Los Angeles lietuvių teatras „Just milling‘ around“ kovo 21 d. Šv. Kazimiero parapijos apatinėje salėje surengė Nacionalinės premijos (1999) laureato Donaldo Kajoko (g. 1953 m. Prienuose) poezijos skaitymo vakarą.

Vakaro formatas panašus į praėjusių metų rudenį vykusį išeivijos poetų kūrybos skaitymą. Glaudi šeimyniška atmosfera su žvakutėmis ant stalų. Iš arbatinuko pilstoma arbata. Baltos taburetės vėlesniam pokalbiui su poetu. Ir klausytojų šį sykį trigubai daugiau nei tada. Maždaug tiek, kiek pernai pavasarį susirinko į Antano A. Jonyno poezijos vakarą didžiojoje salėje.

Pokalbyje (moderatoriaus pareigą gana padrikai atlikau aš) Kajokas pasakė, kad neseniai pasukęs į prozą, nes įtaigią lyriką kurti gali tik jauni. Tuo suabejojau. Neseniai jis išleido giliamintį romaną „Kazašas“, pagrįstą rytų filosofija. Atvežė keliolika egzempliorių. Nupirkau. Gavau įrašą. Bus proga – skaitysiu. Jai pradžia patiks, varysiu iki galo. Dabar prozos tekstuose labiau ieškau intriguojančio pasakojimo ir geros lietuvių kalbos.

Poetas atsakinėjo net į paikiausius mano klausimus. Pavyzdžiui, kas yra siela ir kas – dvasia. Ar yra matęs bent vieną angelą, nes jie tiesiog tikroviškai dalyvauja jo eilėse, ypač kai minimos mergaitės? Atsakymas buvo – taip, matęs. O dvasia yra visa žemėje kuriančioji galia. Kaip ir R. M. Rilkės „Der emtwerfende Geist, welcher das irdische meistert“. Žemėje planuojantis pradas. Fizikų požiūriu – su bet kokia mase sutapusi energija. Kajokas trumpai aptarė ir dabartinės poezijos vystymąsi Lietuvoje. Paminėjome kelis poetus: Daivą Čepauskaitę, Aidą Marčėną, Gintarą Patacką, Donatą Petrošių... Jis yra jaunų poetų mentorius, bet daugelio jų avangardizmas jam nedaro įspūdžio: šitaip retai prabyla tikra poezija. Paprasto subtilaus lyrizmo yra suradęs Tolimųjų rytų literatūroje. Iš dalies nusivylęs krikščionybe, Jėzaus evangelinius pamokymus derina su Rytų poetų meditacine išmintimi. Su palaiminga dvasia.

Prieš eidamas į šį susitikimą, gerokai įsiskaičiau į tris mano turimas Kajoko knygas: rinktinę „Meditacijos“ (1999), apdovanotą Nacionaline premija, rinkinius „Mirti reikia rudenį“ (2000) ir „Karvedys pavargo nugalėti“ (2006). Čia pirmaisiais smuikais groja trumpi lyriški eilėraščiai, tačiau „Meditacijose“ yra trys ilgokos, skambios ir dvasingos poemos. Kritikas Rimvydas Šilbajoris šią Kajoko kūrybą 1994 metais pavadino „Meilės šviesa“. Joje tarp įvaizdžių iškyla gyvenimo tiesos. Skaityk, pajusk, gėrėkis ir apie tai pamedituok.

Aktoriai Justina Grumšlytė ir Amandas Ragauskas pakaitom skaitė tuos trumpus, ant lakštų išspausdintus lyriškus eilėraščius ir atidavinėjo juos tai vienam, tai kitam klausytojui auditorijoje, su poeto atvaizdu kitoje pusėje. Rasi, vėliau pravers. Skaitymą kažkodėl „papildė“ beprasmis simfoninės muzikos žvangesys. Tarsi tai būtų melodeklamacija. Skaityti poeziją, kurioje slypi tyli išmintis, bet stinga klasikinio dramatiškumo, skandavimo dikcijos, ypatingų akcentų, nelengva. Kai kurie klausytojai tikisi kaip tik to. Bet atrodė, kad taupus, paprastas Kajoko lyriškumas, toks žemiškas, artimas lietuvių gyvensenai, šnekėjimui, nestokojantis sąmojo, buvo daug kam tikrai mielas.

Juoko susilaukė Amando skaitomos eilutės: „o va gandras paraistėje – / oi, oi! – išdidus kaip bažnyčia“ („beveik pageltus fotografija“). Taip pat – „Eilėraštis dukrytei“, tupinčiai ant naktinio puoduko. Jau rimtesne gaida Justina skaitė neeilinę išpažintį: „medituoju retai, keletą / kartų per mėnesį sykiais / gailiuosi, o sykiais sakau / kad mano vidinė kelionė / įgijo naują dimensiją. Kaimyne / Dieve, matomės itin retai, todėl / nenusibostam, nespėjame / nusišnekėti – pasibūnam / pasisėdim / pasineklausinėjam“. Taigi, linksmas pasišvaistymas sangrąžinėmis formomis, Kajokui būdingu verlibru.

Dvigubai daugiau eilių teko skaityti Amandui. Prisipažinsiu, mano sumautos ausies įtaisui jo tembras tiko geriau nei minkštabalsės Justinos. Užčiuopiau ne viską. Ji mat stovėjo atokiau. Garsų meno srityje negaliu būti kritikas. Apskritai šiame renginy viskas praėjo sklandžiai ir neištęstai.

Pabaigoje savo naujai sukurtas miniatiūras paskaitė mūsų gerbiamas svečias, poetas Donaldas Kajokas. Tarp kitko, atvyko jis į Los Angeles aplankyti savo dukros Kotrynos. Santa Monicos koledže ji studijuoja antropologiją ir žada tęsti studijas UCLA.