ankštyje”.
1964
Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Foto Nr95