Edwardas Saidas gan kritiškai yra pažymėjęs: „Orientalizmas – patogus šiuolaikinės elitinės intelektualinės kultūros matmuo, atspindintis ne tiek Rytus, kiek „savo“ pasaulį“. Sunku būtų paneigti šį autoriaus teiginį, nes šiuolaikinėje postmodernistinėje kultūroje, įsitvirtinęs totalinis žavėjimasis Rytų kultūromis pagrindžia tai su kaupu. Kiekvienas intelektualas ar kultūros žmogus laisvai disponuoja įvairiomis Rytų sąvokomis bei religinėmis - dvasinėmis kategorijomis. Visi tariasi gerai išmaną budizmą, induizmą, dzenbudizmą bei kitas Rytų dvasines praktikas ir todėl jaučiasi elitinės visuomenės dalis, net kosmopolitai ar dar kažin kas. Todėl neatsitiktinai literatūroje atsiranda rašytojai, kurie savo kūryboje ima imituoti ypač madingus japonų haiku – kopijuodami jų išorę, jie viliasi „pagauti“ ir dvasią... Dar daugiau – literatūros kritikai, mėgaudamiesi savo erudicija, tokiuose eilėraščiuose atranda ir dzen dvasią, ir tuštumą, ir non - finito principą, nors ten tėra šnipštas. Šis „intelektualinis“ pažinimas dažnai tėra pačių intelektualų susikurtų reikšmių, asociacijų bei prasmių apie jų pačių susikurtus „Rytus“ simuliakras. Beje, lygiai tą patį viename interviu yra ištaręs ir poetas D. Kajokas: „Kai apie mane sako: šita eilutė iš Rytų, šita iš Vakarų, tai būna labai keista. Aš pats negyvenau Rytuose, tik trumpai lankiausi. Daugelis prisirenka tų išorinių dzinguliukų, šablonų, trafaretų, prisiskaito apie visokius satori, dar kažką, po to rašo darbus, knygas. Jei siejame visa tai su Rytais, tai pabandykime tai daryti profesionaliai. Literatūrologai, mokslininkai domisi Rytais tik intelektualiniu atžvilgiu, o Rytai yra visai kas kita“(1). Šiuo „visai kas kita“ pasakyta daugiau, nei racionaliais išvedžiojimais ir giliamintėmis teorijomis. Rytai – kas kita... Čia užtenka prisiminti dzen meistrą Baso ir jo atsakymą mokiniui, paklaususiam, kas yra Buda: „Tai ne protas, tai ne Buda, – atsakė Baso. – Tai kas kita...“

      Tame pačiame interviu D. Kajokas sakė: “Esu tikras, kad intelektualiai, konceptualiai Rytų suvokti neįmanoma. Jeigu nori eiti ton pusėn, privalai užsiimti vidine praktika. Tada į darbą įsitraukia ir dvasia, ir fiziologija, ir intelektas“(2). Bet koks intelektualinis - knyginis mėginimas pažinti Rytų kultūras yra nieko vertas, jei pirma neina dvasia. Dar daugiau: „Malda ir meditacija ar kokia kita dvasinė praktika, mano galva, turi kur kas didesnį tikslą nei eilėraščio, straipsnio ar romano rašymas. Didesnį ir slaptesnį. O jei svarbiausiu rūpesčiu nepastebimai tampa pats eilėraštis, tuomet poezija iš dvasios kelionės virsta rafinuotu laiko leidimu, ir tiek“(3). Ir, matyt, neatsitiktinai kalbėdama apie D. Kajoko poeziją O. Baliukonė ištaria: „(eilėraščiuose) sušvyti daugiabriaunė ir meistriškai nušlifuota keliaujančio vienuolio ar medituojančio atsisikyrėlio išmintis“ (4). Šios autorės asociacijos patvirtina D. Kajoko poezijos, kaip dvasios kelionės, kurioje „sužėri paradoksali Zeno dvasia“(5) sampratą. Tuo pačiu, tos „keliaujančio vienuolio ar medituojančio atsiskyrėlio išminties“ nesuvaidinsi, nesurimuosi ir į eilutes grakščiai nesudėliosi. Tam per maža yra intelektualinio knyginio Rytų pažinimo. Poetas ne viename interviu prisipažįsta medituojąs ir būtent iš čia kyla jo poezijos meditaciškumas: „Atradau tam tikrą man tinkantį meditacijos būdą, kurio, nedaręs lanksto pro Rytus, veikiausiai būčiau neatradęs“ (6) . D. Kajoko kūryba, tiek poezija, tiek ir proza, gimsta iš meditatyvinės žmogaus (ne poeto) patirties, todėl ji nėra tikslas ar siekinys. Ji – dvasinės kelionės ir / ar džiaugsmo būti padarinys.

      Dauguma kritikų, žvelgdami į poeto eilėraščius, intelektualiai juos skirsto į „rytietiškus“ bei „vakarietiškus“. Toks pastarųjų požiūris atskleidžia tik jų pačių paviršutiniškumą. Kaip rašo Tarthang Tulku, „tas, kas nepratęs, neretai jaučia, jog meditacija yra kažkas svetima, nepriimtina, nenatūralu, <...> kad meditacija egzistuoja atskirai nuo žmogaus ir yra dar vienas Rytų psichologijos ar filosofijos aspektas, kurį reikia studijuoti ir tyrinėti. Tačiau meditacija nebūtinai yra svetimas, egzistuojantis atskirai, išorinis dalykas. Ji aptinkama jūsų sąmonėje; jūsų meditacija gali tapti visos jūsų sąmonės prigimtis“ (7). Kai kurie kritikai savo straipsniuose „baisisi“ D. Kajoko eilėraščių rinktinės „Meditacijos“ pavadinimu, nes, pasak jų, taip pavadinti eiliėraščių knygą, mažų mažiausiai, yra „šiek tiek rizikinga“ (8) . Meditacija jiems ir yra kažkas „svetima, labai rimta ir nesuprantama“. D. Kajokas, lyg tas dzen Meistras Dong Sahnas, galėtų juos visus pamokyti lazdos smūgiais per pakaušį, kad suprastų. Apie eilėraščio ir meditacijos vienumą poetas yra pašnibždėjęs rinktinės „Meditacijos“ pabaigoje: „Rinktinėn neįtraukiau ir tos dalies eilėraščių, kurie yra publicistiškai įsitempę, žvelgia pasaulin pernelyg „reikšmingai suraukę kaktą“, be giedros vita contempliativa rimties, be natūralaus ir šiek tiek lengvabūdiško džiaugsmo, kad esi, ir tiek“. Buvimo džiaugsmas. Koks kvailas būtų klausimas, – iš Rytų ar Vakarų tai perimta. Visas sąvokas sukuria sąmonė. Ji dalija ir skaldo pasaulį. Tuo tarpu meditacija yra ėjimas vienop, TIK TAI akimirksnio link.

      Dzen meistrai savo mokinius dažnai moko nereikšmingais judesiais ar žodžiais, lazdos smūgiu per galvą ar nuolatiniais klausimais, į kuriuos neįmanoma rasti jiems tinkančių atsakymų. Šitokios, gan juokingos, gal net drastiškos, o tikrai absurdiškos mokytojų pastangos nepastangos yra skirtos tam, kad „į stereotipinį mąstymą įklimpusieji žmonės pagaliau atvertų savyje pirmapradę, giluminę sąmonę, pasinertų į ją, esančią anapus kalbos, erdvės ir laiko“ (9). Ši pirmapradės sąmonės paieška savy ir yra dzen kelias, kuris prasideda nuo proto ištuštinimo, atsikratant visų įprastinių klišių, išankstinių nuomonių ir įsisenėjusių sampratų. Tai proto nuraminimas, už kurio – rimtis. Budos rimtis. Medžio rimtis. Visatos rimtis. Jos visos tolygios, nes kiekvieno prigimtis yra prabudusio prigimtis. Protas pagal dzeną kuria priešpriešas, o visas žmogaus mąstymas yra paremtas dualistine patirtimi. Iš čia ir iliuzinis žmogaus vidinis „aš“, kuris, vertindamas pasaulį per save patį, sukuria subjektą ir objektą, moterį ir vyrą, gėrį ir blogį, laimę ir kančią. Viskas tėra mintis. Viskas – tik mąstymas. Mąstantysis pasiklysta savo paties mąstyme - „prabilusi mano mintis / apkurtina mane“ („Sėdžiu ant slenksčio, ir man nieko nereikia“). Neatsitiktinai dzen meistrai moko – „samsara yra mintis“. Iš čia ir dzeno būtinybė nutraukti bet kokį mąstymą. Mąstymas yra kančia. Kai jis nutraukiamas, nebelieka ko trokšti ir ko siekti, nebelieka net ir to, ko ne - trokšti ir ko ne - siekti. Būtent šis kelias yra „nežinau“ kelias. Pirmapradės iki - mąstymo ar ne - mąstymo sąmonės kelias, kur „pasaulio rimtis yra Absoliutas. Absoliutas yra „Aš“ (10). Kaip moko dzen meistras Seung Sahnas – „Tad atmesk visas nuomones, visus „patinka“ ir „nepatinka“ ir tiktai laikyk protą „nežinau“ būsenos. Tai labai svarbu. „Nežinau“ – tai būsena, kai nutrauktas visas mąstymas. Kai mąstymas nutraukiamas, protas tampa tuščias. Tai yra iki mąstymo. Tavo „iki mąstymo“ būsena, mano „iki mąstymo“ būsena ir visų žmonių „iki mąstymo“ būsena yra ta pati. Tai tavo esmė. Tavo esmė, mano esmė ir Visatos esmė tampa viena. Taigi medis, kalnas, debesis ir tu tampate viena“ (11). Protas vieningas su Visata yra iki mąstymo. Iki mąstymo nėra žodžių. Tik tai – „rūkstanti šiukšlių dėžė / kelios nuorūkos / veidrodžio šukė žolėj, žvirblis“ („Ruduo III“: V). Viename esė D. Kajokas išsitaria: „Plaukiau meditacijos valtele nurimusia savo sąmonės jūra ir neturėjau nė menkiausio rūpesčio. Neieškojau atsakymo, nes neįsivaizdavau nė vieno klausimo; neišmaniau, kas yra troškimas, tad negalvojau ir apie išsipildymą“ (12). Šioje meditacijoje nelieka ne tik mąstymo ir minčių, tačiau nelieka net ir to mąstančiojo. Viskas ištirpsta Amžinoje Rimtyje. Viskas sugrįžta į Vieną: „Ankstus gegužio rytas. Ramuma. / Smėlėtam klony – kaimas, kuriame / staiga vėjelis dvelkteli nubudęs – / toks gležnas, / toks švelnus, / toks nedidutis, / o visas sodas telpa tam dvelksme!“ („Rytinis obelų žydėjimas“).

      mintis? gražiausia – išlenkta kaip burė
      jūs klausiat apie viltį? šįryt neturiu
      o ta kurią turiu pati būties neturi
      ak apie būti klausiat?.. pusė keturių

      „Apie būtį“

      Paskutinėje eilutėje atsiskleidžia D. Kajoko meditatyvumas, kur ištrintas bet koks mąstymas. Sąmonė švari ir ji – dar iki - mąstymo. Nėra net jokios minties šešėlio, net minties apie mintį. Koks neįprastas vakarietiškam mąstymui šis kalbėjimas – ne - kalbėjimas apie būtį. Būtent šiuo požiūriu D. Kajokas labai toli nuo mąstau, vadinasi, esu. Jo meditacijose išryškėja sąmonė, kuri neprisirišusi nei prie mąstymo, nei prie simbolio, nei prie vaizdinio. Čia paprastai net nėra savęs reflektuojančio ir per save pasaulį atskleidžiančio iliuzinio „aš“. „Meditacija būna tada, kai ištuštėji pats, kai savo sąmonę valaisi sluoksnis po sluoksnio, gulbės plunksnomis, medžiais kalneliais dairydamasis, bet išmeti žvilgsnį ir balsą į aplinką, idant imtum ir ištuštėtum“ (13) , taip, kad net ne - būtum ir šiame ne - buvime atsiskleistų viso ko Vienovė, kosminis ritmas – į Vieną ir iš Vieno. Kiekvienoje atskirybėje tai kartojasi įvairiausiais pavidalais: „virš kopų / ramus / teka mėnuo / taip / tuščia/ many/ daug vietos / šiam / vaizdui“ („Virš kopų ramus teka mėnuo“). Neteisi yra V. Daujotytė, kuri, kalbėdama apie D. Kajoko meditacijas, išsitaria: „Medituoti, vadinasi, siekti būsenos, kai ima vertis arba kalbėti kitas, kiti“ (14). Čia veriasi tas pats klasikinis vakarietiškas tarptautinžodyninis meditacijos apibrėžimas, kuris, tiesą sakant, ne ką turi bendra su dzen, taip pat su D. Kajoko meditacijomis. Apie kokią „siekiamybę“ galima kalbėti ką tik cituotame tekste, jei čia net nėra to, kas siektų. „Taip / tuščia / many / daug vietos / šiam / vaizdui“. Šios eilutės atveria visapusišką „aš“ ištuštėjimą, kai nebelieka nieko, kas buvo ligi šiol. Tai absoliutus ištuštėjimas, kur lieka tik gebėjimas atspindėti. Ir dar, kritikės išskirtas „kito“ vaizdinys, čia taip pat visiškai netinka. „Aš“ ir „kitas“ – tai jau mąstymo sukurtas dualistinis pasaulis. Šioje ir kitose D. Kajoko meditacijose tokio skirstymo nėra. Išvis nėra jokio skirstymo, nes nėra čia ką išskirti. Tekantis mėnulis atsispindi sąmonėje, nes joje tuščia, joje „daug vietos šiam vaizdui“. Sąmonė atspindi mėnulį, mėnulis įsilieja sąmonėje. Tiek stebuklo. Tik tiek...

      Dzen mokytojai sako, jei žmogus ieško Budos, jis Budą praranda. Lygiai apie tą patį ir Laozi: „Dao, išsakytas žodžiais, nebebūtų begalinis Dao“ (15). O vienas XIX a. Tibeto mokytojas yra pasakęs: „Visiškai sunaikink, sutrupink, išmesk iš galvos meditaciją“. Visos šios ištaros yra susijusios su sąmonės prisirišimu prie simbolių. Kitaip tariant – su mąstymu. Meditacijoje nėra nei tikslo, nei dėmesio objektui ar subjektui. Jokio centro, į kurį galėtų remtis protas. Jokio išankstinio žinojimo, kaip ir ką daryti. Kur pavadinimai ir formos, ten ir priešybės. Dzeno mokytojai moko žmogų sėdėti ir nieko nedaryti. Viskas vyksta savaime – ateina pavasaris, želia žolė, vėjas pučia, medžiai siūbuoja. Būtent apie tai ir yra D. Kajoko „Jaučio ieškojimas“: „............... / žiūrėjimas į tuščią dangų tiktai tada / meditacija / kada / nėra/ dangaus.......“ Ieškojimas sukuria tikslą. Čia nebelieka jokio „jaučio ieškojimo“, nes nėra... Nėra ko siekti, nėra į ką žiūrėti, nėra išankstinio nusistatymo, nėra ir pagrindo, ant kurio būtų galima statyti savo meditacijos pamatus. Meditacija prasideda ten, kur nėra nieko, kas galėtų pagelbėti – nei objekto, į kurį galima nukreipti žvilgsnį, nei subjekto, kuris nori kažką atrasti ar pasiekti – kad ir satori:

      vienas žmogus pasakė: „Satori – tai
      tas pats,
      kas ir kasdienybė, tiktai pakilusi
      per du co-
      lius nuo žemės“. Visai neaukštai,
      pagalvojau,
      tai ne Sinajaus kalnas, ir iškart
      nustojo ly-
      ti. Tuomet išėjau į lauką ir akimuoju
      pamačiau

      eilėraštį:

      pro lysvę žengia žingine
      kumelė, žliugsi purvas

      vaivorykštė lakštingala
      ant krapo perlo purslas

      „Purslas per du colius nuo žemės“

      Štai Sigitas Parulskis į savo romano „Trys sekundės dangaus“ veikėją, kuris žiūri į jūrą ir ten nemato nieko, siūlo žvelgti kaip „į medituojantį – vos ne budistiškai“ (16). Toks žiūrintysis (veikėjas) yra aklas. Nematyti nieko – tai reiškia, kurti tuštumos (vakarietiška prasme) iliuziją, savo mąstymu adoruoti beprasmybės ir niekio idėjas. Tai prisirišimas prie mąstymo apie Nieką. Romano veikėjas prisipažįsta – „Gerai, jeigu kažkur horizonto linija plaukia laivas. Tuomet matau laivą, bet daugiau nieko. Kai laivo nėra, - tik vanduo, daug beprasmiškai siūbuojančio sūraus, šalto vandens“ (17). Medituojančio, dzen žmogaus žiūrėjimas būtų tik – „plaukia laivas“. Jam to visiškai pakaktų, nes jo sąmonė, ištirpusi absoliučioje rimtyje, atspindi tik tai, kas yra. Tuo tarpu S. Parulskio žiūrintysis trokšta dar kažko – „Matau laivą, bet daugiau nieko“. Jo sąmonė nusistačiusi žiūrėti taip, kad nematytų. Tai mąstymo vedžiojamas aklasis žiūrėjimas. Pasakymas „Kai laivo nėra, - tik vanduo“, išties, yra dzeno žmogaus pasakymas – praplaukė laivas, liko vanduo. Žmogaus sąmonė atspindi tai, ką mato. Tačiau S. Parulskio veikėjo sąmonė nesustabdomai kuria pasaulio iliuziškumą ir jį supriešina – „...daug beprasmiškai siūbuojančio sūraus, šalto vandens“. Kad ir kaip žiūrėtum, šis veikėjas gal ir medituoja, tačiau tikrai ne vos ne budistiškai. Tai budistiško meditavimo iškamša, iliuzinis išsigalvojimas kaip galėtų būti, tačiau kaip nėra. Visą šią tariamą meditaciją absoliučiai veikia mąstymas – yra troškimas matyti kažką daugiau, yra išankstinis žinojimas, kas „gera“ ir kas „bloga“, kas „patinka“ ir kas „nepatinka“, galiausiai – „nusistatymas“ prieš vandenį – jūrą. Medituojančioji sąmonė yra pasiruošusi netikėtumams, ji atvira spontaniškai priimti visa, kas jai ir pasirodo: „Atsėlina kas, / ar tik mėnuo paniro į žydinčią ievą, – / tyliai nulūžo šakelė...“ ar „pamiškė, uodai virš kelio / tekšt tenai kur tvenkinys / seno voratinklio mazgeliuos / žybteli žuvis“ („Atmintis“) ir t.t. ir t.t.

      D. Kajoko meditacijos yra puikus Vieno pasaulio pavyzdys, kur lygia dalimi stoja Rytai ir Vakarai. Dar daugiau – bet koks pasaulio dualumas yra bergždžias ir nepagrįstas kalbant apie meditacijoje ištirpusią sąmonę. Būtent šiame lygmenyje atsiveria D. Kajoko eilėraščių meditatyvumas ne tik kaip poetinė priemonė, o kaip žmogaus vidinio gyvenimo praktika būnant išvien su pasauliu. Šis patyrimas yra vertingesnis, negu knyginis mokslinis Rytų kultūrų studijavimas, kur racionalistinis pradas ima viršų prieš dvasinę patirtį. Dar daugiau – būtent moksliškai mėginant pagrįsti Rytų ir Vakarų kultūrų santykius, paprastai šios kultūros atskiriamos pagal griežtas taisykles, jų tradicijų elementai suskirstomi „į stalčiukus“, ir taip užveriamas kelias bet kokiam gyvam dialogui.
„Du coliai nuo žemės“ – taip galima būtų pavadinti D. Kajoko meditacijas, kuriose pasaulis atsiveria spontaniškai neveikiančio, ne - mąstyme ištirpusio žmogaus dvasinėje patirtyje. Žinoma, čia negalima atmesti Rytų, ypač dzen, įtakos poeto gyvenimui ir kūrybai (apie tai ne viename interviu užsimena ir poetas). O kur dar kinų bei japonų poetai bei dzen estetinės kategorijos, plaukiančios išvien su meditacijos patirtimi. Visa tai tampa D. Kajoko poetinių meditacijų pasauliu, kur už pasakyto veriasi Vienas Įstabus Pasaulis be troškimo ir įgeidžio, Pasaulis, kuriame nėra nei sąvokų, nei žodžių, nei mąstymo, nei ne - mąstymo. TIK TAI.

      krantas, ajerų karūnos
      paryčiui apie septintą
      girtas valkatėlė krūmuos
      krūpteli ir vėl užminga
      pro laukinės anties lizdą
      vandeniu tuščiai praslysta
      dievo valtis - - - sninga

      „Valtis“
      _________________
      (1) Vaitkevičiūtė E. Buvimo akimirkos. – „Literatūra ir menas“, 2003.VII.18, p.10.
      (3) Kajokas D. Apglėbt neapglėbiamą – rankos per trumpos. Tikėti ir rašyti. – V.: 2002, p. 161.
      (4) Baliukonė O. Pamiršęs sutemt. „Metai“, 1997, Nr. 10, p. 97.
      (5) Ten pat., p. 97.
      (6) Kajokas D. Apglėbt neapglėbiamą – rankos per trumpos. Tikėti ir rašyti. – V.: 2002, p. 155.
      (7) Tarthang Tulku. Meditacija. – „Šiaurės Atėnai“, 1995.III.11, p.1.
      (8) Daujotytė V. ESĖ APIE POEZIJĄ IR ESIMĄ. – V.: 2001, p. 107.
      (9) Ivanauskaitė J. Įžanginis žodis. PELENŲ BARSTYMAS ANT BUDOS. – V.: 2000, p. 13.
      (10) Kas yra Zen? „Indra“, 2000, p. 65.
      (11) PELENŲ BARSTYMAS ANT BUDOS. – V.: 2000, p. 28.
      (12) Kajokas D. DYKINĖJIMAI. – V.: 1999, p. 56.
      (13) Beresnevičius G. Dainavimas atsistojus. – „Šiaurės Atėnai“, 2003.VI.28, p. 1.
      (14) Daujotytė V. Lyrika kaip meditacija. – „Literatūra ir menas“, 1997.IX.27, p. 4.
      (15) LAOZI. – V.: 1997, p. 7.
      (16) Pilnas ilgesio: Rašytojų sąjungos premijos laureatą Sigitą Parulskį kalbina Liudvikas Jakimavičius. – „Metai“, 2004.IV.4, p. 99.
      (17) Parulskis S. TRYS SEKUNDĖS DANGAUS. – V.: 2002, p. 7.

      Literatūra ir menas
      2004 10 15