Julius Keleras. Sniegas, benamis, krentantis : eilėraščiai, fotografijos. - Vilnius : Apostrofa, 2007.
Penktajame Juliaus Kelero (g.1961) eilėraščių rinkinyje, kaip ir kai kuriose ankstesnėse poeto knygose, pastebimas klasikinės kultūros ilgesys. Asketinė eilėraščio forma rodo, kad autoriui svarbiausia reflektuoti ir skatinti refleksijoms skaitytoją, užuot vertus jį žaisti modernius lingvistinius žaidimus, kuriais dažnokai poezija tik imituojama. Šio kūrėjo emocija disciplinuota, lakoniškas sakinys atveria erdvę sąmonei, ieškančiai savo kultūrinės ir istorinės tapatybės.
Rinkinyje publikuojamos ir paties poeto sukurtos fotografijos. Tačiau vaizdai čia nėra poezijos papildai, o eilėraščiai – ne išplėstiniai vaizdų komentarai. Knygoje veikiau mezgamas poetinio žodžio ir meninio vaizdo pokalbis, suteikiantis Juliaus Kelero pamėgtoms temoms bei motyvams polifoninio skambesio ar holografinės erdvės. Poetinis-fotografinis autoriaus peizažas anaiptol ne džiaugsmo žemė, tačiau jame įtaigiai dera dienoraštinis intymumas ir intelektuali ironija, išraiškingos asmeninės mitologemos ir universalios žmogiškumo patirtys.
„sniegas, benamis, krentantis“ demonstruoja nunykusio ar priščiuvusio kultūros pasaulio ilgesį, puikią poetinę mokyklą bei per ilgus metus išsiugdytą individualų, išsyk atpažįstamą stilių. Tai labai grakšti knyga. Barokiškai turtinga įvaizdžių, tačiau podraug ir neperkrauta jais. Neperkrauta ir pačiais eilėraščiais. Taupi knyga. Pasitikinti ne žodžių/įvaizdžių gausa, o jų talpumu.
Kęstutis Navakas
Tai ir fotografo knyga. Vaizdai įsiterpia į poetinės minties aritmiją, ne tik pratęsdami bei išplėšdami eiliuotus tekstus, bet ir įvesdami į žodžiais neišreikštą poeto sąmonės užribį. Sustabdydami seką ir nukreipdami į meditatyvias, autoriaus imperatyvo nebevaldomas sferas. Rutinos nualintas (bet vis dar neabejingas) braižytojas fotografinėje plokštumoje monotoniškai brėžia laidų linijas, žymi šaligatvių trajektoriją, dekoduoja dangaus, vandens ir žemės ženklus. Tačiau čia pat, paneigdamas inercijos ir statiškumo iliuziją, jis įžiebia pro žaliuzes besiskverbiančią įdienojusią šviesą, be vėjo išgaubia užuolaidas, sužadina erotiško kūno virpesį. Fotografijų ir eilėraščių jungtis knygoje tampa vienalyte dėl prigimtinio keleriško braižo – vidinio nerimo inspiruotos sutelkties. Jo kūriniai, įraidinti ar įvaizdinti, yra santūrūs, apmąstantys, neskubantys, nevartotojiški. Jie nemadingai dvasingi.
Margarita Matulytė
Bernardinai.lt
2008 03 03