jurgis-jankusJurgio Jankaus – plataus diapazono epiko, vieno iš tų, kurie vadinami epochiniais rašytojais, – kūrybos palikimas dar laukia rimtų studijų, svarių vertinimo žodžių. Bet šalia jų tebūnie ir subjektyvesnis atminimo ŽODELIS. Jaučiu, kad pats J. Jankus būtų pasakęs šitaip: žodelis... Rašytojas mėgo maloninę, mažybinę formą, ir tai gražiai tiko jo stiliui – natūralumu, kuklumu pasižyminčiai kalbėsenai, jos švelniai tonacijai. Kartais blyksteldavo gyvas neužgesusio vaikiškumo ženklas.

„Kol esame čia, reikia vienas kitam paduoti jeigu jau ne ranką, tai nors mažėlį pirščiuką“, – užrašė 90-metis rašytojas, dovanodamas savo knygą „Kol esu čia“. Asmeniškai susitikę nebuvome, o knygą su tuo gražiu įrašu atvežė ir perdavė viena bičiulė, pagyvenusi Amerikoje ir pabendravusi su J. Jankum. Mudu tik susirašinėjome (apie šešetą metų), turėjom nemaža bendrų reikalų, vis ką nors svarbaus aiškinomės, o besiaiškindami ir suartėjome. Manau, kad iš to mudviejų literatūrinio bendravimo daug kas galėtų būti įdomu ir kitiems. Be to, ir rašyta gal ne vien man – buvo ypatingas posąjūdinis egzodo literatūros sugrįžimo į Lietuvą metas: ieškota kontaktų, stengtasi pažinti vieni kitus.

Iš Jono Linkevičiaus, rūpestingo J. Jankaus biografo ir jo kūrinių rengėjo, buvau gavusi rašytojo adresą. Paprašiau medžiagos Šiaulių literatūros muziejui: J. Jankus susijęs su Šiauliais, čia yra baigęs mokytojų seminariją. Mielai atsiuntė savo knygų, fotografijų, rankraščių. Drauge paspėliojo, ar nebūsiu ta pati jo ką tik Lietuvoje išleistos knygos vaikams „Po raganos kirviu. Senas kareivis Matatutis“ (1994) recenzentė: „Jeigu ir būčiau suklydęs, tikiu – už pikta to nepalaikysi“. Labai norįs padėkoti. (J. Jankaus knygų recenzijų esu rašiusi ir vėliau, ir visad buvo maloniai dėkojama.) Taigi pirmiausia kalbėjome apie pasakas mažiems ir dideliems. Daugiasluoksnės, subtilios ir išmintingos J. Jankaus pasakos, nors rašytos gerokai anksčiau, bet Lietuvoje išleistos tik dabar, buvo gražus literatūrinis atradimas. J. Jankus pasirodė tikras stebukladaris, sugebantis kasdienybės dalykus interpretuoti poetiškai ir pakylėti iki ontologinio lygmens. „Argi ne stebuklas, – taip jis vertino ir ką tik audringai išgyventą Sąjūdžio metą, – kad galime vienas kitam rašyti laiškus be baimės, jog už žodį gali netekti ne tik laisvės, bet ir pačiu skaudžiausiu metodu gyvybės?!“ Nemaža paaiškino apie savo literatūrines pasakas ir apysakas-pasakas: „Tos mano nelaimingos ar laimingos pasakėlės atsirado iš tiesioginio (tikro ar įsivaizduoto) pasišnekėjimo su vaikais, tai nė negalvota, kaip, kas ar koks politinis srautas sterilizavo literatūrą.(...) Kiekvienas pasišnekėjimas yra lyg savas, jokių teorijų nekontroliuojamas srautas ar mažytis srautelis. Dvi pasakėlės net gavo progos pasitrinti ir savo laiko platesniame sraute“. (Čia kalbama apie vokietmečiu cenzūros nepraleistas pasakas „Ko eigulys nežinojo“ ir „Teisybės varpai“ ; jos dabar išspausdintos knygoje „Auksinis vabaliukas“, 1997.)

Kadangi domėjausi mažąja proza, J. Jankus pasakojo apie savo kūrybą tais neramiais karo metais: „Vokietmečiu atsikėliau į Kauną. Čia buvo vokiečių cenzūros prižiūrimų lietuviškų laikraščių. Redaktoriai, ypač tautine svarba išsiskiriančiom dienom, norėjo gauti prozos gabaliukų tokių, kad pralįstų pro vokiečius, o lietuviams šnekėtų kita kalba. Tokių trumpų pasakojimėlių esu prirašęs gerą pluoštuką. Daugumą jų redaktoriai pro vokiečių cenzorius prastūmė. Bet vieno apie du ūkininkus, stačiusius vienas kitam kryžius, cenzūra nepraleido. Įsišnekau apie tai A. Rimydžiui, ir jis pasisiūlė pabandyti. Ir prakišo. Jau kitos savaitės „Ūkininko patarėjuje“ mano pasakojimas buvo įdėtas. Bet pasakos „Ko eigulys nežinojo“ negalėjo prastumti nė jis“. Kitame laiške pasiguodė, kad minėtą apsakymą apie kryžius, kuris padedant redaktoriui A. Rimydžiui išspausdintas 1943 m. „Ūkininko patarėjo“ laikraštyje, norėtų dabar paskaityti, bet nepavyksta gauti – buvo ieškota Vilniaus universiteto bibliotekoje, bet nerasta. Gal neatidžiai ieškojo? Pasišoviau surasti rašytojui jo kūrinį. Bet 1943 m. „Ūkininko patarėjuje“ aptikau publikuotą visai kitą jo apsakymą – „Vidupievio veršiukas“. O apie ūkininkus ir kryžius – nėra. Gal galėjo būti pasirašyta slapyvardžiu? Radau tokį panašų kaimietiškos tematikos apsakymą (ir kryžiai jame minimi) ir nusiunčiau J. Jankui pažiūrėti. Rašytojas atsakė: „Ne, ne mano“ ir įdomiai motyvavo: „Mano ūkininkėlis nebūtų tempęs Bėrio į turgų, bet būtų raitas jojęs; Bėris šeimininką būtų pasitikęs ne žvengimu, bet krezenimu; ūkininkas pririšęs pakinkytus arklius niekada vadelių neišvadelėja, – tai kaip jos, niekieno pirštų neprikištos, galėjo atsirasti palaidos ant žemės. Panašu į postmodernizmą?“ (Kaip puikiai iki mažiausių smulkmenų J. Jankus pažinojo valstiečio gyvenimą ir jo aplinką!) O atsiųstu apsakymu apie veršiuką tikrai džiaugėsi: „Veršiukas“ tai mano, bet kad jis buvo „Ūkininko patarėjuje“, tai nors ir muštum, negalėčiau atsiminti. Pasirodo, kad atmintim ne visada galima pasitikėti... Ačiū už rūpestį, radai mano vieną dingusį vaikpalaikį. Turėtų būti ir tie kryžiai. Gal 1942 m.?“ Teko ieškoti dar. Gerai, kad žinojau visus A. Rimydžio redaguotus leidinius, tad ir J. Jankaus apsakymą „Du kryžiai“ aptikau žurnale „Naujoji sodyba“, 1942, Nr. 11–12. Pagaliau laimingai gavęs savo „pasakojimėlį“ rašytojas labai stebėjosi, kad atmintis jį taip apgavusi: „Rodos, taip tikrai atsiminiau... “ Vėliau ne sykį teko matyti, kad daug J. Jankaus kūrinių tebeglūdi periodikos komplektuose. Kažin kas pasiryš surinkti prieškario bei išeivijos spaudoje išbarstytą gausią šio autoriaus kūrybą? Kūrinius vaikams iš vaikų periodikos yra kruopščiai išrinkęs J. Linkevičius. O kaip kita į knygas nepatekusi ir užmarščiai pasmerkta kūrybos dalis? Kol kas apie J.Jankų tebekartojame: „Vienas pačių produktyviausių mūsų prozininkų“, bet tikro jo kūrybos visumos vaizdo, deja, neturime.

Prireikė rašytojo pagalbos rengiant „Lietuvių literatūros enciklopediją“ (išleista 2001 m.). Kreipiausi prašydama peržiūrėti, patikslinti mano parašytą tekstelį. Net sirgdamas rūpestingai perskaitė, patarė, ką išmesti, ką suglausti ir kaip vieną kitą eilutę sutaupyti, kad įtiktume itin griežtiems enciklopedinio straipsnio reikalavimams. Kai kurios anuometinės rašytojo pastabos galėtų praversti ir ateityje apie jo kūrybą rašysiantiems literatūrologams. Antai: „Paklydę paukščiai“ (2 d.). Romanėlis be jokių dalių. Leidėjui taip išėjo, tai ir padarė 2 knygutes. Jį skirstyti jokios prasmės nėra“; „išbraukčiau egzistencialistines ir neotomistines sampratas. Mano galvoje jų nebuvo ir nėra. Rašydamas niekada neseku jokiomis teorijomis. O žmonės ir įvykiai man ateina be jokio ideologinio pamušalo“; „vertimų mačiau tik į vokiečių, anglų ir latvių kalbas. Kitų neteko matyti, tai nesakau nei šiaip, nei taip. Esu kada girdėjęs, kad kun. Mincevičius ką mėginęs versti itališkai, bet ar ką padarė, neteko girdėti“. Labai nustebo, kad literatūros sąraše buvo įrašyta jo „Autobiografija“: jis jokios autobiografijos nerašęs ir nežinąs, kas ir kaip ten surašyta. Kai gavo tekstą iš storos knygos „Egzodo rašytojai: Autobiografijos“ (ją parengė A. T. Antanaitis ir A. Mickienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1994 m.), vis dar stebėjosi: „Ačiū už mano „autobiografiją“. Ji sukompiliuota iš mano žodžių, kuriuos rašiau, o gal sakiau (...). Tai savotiška mistifikacija, kurios gale net „autobiografijos“ parašymo vieta ir data įrašyta. Mano širdžiai būtų smagiau, jeigu parengėjai būtų buvę atviri ir pasakę, iš kur ką paėmę...“ Būdamas reiklus savo paties literatūriniam darbui, rašytojas norėjo tikro profesionalumo ir iš kitų.

Nemaža kalbėjome apie literatūros kritiką. J. Jankus išdėstė savo sampratą: „Ji [literatūros kritika] reikalinga įžvelgti, atskleisti, o svarbiausia – iš savo laiko literatūrinių darbų ręsti epochos literatūros statinį, kuriame rastų vietos viskas, kas gera ir reikšminga tame laike yra sukurta. Bet ar tai įmanoma? Vargu. Kur įsimaišo žmogus, turįs ideologinį, o ypač politinį tikslą, jis darys tik tai, kas šiuo metu jo siekiams yra parankiausia. Žmogus ir daro žmogiškai, nors dažnai ir labai nežmoniškai. Nesu pykęsis nė su vienu savo kritiku. Ir nežadu. Kartais paklausiu, kas paskatino taip parašyti. Daugumas rado labai žemiškai žmogiškų priežasčių: neperskaitė kaip reikiant, nepažvelgė antrą kartą, o vienas yra pasakęs, kad reikėjo sukelti triukšmo, pažadinti užsnūdusius“. J. Jankus džiaugėsi Juozo Apučio rašytomis jo romanų recenzijomis. Bet iš dviejų Lietuvos recenzentų sulaukė ir skaudžių smūgių – nepalankiai įvertintas, tiesiog nepasistengtas suprasti, buvo jo „Papelkių Skirpstūnas“ (1996). Tą požiūrio negatyvumą rašytojas aiškinosi savaip: „Esu naivokas, bet ne taip labai, kad nesuprasčiau, jog penkiasdešimtmetis, išgyventas Lenino evangelijos grasiame paunksnyje, negali nepalikti savo ir labai gilių išgraužų. Turiu galvoje Skirpstūnėlio legendą. Čia sprendė pagal savo ideologiją. (...) kai recenzentas pašoka melu darbą sunaikinti, tai toks mostas man kelia nejaukumą“. (Rašytoją įskaudino, kad legenda besiremiantis jo pasakojimas buvo apšauktas pamokslu.)

Ir vienaip, ir kitaip apie kūrybą su rašytoju pakalbėję, vėliau dar išsiaiškinome, kad esame siejami ne vien literatūros. Viename laiške parašė: „Iš Linkevičiaus knygos [„Šeduvos mokyklos dešimtmečiai“, 1999] sužinojau, kad mudu abu šeduviai, tik gal per gerą sprindį, o gal net su keliais krumpliais toliau nuo vienas kito...“ Išsamiai papasakojo apie savo mokslo metus, apie anuometinę Šeduvos progimnaziją, išblaškytą po įvairius namus ir tik vėliau persikrausčiusią į specialiai pastatytą dviaukštį pastatą Niauduvos pakrantėje. Ir naują J. Jankaus knygą gavau su itin šiltu įrašu: „Juk abu vaikščiojome tais pačiais paniauduviais ir nieko apie vienas kitą nežinojome, kol laikas užsimanė suvesti iš tolo. Ar ne keista, kaip laikas moka derinti?“ Ir nuo tada jau visad pamalonindavo laišką pasirašydamas šitaip: „Šeduvis Jurgis“.

O visų gražiausiai esame pasišnekėję apie žmogų literatūroje, apie J.Jankaus kūrybos protagonistus, apie dažniausiai jo vaizduojamą kiek kitokį individą – paprastų paprasčiausią, nuskriaustą, nelaimingą, labai vienišą, „kuris niekada ir niekam nebuvo herojus“. Bet būtent „mažasis žmogus“, paprastas ir kartu nepaprastas, yra tapęs kūrėjo dėmesio centru ir jo grožėjimosi viršūne. Senas kareivis Matatutis, dievdirbys Skirpstūnas ar Severiukas, kuris „grynas kaip ašara“... Kūriniuose modeliuojamos egzistencinės situacijos, kai per kančią labiausiai skleidžiasi tikroji gyvenimo, žmogaus ir žmogiškumo esmė. O kartu toks atidus įsižiūrėjimas į žmogaus prigimtį, jo sielos gelmes ir paslaptis, tiek daug supratimo, užuojautos ir meilės tam tyliai kenčiančiam pilkam paprastajam. Labai patrauklu ir meniškai stipru. Kažką panašaus parašiau autoriui perskaičiusi jo apysaką „Severiukas“ (2000) ir pagauta kūrinio įspūdžio. Rašytojas jautriai atsiliepė: „Ačiū už nuostabų laišką. Skaitau ir netikiu, kad mano knygutėje būtų tiek grožybių“. O toliau – apie žmogų: „Kai buvau vaikas, žmogus mane stebino, tebestebina ir dabar. Tada – visokie dėdės ir visokios tetos, net pusberniai ir piemenys. Apie pusmerges ir piemenes neturėčiau ką pasakyti – jos buvo visiškai kitame pasaulyje, kuris man buvo labai tolimas, nepasiekiamas. Dėdės ir tetos buvo visiškai kitaip. Iš manęs nesišaipė, ir labai dažnai jaukiai pasišnekėdavom. Gal tas žmogaus paprastumas atsispindi ir mano darbuose. Juk iš tikrųjų esmė yra žmogus, o ne užimta vieta. Ne jo vieta, bet pats žmogus mane visada ir traukė. Tebetraukia ir dabar. Pagaliau ir pats mano gyvenimas taip susiklostė, kad daugiausia sukaliojausi tarp paprastų žmonių. Buvo jų ir mokytų, ir nemokytų, bet tie dalykai jų įgimto žmogiškumo ir žmoniškumo negožė“.

O apie daug ką ir nepakalbėjome. Nespėjom pakalbėti apie J. Jankaus stambiąją prozą, nors visus šešis romanus buvau skaičiusi ir, rodos, turėjau ką pasakyti. O kad žmogus, net ilgu gyvenimu apdovanotas, toli gražu ne viską spėja aprėpti, sykį atsiduso ir pats rašytojas: „Nepažinęs ir nepatyręs esu daugybės paprastų daiktų, dalykų ir reiškinių. Esu žmogus, taigi besotis, kuris nori paragauti, ko neturėjo progos paragauti, pamatyti, ko nematęs, paliesti, ko nelietęs, apkabinti, ko nebuvo apkabinęs“. Deja, rašytojo sveikata jau smarkiai šlubavo: ligos, operacijos, lovos režimas... Parašė esąs „paskandintas skausmeliuose“ (tie „skausmeliai“ skambėjo jau visai sruogiškai). Graudumas, humoras ir optimizmas pynėsi į kamuolį, ryškindami asmenybės vidinę jėgą, dvasios stiprumą. Rašytojas, kaip ir jo literatūriniai herojai, kentėti mokėjo. O dar taip norėjo dirbti – sutvarkyti savo testamentinį romaną „Pušis“ (išleista 2004, jau po rašytojo mirties).

Šiandien pagalvoju, kiek daug man davė bendravimas su Jurgiu Jankum: leido pažinti jo gražią asmenybę, patirti jaukaus kontakto dovaną, turbūt geriau suvokti ir jo kūrybos svorį. Atėjęs iš lietuviško kaimo ir gerai jį pažindamas, savo kūrybos esme J. Jankus nebuvo „agrarininkas“, siekė kitaip, naujai atskleisti pasaulį ir žmogų, užčiuopti egzistencinius ir net sunkiai išreiškiamus mįslingus dalykus. Paveldėtą valstietišką darbštumą jis derino su reflektyvia, skvarbia ir tolerantiška inteligento žiūra. Nebuvo iš „grynųjų“ realistų – savo ilgamete kūrybine veikla, aprėpusia ištisą epochą, išbandė ir įtvirtino literatūroje nemaža naujesnių, modernesnių rašymo formų ir žanrinių bei stilistinių atmainų. Labiausiai, žinoma, jis atsiskleidė gebėjimu megzti glaudų ryšį su skaitytoju, gyvai, įtaigiai pasakoti – tarytum būtų atgaivinama senoji liaudiškų pasakojimų tradicija, bet iš tikrųjų buvo ryškinama mūsų XX amžiaus dvasinė patirtis, nesyk labai skaudi ir sudėtinga. Nepaisant nieko (tarsi valios jėga užgniaužus skausmą), tie pasakojimai šviečia ypatinga žmogiška šiluma, minties prasmingumu, net taurumu. Nepakartojama J. Jankaus pasakojimų šviesa.

 

Literatūra ir menas, 2006 09 08