„Bernardinai.lt“ kalbina šiemetinį Poetinio Druskininkų rudens festivalio laureatą, poetą, literatūros kritiką, eseistą Valdemarą Kukulą, už eilėraščių rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ apdovanotą Jotvingių premija.

 

       Pirmas dalykas, kurio norisi paklausti – minėjai, kad esi nustebęs, jog gavai tokį apdovanojimą. Kodėl?

 

       Taip, ilgai negalėjau tuo patikėti. Man visą laiką atrodė, kad Jotvingių premija buvo įsteigta tam tikro draugų klubo, kuris paskui išsiplėtė į tam tikrų bendraminčių skaičių, bet vis tiek liko gana uždara bendrija. Dėl to ir nustebau, nes mano persona atrodė tam klubui gana tolima. Na, šiaip aš tų dalykų pernelyg nesureikšminu – premiją smagu gauti, nors ją tą pačią akimirką ir užmiršti.

 

       Premijos įteikimo metu užsiminei, kad Tau labai smagu, jog šiais metais Poetinio Druskininkų rudens Jaunojo jotvingio apdovanojimą gavo Giedrė Kazlauskaitė...

 

       Giedrės kūryba susidomėjau, kai perskaičiau jos apysakų knygą „Sudie, mokykla“. Įsidėmėjau dėl to, kad ji buvo pati brandžiausia iš visų – tiek poetų, tiek prozininkų. Nuo tada pradėjau skaityti visas jos esė ir iki šiol skaitau. Prieš keletą metų savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ buvo spausdinami „Saldainių popieriukai”. Tokia apysaka ne apysaka, memuarai ne memuarai apie gulėjimą psichiatrinėje ligoninėje – šis kūrinys parašytas su milžinišku užtaisu! Turbūt dėl to, kad Giedrė yra ir poetė, jai nebereikia kurti metaforos, jos poetinė kalba slysta tarsi savaiminė duotybė. Giedrė anksti subrendo, ji gyvena ne kaip rašytoja, ne kaip poetė, bet kaip profesionali literatė, kuri gali rašyti visais registrais...

 

       Beje, kaip ir Tu... Juk ir pats anksti pradėjai profesionalo literato kelią?

 

       Aš pradėjau labai anksti, vos baigęs septynias klases. Rajoniniame Kupiškio laikraštyje ėmiau dirbti etatiniu darbuotoju bent jau vasaromis ir pusę etato mokslo metais. Rašydavau apie viską – esė ir apie kupiškėnus rašytojus, ir apie melžėjas. Tas darbas man padėjo atsikratyti visokių prietarų, todėl, baigęs mokyklą, įstojau ne į lietuvių kalbą, o į žurnalistiką, nes žinojau, kad pastarąją specialybę studijuodamas galėsiu mušti bim-bam ir skaityti, kas man patinka. Taip aš ir mokiausi, pasirodydamas universitete kartą per savaitę. Dar septintoje klasėje atrodė, kad, būdamas dvidešimties metų, jau būsiu išleidęs kokias keturias penkias knygas... Paskui dešimt metų nieko neleidau ir visiškai nesijaudinau, kad tų knygų nerašau. Koks skirtumas – ar penkios knygos, ar penkiolika? Nuo to niekas nesikeičia. Pernai sukako mano kūrybos trisdešimtmetis...

 

       Prakalbome apie jubiliejus. Gal bandei kada suskirstyti savo kūrybinį gyvenimą etapais?

 

       Tarkim, rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ sudėliojau ne visiškai chronologiškai, joje atsidūrė ir pirmos knygos eilėraščių, ir prieš metus parašytų. Šią knygą sudarydamas, bandžiau ieškoti, kuo buvau nuoseklus. Ir kai sudėliojau, pats nustebau – nebūta jokių etapų, jokių lūžių, gana nuosekliai eita. Tik eilėraščių forma skyrėsi. Išoriškai ji pakito, bet turinys – vis tiek apie tą patį.

 

       Metų pradžioje, duodamas interviu vienam dienraščiui rinktinės „Mūsų šitie dangūs“ pasirodymo proga, minėjai, kad į šią knygą sudėti eilėraščiai, kurių dabar nebepajėgtum parašyti. Ką turėjai omenyje?

 

       Ta mintis – nebūtinai apie šią knygą. Eilėraščių per gyvenimą nei daugiau, nei mažiau nebūna. Tu gali ir dvidešimt knygų išleisti, ir gali išleisti penkias knygas – vis tiek tikrų eilėraščių liks dvidešimt. Tik tiek, kad bus daugiau skiedalo. Savo kūrybą taip vertinu – jeigu matau, kad aš tokį eilėraštį parašyčiau ir dabar, o tai reiškia, jog dabar dėl įgūdžių aš jį parašyčiau daug lengviau negu tada, kai parašiau, vadinasi, tai blogas eilėraštis – jo struktūra sugalvota. Tikras eilėraštis – jis blyksteli, ir jo nebepakartosi. Kaip negali pakartoti kokios nors autentiškos būsenos jau kitą dieną, taip ir autentiškos eilėraščio struktūros nepakartosi. Tad šio vertinimo principo aš daugybę metų laikausi. Geras eilėraštis visada yra eilėraštis netyčia. Užtat nesu labai susižavėjęs savo formos ieškojimais, nors šiaip jie galbūt ir įdomūs skaityti. Sugalvoji savo ritmiką, savo motyvą, o paskui sėdi ir darai – gali sėdėti vieną vakarą, gali sėdėti savaitę. Dabar aš nebeturiu laiko tokiems niekams susigalvoti. O kai jo turėdavau, tai daug panašių dalykų prigalvodavau.

 

       Teko kažkur skaityti, kad Tavo gyvenime vienu metu buvo toks periodas: atsisėdi tam tikrą valandą prie stalo ir rašai...

 

       Taip, buvo, kai tik atvažiavau į Vilnių ir išėjo pirmoji knyga. Tada kiekvieną vakarą sėsdavau (turėjau tokį lyginimo kambariuką bendrabutyje) prie stalo ir iki penkių šešių ryto – pavyksta ar nepavyksta – sėdėdavau ir vargdavau, kol pamačiau, jog tai beviltiškas reikalas, kad eilėraštis turi atsirasti netyčia, ir tik tada jis bus eilėraštis. Šitoje knygoje iš to periodo yra įdėtas, ko gero, tik vienas eilėraštis.

 

       Tavo paskutinė knyga... Pavadinai ją „Mūsų šitie dangūs“, prieš tai buvo „Judas taipogi danguj“ – nežinant galima pagalvoti, kad esi religinis poetas. Ir knygose daug Dievo mini...

 

       Ne, tai grynas atsitiktinumas. Kadangi knygos pavadinimą sugalvoti visada būna labai sunku, tai eilutė „Judas taipogi danguj“ iš paties trumpiausio eilėraščio ir tapo pavadinimu dėl to, kad pamaniau, jog niekas kitas taip nesugalvos. O „Mūsų šitie dangūs“ yra mano antrosios sudarytos, bet neišėjusios knygos pavadinimas.

 

       Šiaip aš vienu metu buvau užsikrėtęs dievoieška, jos pėdsakai matyti 1989 metais išleistoje knygoje „Prašau atminties“, sudvejinta su knyga „Kreidos rate“. Dievas minimas ir dabartiniuose eilėraščiuose, tačiau jis yra toks bevardis Dievas didžiąja raide. Jau tikrai nebus taip, kad imčiausi rašyti poemą apie Kristų, kokią esu kūręs devintajame dešimtmetyje. Ten viskas buvo labai psichologizuota, religine poezija to nepavadinsi, tiktai religiniais motyvais.

 

       O kuo baigėsi dievoieška?

 

       Niekuo. Nutariau, kad gal Dievui geriau be manęs. (juokiasi)

 

       Tad Tave derėtų priskirti agnostikų būreliui?

 

       Turbūt agnostikų. Aš niekada nepasisakau prieš Dievą, nes tikrai nieko nežinau. Šis pasaulis yra sutvarkytas, ir įdomiausia, kad netgi istorija sutvarkyta sinchroniškai – viskas taip gudriai sugalvota. Juk nesakysi, kad skirtinguose žemės pakraščiuose tie patys dalykai atsiranda iš nusižiūrėjimo – nieko panašaus. Nėra iš ko nusižiūrėti. Tie dalykai būna nenusižiūrimi todėl, kad dar tiktai formuojasi. O formuojasi jau du tokie pat reiškiniai, kurių dar nei aiškiai apibūdinsi, nei apibrėši.

 

       Grįžkime prie labiau apibrėžiamų dalykų. Neseniai paskelbtas Metų knygos rinkimų penketukas (nominantai – Jaroslavo Melniko fantastinis romanas „Tolima erdvė“, Sigito Parulskio romanas „Murmanti siena“, Paulinos Pukytės esė knyga „Netikras zuikis“, Kristinos Sabaliauskaitės istorinis pasakojimas apie barokinį Vilnių bei dvarų Lietuvą „Silva rerum“ bei Renatos Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“). Ar ten yra Tau kas nors netikėta, ar yra knyga, kurią nominuotum?

 

       Iš nominuotųjų neskaičiau P. Pukytės „Netikro zuikio“, tad apie ją nieko negaliu pasakyti. „Mėlynbarzdžio vaikų“ autorė R. Šerelytė nepatyrė to sovietmečio tiek, kiek tenai vaizduoja. Šiaip knyga parašyta neblogai, bet ideologizuota iki schematizmo. Jeigu net metaforas iš raudonos vėliavos kuria... Tai jau tampa panašu į tarybinio poeto Vlado Grybo kūrybą, pakeltą kvadratu – tik išverstą į prozą ir su minuso ženklu. (šypsosi) O J. Melniko romane per mažai gyvybės.

 

       Vis dėlto lietuvių prozos kontekste J. Melnikas labai savitas rašytojas.

 

       Savitas, bet lietuvių literatūra prie autentiško stiliaus, kokį turėjo Saulius Tomas Kondrotas, turi Romualdas Granauskas ir tebeturi Grigorijus Kanovičius, jau niekad nebesugrįš, nes viskas yra rašoma kanceliarine kalba. Būtent dėl „sukanceliarėjusios“ kalbos nebalsuočiau nei už J. Melniko „Tolima erdvę“, nei už S. Parulskio „Murmančią sieną“. Beje, pastarojo romane matyti įdomus dalykas, apie kurį jau rašiau „Nemuno“ savaitraščiui, – panašu, kad S. Parulskis, rašydamas romaną, mus norėtų įtikinti, jog sovietmečiu buvo labai talentingas ne tiktai Mykolas Sluckis, bet ir Alfonsas Bieliauskas, nes visiškai pakartota gero tarybinio romano struktūra. Vis dėlto, jeigu reikėtų rinkti pretendentų penketuką, tai, ko gero, balsuočiau už tokį penketuką, koks yra dabar.

 

       Beje, o kaip dėl Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“?

 

       Deja, nespėjau perskaityti. Kadangi neskaitęs, už ją ir balsuočiau. (šypsosi)

 

       Taip ir parašysim. Tavo paties yra išleista penkiolika knygų, jei skaičiuotume su eseistika. Kuri Tau pati svarbiausia?

 

       Pastebėjau, kad važinėdamas visur imuosi antrąją savo knygą „Žalia vėtros šaka“. Dabar kai parsinešu naują poezijos knygą, pavartau ir padedu į lentyną. Nei džiaugsmo, nei ką. Net pikta ant savęs, kad nors krustelėtų kas nors širdy. Žinai, kai buvau kiek jaunesnis, sugebėdavau labiau džiaugtis.

 

       Apie duokles jaunystei – daugiau negu dvidešimt metų važinėjai po jaunųjų filologų konkursus, kur vertinai moksleivių kūrybą. Kodėl nustojai – pavargai?

 

       Gal ir pavargau, tačiau tai tik viena priežastis. Antroji – sparčiai ėmė krikti mūsų senoji vertintojų komanda, su kuria tuos du dešimtmečius tenai važinėjau. Ten buvo savos tradicijos. Dieną – darbas, vakare – šventė. Ir šių tradicijų buvo laikomasi gana ilgai ir ištikimai. Įtariu, kad jei ne tos tradicijos, tai daug kas būtų išvis nevažiavęs į tuos konkursus. Kai važinėdavau kasmet, tai visus moksleivius pažindavau, žinodavau, kaip kieno kūryba keičiasi. Kai baigdavo mokyklas, su jais palaikydavau ryšius, dirbdavau redakcijose, galėdavau juos šiek tiek palaikyti, spausdinti. O paskui, kai nuvyksti po trejų ketverių metų – jautiesi įmestas kaip į vandenį. Nebežinai bendro lygio, nebežinai konteksto...

 

       Ar nesiilgi tų moksleivių konkursų?

 

       Kurį laiką ilgėjausi. Gal ne tiek seminarų, kiek tos atmosferos. Nes mes visi, kai pradėdavo plaukti šūsnys moksleivių kūrybos į Švietimo ir mokslo ministeriją, puldavome skaityti ir laukdavome konkurso kaip tikros šventės. Visi tarpusavy buvom susidraugavę.

 

       O dabar jauniausiųjų kūryba domiesi? Turbūt iš kultūrinės spaudos matai tam tikrų tendencijų?

 

       Taip, šį tą matau ir labai stebiuosi. Kai prisimenu tuos moksleivių konkursų laikus, būdavo labai akivaizdus ir labai aiškus pilkas fonas, kuriame aiškiai išsiskirdavo kelios asmenybės, tarkim Valdo Daškevičiaus, Aurelijaus Katkevičiaus, Virginijaus Gasiliūno ar Tomo S. Butkaus, Mindaugo Valiuko, Manto Gimžausko karta. O dabar – unikalus atvejis, beveik visų bendras lygis labai aukštas, dėl to nebematyti atskirų poetų. Na, gal poetė Aušra Kaziliūnaitė dar išlenda iš to srauto. Jei iš tų debiutantų koks dvidešimt, kurie spausdinasi „Nemune“, „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, suneštų rankraščius – ką reikėtų rinkti? Visų lygis gana vienodas. Užtat beveik nebeįmanoma tikėtis, kad išeitų įsimintinos pirmosios knygos.

 

       Ar tai reiškia, kad teks laukti įsimintinų antrųjų ar dar vėlesnių knygų, nes ilgėja kūrėjo brandos etapas?

 

       Turbūt. Su jauniausiais turėtų atsitikti kas nors panašaus kaip Rimvydui Stankevičiui ar Donatui Petrošiui. R. Stankevičius nuėjo ilgesnį kelią , pradžioje jo kūryba tikrai nežadėjo to, ką radau knygoje „Laužiu antspaudą“. O štai D. Petrošiaus – įspūdinga jau antroji knyga „Aoristas“. Po R. Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“ tai yra tikrai įsimintiniausia knyga šiuo metu. Tačiau jaunimo prozos visiškai nėra. Ir nematyti, kad bus...

 

       Skaitai labai daug kultūrinės periodikos. Ar tai netrukdo skaityti kitko?

 

       Jei tik nutveriu laiko, tai stengiuosi iš senų knygų išsitraukti ką nors skaitymui. Va, dabar išsitraukęs Tomo Mano „Juozapą ir jo brolius“, neseniai perskaičiau to paties autoriaus „Feliksą Krulį“. Ilgą laiką skaitant periodiką susidaro toks refleksas – ją skaitai vis dėlto kitaip negu Tomą Maną arba Rainerį Mariją Rilkę. Jei rimtai skaitytum visą tą rašliavą kaip gožinę literatūrą, išprotėtum nuo banalybių. Tad ir susidaro tam tikri profesiniai įgūdžiai. Ne tik periodikai... Pavyzdžiui, kodėl aš turėčiau pirkti įvairiausius šiuolaikinių vaikinų ir merginų šiuolaikinius romanus? Na, Romualdą Granauską tai perku... (šypsosi)

 

       Iš tiesų Romualdas Granauskas – labai šiuolaikinis vaikinas...

 

       Taigi... O skaitydamas periodiką, žinau, kad ji neišliks nė dešimtmetį literatūros atmintyje.

 

       Tad turėtum jaustis kaip šiukšlininkas, jei taip kritiškai žiūri į periodiką.

 

       Panašiai ir jaučiuosi skaitydamas, bet įpratau.

 

       O kaip ėmeisi rašyti politines apžvalgas?

 

       Atsitiktinai. Visai nemaniau, kad rašau politinį straipsnį. Kūriau „Literatūrai ir menui“ kalėdinį esė, bet labai politizuotą, supintą iš visokių kamiu ir sartrų ir to meto politinių realijų. Kai tuometinis vyriausiasis redaktorius Vytautas Rubavičius jį atmetė, aš labai supykau ir nunešiau į „Respubliką“. Tą pačią dieną ir įdėjo į numerį. Žiūriu – rezonansas didžiulis, laiškų srautas milžiniškas, parašiau dar vieną, paskui dar vieną, pasidarė įdomu.

Kai pradėjau rašyti politines apžvalgas, buvo 1991 metai, tuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje dirbo visai kiti politikai. Jų santykis su žurnalistais buvo visiškai kitas. Su daugybe politikų buvau susidraugavęs asmeniškai, ir telefonu bendraudavau, ir gaudavau iš jų net neprašydamas tokios informacijos, kuri sklando tiktai tarp Seimo sienų, anapus šydo. Paskui, deja,  tie politikai tolo nutolo.

 

       Rašant politinę publicistiką turbūt turi būti koks nors pagrindas tikėti, kad kas nors pasikeis, kas nors išgirs?

 

       Tikėjimo yra tiek, kiek jo likę iš minėtų 1991–1992 metų. Prasmės rašyti yra tiek, kiek gali formuoti paprasto žmogaus nuomonę. Parduotuvėje atpažįsta, diskutuoja, prašo prognozių.

 

       O politikams Tavo nuomonė nerūpi?

 

       Ne. Jiems žiniasklaida yra visai kas kita. Nepriklausomybės atgavimo pradžioje buvo neįsivaizduojamas dalykas, kad viena politinė grupė pardavinėtų kokią nors informaciją apie kitą politinę grupę. Dabar žiniasklaida yra tiesiog prekyvietė. Vien dėl prekyvietės sindromo nebesinori ten dirbti. Galų gale ir redakcijoje anksčiau mano straipsnių niekas netaisydavo – dabar jau būna. Išeina tekstas kaip tekstas, bet, žiūrėk, jau kokio sakinio ir nėra.

 

       Kas taip cenzūruoja? Redaktoriai?

 

       Redaktoriai. Žino, kas užsako reklamą dienraščiui, ir bent jau tuo metu, kol gauna reklamos pinigų, apie užsakovus kritiškai nebegali atsiliepti.

 

       Esi minėjęs, kad apie politiką kalbėdavotės su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku.

 

       Taip, paskutiniais jo gyvenimo metais labai gražiai bendravome. Daugiausia apie politiką. Tikėjimo temos neliesdavome. Aš jį iki namų palydėdavau, dar ilgai prie jo laiptinės stovėdavome, aiškindamiesi, kas čia bus, nes jam iš tikrųjų nesumeluotai rūpėjo, kas bus su Lietuva. Monsinjoras labai racionaliai suvokė visą verdančią košę, šią beprotnamio situaciją, kuri buvo ir tebėra iki šiol, ir labai imdavo į širdį...

 

       O kaip Tu manai, kas su Lietuva bus?

 

       Nieko nebus, liks korupcinė valstybė. Tokiai valstybei pamatai seniai padėti – dabar joks naujas politikas į tą ratą, kuris dalija ir dalijasi, jau neįleidžiamas ir nebus įleidžiamas, nebent įtiktų pagal visus psichologinius ir finansinius parametrus. Ten yra tokių tylių žmonių, kurių pavardžių visuomenė ir nežino, nes jiems ir nereikia, kad visuomenė apie juos žinotų. Visi tie „valstybininkai“ gyvi būtent dėl korupcinės sistemos.

 

       Ačiū už pokalbį!

       Kalbino Antanas Šimkus

 

       Bernardinai.lt

       2009-10-12