Aidas Kelionis. SMĖLYNŲ VANDUO. – V.: Tyto alba, 2009.
Dviaukštis namas prie ežero šalia miestelio, miškas, vėlyvas ruduo, name – vienas žmogus, šio dienoraštinio teksto, pavadinto romanu, pasakotojas. Nors jis mėgaujasi gamtos artuma ir miestų šurmulio toluma, tai nėra pasakojimas apie dvasios skaidrinimo keliu kryptingai žengiantį atsiskyrėlį. Tai netgi ne koks valingas pasirinkimas būti gamtoje, o ne Torau mieste, ežeras – ne Voldenas. Veikiau nemažą laiko dalį pasakotojas tiesiog atsiduoda tinginiavimo malonumams. „Pradėti šildyti namą vengiau dėl vienos labai svarbios ir pateisinamos priežasties – tinginystės“ (p. 80). Buities čia daugiau negu būties.
Virduliui ėmus pukšėti, į pusės litro talpos puodelį įdėjau du šaukštelius juodosios arbatos ir tris cukraus. Užpylęs tai verdančiu vandeniu, atvėriau šaldytuvą, išsiėmiau batoną ir lydytą sūrį su lašiša. Per radiją – sporto žinios. Formulės-1 naujienos, NHL rezultatai (p. 7–8).
Pasakojimo paprastumas pereina į naivumą, kai skelbiamas „atradimas“: „Iš tikrųjų ne mažiau kaip aštuoniasdešimt procentų per televiziją rodomų laidų yra nieko vertas šlamštas, tuštybių mugė“ (p. 16). Ką jūs sakot? O mes manėm…
Jau galvojau mesti šią knygą. Nuėjęs į virtuvę užsikaičiau elektrinį virdulį, jam ėmus pukšėti, ketvirčio litro puodelyje užsiplikiau nepilną šaukštelį arbatos (matės), įsidėjau apypilnį šaukštelį cukraus. Pasidariau nedidelį sumuštinį su juoda duona ir baltu sūriu (priešpiečiai). Per radiją vyko diskusija „Ko verta naujosios prezidentės patarėjų komanda“.
Skaitau toliau, ir vis dėlto tas dėstymo naivumas, arba šventas paprastumas, darosi kažkoks patrauklus. Kęstutis Navakas, „Vilniaus dienoje“ šią knygą įvertinęs skeptiškai, vis dėlto pridūrė: „Paradoksas: kartais visai smagu skaityti apie nuobodulį. […] Kitas knygos pranašumas – autorius čia niekur „nedaro meno“, tiesiog fiksuoja.“
Personažas jau trečius metus sargauja prakutusio suvalkiečio (dabar jau vilniečio) name (gal reikėtų vadinti jį vila) kažkur Dzūkijoje. Galima sakyti, kad jis ir tarnauja, nes savaitgalį apsilankančiai kompanijai prikaitina pirtelę, iškepa šašlykų. Nors prie bendro stalo nekviečiamas, bet padeda sugulti „nusitašiusiems“ svečiams. Pats nerūko ir alkoholio neima nė lašo, nors tokio apsisprendimo priešistorė neminima. Visas ramus veiksmas romane trunka kiek mažiau nei dvi savaites, o apie pasakotojo praeitį tesužinome tik tai, kad, pvz., vaikystėje jis buvo susidomėjęs dangaus kūnais (t. y. mėgėjiška astronomija), Tour de France dviračių lenktynėmis ir panašiai. Iš esmės mums byloja žmogus be biografijos, be šeimos, be jokių artimųjų ar draugų.
Knygoje esama ir humoro. O iš ko gi jis lengviausiai gims, jeigu ne iš girtavimo (šiuo atveju – girtavimo stebėjimo). Svečių linksmybėms naktį įsisiūbavus, kuklusis patarnautojas iš šeimininko „bliaunamų“ dainų atpažįsta girtumo stadijas ir jau žino, kad tas „užbaigia kaukdamas kaip šuo prieš mėnulį „Kiek rovė neišrovė…“ Nuskambėjus šiems žodžiams, galima drąsiai žengti į didįjį kambarį ir padėti fiestos dalyviams pasiekti miegamuosius“ (p. 34).
Dar įdomesnis veiksmas užsimezga atvykus šeimininko iš Vilniaus atsiųstam santechnikui, kuris turėtų kelias dienas tvarkyti vandentiekį, bet tvarko tik alaus bokalus ir degtinės butelius. Už šlapinimąsi viešoje vietoje santechnikas patenka į policijos nuovadą, o kitą rytą pasakotojas eina sutikti jo, išleidžiamo laisvėn, nusipirkęs tris gvazdikus: „Žengiau prie santechniko ir įteikiau tris raudonus gvazdikus sakydamas, kad lietuvių liaudies darbininkai ir valstiečiai niekada neužmirš jo didvyriškos kovos su kapitalistų parankiniais buržuaziniais žandarais“ (p. 77).
Pasakotojo niekas negali išmušti iš vėžių, niekas negali suerzinti, sutrikdyti jo harmoningos pusiausvyros. Kai santechnikas beviltiškai girtas prišlapina į spintą, sargas tiesiog išplauna grindis, sutvarko spintą ir tuoj po to atsigula: „Prieš miegą palindau po dušu. Atsigulęs lovon, baigiau skaityti knygą (trilerį – L.J.). Vis dar nenorėdamas su ja skirtis, varčiau nuo pradžios iki galo, dar kartą skaitinėjau autoriaus biografiją. Nutariau šeimininko paprašyti nupirkti kitų šio rašytojo knygų“ (p. 59).
Skaitydamas jis samprotauja, kad mūsiškėse šiaurės platumose didelę metų dalį vyrauja tamsa. „Aš ypač nesiskundžiu, nes vidurdienį galiu išeiti laukan ir pasimėgauti natūralia šviesa, bet ką daryti žmonėms, sėdintiems kontorose? Einant į darbą – tamsu, grįžtant iš jo – tas pats. Klaidžiojimas tamsoje“ (p. 15). Tačiau šis pastebėjimas nepratęsiamas jokiais lengvai numanomais išvedžiojimais apie civilizacijos trūkumus. Gražu yra tai, kad šis herojus nesistengia. Jis neturi tikslo atsikratyti vienų įpročių (pvz., daug prisivalgyti ko nors mėsiško) ir įgyti kitų (pvz., tiek ir tiek kartų per dieną medituoti). Jis nekonfliktuoja nei su savimi, nei su aplinka, ir šia prasme tai jau panašu į pasiektą dzenbudistinę harmoniją.
Žinoma, būtų banalu, jeigu šią būseną įsivaizduotumėm kaip žmogaus harmoniją su gamta, pabėgus nuo visų šio pasaulio disharmonijų. Tačiau šio pasakojimo paradigma susijusi su Roberto Pirsigo knyga „Dzenas ir motociklų priežiūros menas“. Vienybė ne tik su tuo, kas savaime tobula (ežeras, miškas…), bet ir su viskuo, kas yra aplinkui, net su tuo, kas yra neištobulėjusioje savimonėje. Pasakotojas ne tik mėgsta vaikščioti po mišką, pažvejoti, bet ir klausytis muzikos, žiūrėti futbolą per televiziją, skaityti laikraštį ir taip toliau.
Tik gerokai vėliau nuo tada, kai perskaičiau šią knygą, ėmiau nejučia gromuliuoti tai, kas buvo paviršiuje, bet lyg ir nematoma. Įtariu, kad ir pats autorius to nematė ar bent jau racionaliai nesuvokė. Nes jeigu būtų matęs, būtų ėmęs racionaliai aiškinti šiuos potyrius arba bandęs forsuoti tą harmonijos nuojautą, išbraukyti, kas „nereikalinga“. Bet tada nebūtų parašęs tokių šventai paprastų, nuginkluojančių sakinių:
Ant stalo atsiradus lėkštėms, sužinojau, ką [šeimininko] mamytė pagamino […]. Po kelių akimirkų garavo trys cepelinai, apipilti spirgučiais su pakepintais svogūnais. Dar įsidėjau grietinės. Pirmi trys pradingo bemat. Mamytė net neklaususi įdėjo dar tris, šiuos sudorojau ne taip spėriai (p. 107).
Užuot piršus kokią nors idėją apie šio pasaulio tuštybę ir gamtos didybę, čia neprikišamai rodomas pasyvaus susitaikymo, vidinio susiderinimo su aplinka pavyzdys. Kuo mažesnėmis pastangomis gauti kuo lėtesnį gyvenimą. Nuobodulį išblaško paprasčiausi dalykai, pvz., kasdieninis prenumeruojamo laikraščio laukimas, jo įdėmus skaitymas. Šis, rodos, banalus polinkis iš tikrųjų yra viena iš mielų vienišo personažo savybių:
Dienos pradžią galėjau įsivaizduoti be prausimosi, kavos ar arbatos, bet be spaustuvės dažais kvepiančio naujo laikraščio – niekaip. Jokios itin operatyvios informacijos priemonės negalėjo pakeisti verčiamų puslapių šiugždesio, kvapo ir džiugesio akims lakstant antraštėmis (p. 76).
Tokie pat mieli atlapaširdžiai valgymo aprašinėjimai (ypač žuvies pirštelių šlemštimas, nes paprasčiausias ir artimiausias šventam naivumui). Beje, savo valgymo įpročių pasakotojas neidealizuoja: „Jei koks tūlas sveikuolis, dietologas ar šiaip sveiko gyvenimo būdo žinovas pamatytų, kaip valgau, susiimtų už galvos“ (p. 121).
Toks paprastas tekstas gali sukelti apgaulingą įspūdį, kad šitaip parašyti gali bet kas.
Nei vienas sakinys ir nei vienas aprašomas veiksmas nėra kiek nors svarbesnis už bet kurį kitą. Kažkaip nepaaiškinamai iš to kyla hipnotizuojanti harmonija. Žodžiu, toks šiaip sau romanas, nieko ypatingo. Ir kaip gerai (šiek tiek keista), kad toks buvo išleistas.
Literatūra ir menas
2009-09-11