Sausio 24 d. Rašytojų klube buvo pristatyta nauja Juliaus Kelero knyga „Sniegas, benamis, krentantis“, kurioje poetas skelbia ne tik eilėraščius, bet ir fotografijas. Pristatymas, sakyčiau, buvo kiek keistokas. Gal ne todėl, kad renginį turėjęs vesti Kęstutis Navakas apskritai nepasirodė, o todėl, kad knygos dailininko Arūno Gelūno pavardė minėta bent dešimt kartų dažniau nei paties autoriaus. Tą patį vakarą klube buvo atidaryta ir dailininkės Viktorijos Daniliauskaitės akvarelių paroda „Užuominos“.

      Jau ne pirmą parodą Rašytojų klube surengusi dailininkė sakė šį kartą abejojusi, ar vertėjo rodyti šiuos darbus. Kelerius metus nekūrusi grafikos, V. Daniliauskaitė praeitais metais dalyvavo Užutrakio plenere. Ji pabrėžė, jog šiuos darbus įkvėpė pati Užutrakio parko gamta, kurioje dominuoja dvi spalvos –­ žalia ir mėlyna – žemės ir vandens.

      J. Keleras pasakojo „knygą padaręs“ per dešimtmetį. Tai patys įvairiausi eilėraščiai, kuriuos teko „nuplauti, sudėlioti ir suskaičiuoti, kad jie imtų kalbėti skaitytojui“. Fotografijos iš pradžių buvusios tik kelios, tačiau ilgainiui jų ėmė daugėti, ir dailininkui galiausiai teko rinktis net iš tūkstančio. J. Kelero nuomone, dailininkas A. Gelūnas yra knygos bendraautoris, nes rengiant šią knygą ypač daug padirbėjo.

      Leidėja Giedrė Kadžiulytė prisipažino anksčiau neskaičiusi J. Kelero eilėraščių, juolab nemačiusi fotografijų, tik žinojo, kad jų daug. Tačiau įtiko K. Navako rekomendacija bei „tarpžanrinis“ leidinio pobūdis, atitinkantis savaime susiklosčiusią „Apostrofos“ leidyklos „tarpžanrinę“ nuostatą. Beje, G. Kadžiulytė pagaliau pristatydama knygos dailininką A. Gelūną, kaip „viešą paslaptį“ pasakė, jog šis jo darbas įvertintas Nacionalinės knygos meno ekspertų komisijos ir Vilniaus knygų mugėje buvo apdovanotas diplomu.

      Anksčiau apie J. Kelerą nė negirdėjęs dailininkas A. Gelūnas sakė labai susijaudinęs dėl tokio didelio dėmesio jo darbui. Jis nesutiko vadinamas bendraautoriu ir patikino, nuoširdžiai stengęsis, kad poezija knygoje būtų svarbiausia, fotografija jai kiek padėtų, na, o dizainas geras tada, kai nepastebimas. A. Gelūnas sakė ėmęsis apipavidalinti knygą tik todėl, kad jam patiko pati poezija, tačiau apie tai, kad šioje knygoje poezija ir fotografija dera, jam jau teko išgirsti. Savo vaidmenį rengiant knygą dailininkas lygino su elektriko darbu – siekęs „sujungti“ eilėraščius ir fotografijas. Jo įsitikinimu, „poezija yra aukščiausias menas“.

Literatūrologei V. Daujotytei teko įvertinti naują J. Kelero knygą. Ir ji įvertino: „Knyga gražiai padaryta.“ Profesorė priminė K. Navako žodžius, jog tai grakšti knyga, barokiškai turtinga įvaizdžių, bet neperkrauta.

      V. Daujotytė atkreipė dėmesį į jai pačiai šiuo metu artimą estetinį asketizmą. Ji gyrė knygą už poetinę eleganciją ir melancholijos atspalvį. „Yra keli dabartiniai poetai, kurie gali sukurti eilėraštį kaip vieną eilutę, pratęsti ją vos kintančiu kartojimu ir sugrįžti atgal“, – teigė V. Daujotytė, žvalgydamasi į Donaldo Kajoko, Aido Marčėno ir K. Navako kūrybą. „Jau matyti, kad ir J. Keleras yra šioje linijoje, tokioje asketiškoje, kurdamas į melodiją ir intonaciją pereinančias reikšmes.“

      „Ir niekas negali atšaukti šalpusnio pražydėjimo“, – tokios eilutės sufokusuojamos sąmonėje iš to, kas patiriama: dažnai eilėraščiuose regimas ir fiksuojamas tas regėjimas, kartais – ir regėjimo regėjimas.

      „Sniegas visą laiką regimas, kaip benamis, krentantis, kartais gofruotas. Buvo įdomu visą laiką jausti knygoje baltumą, kaip spalvų, atspalvių, šešėlių galimybę ir, aišku, galimybę susitikti eilėraščiui ir nuotraukai. Niekas negali sakyti, kad tarp eilėraščio ir nuotraukos nėra nieko bendra, kaip niekas negali teigti, kad yra kas nors bendra. Tokių susitikimų knygoje yra, ir apie juos prasminga kalbėti“, – sakė V. Daujotytė.

      Literatūrologė nesutiko su teiginiu knygos viršelyje, kad aritmija yra šitų eilėraščių intonacinis pagrindas. Jos nuomone, ritminių struktūrų dominantė yra ryškesnė, o aritmija, pasirodo, yra tik bandymas kurti ritmines struktūras, tarsi pažeidžiant inertiškai jaučiamą ritmą. V. Daujotytė atkreipė dėmesį į eilėraščius proza, kaip į naujų tekstų organizavimo paieškų galimybes. Literatūrologė sakė: „Atrodo, jos yra sėkmingos, nors kartais sakinio ritminiame piešinyje lieka tam tikrų įtrūkimų. Ir eilėraščiai proza man leidžia teigti, kad J. Kelero kūryba yra ritminės prigimties. Tai liudija ne tik eilėraščių struktūros, bet ir sąsajos tarp eilėraščių ir fotografijų.“

      Literatūra ir menas
      2008 02 01