Giedrė Kazlauskaitė skaito PDR svečių bei laureatų vakare Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. BJ foto       Šiais metais XX festivalio „Poetinio Druskininkų rudens“ metu Jaunojo jotvingio premija apdovanota poetė, Giedrė Kazlauslaitė už eilėraščių knygą „Heterų dainos“. „Bernardinai.lt“ sveikina savo bendradarbę ir užduoda keletą klausimų.

 

       Atsiimdama apdovanojimą paminėjai, kad ir be apdovanojimo visą laiką jauteisi priklausanti literatūrinei jotvingių genčiai. Ar tai reiškia, jog labai vertini šiuos eilėraščius?

 

       Vis mane žmonės neteisingai supranta. Sakiau plunksnos broliams ir seserims: ačiū už pripažinimą, tačiau ir be premijos esu tarp jūsų ir su jumis, o tai reiškia, galėjote jos ir neduoti, mano santykis profesinės šeimos atžvilgiu nepasikeistų. Keista, kartais atrodo, jog tarp literatų ir leidėjų neegzistuoja kitų rūpesčių – vien nuolatinis savo ir artimo verčių matavimas premijomis, o juk jos amžinybės perspektyvoje nieko nereiškia. Nei istorikai, nei filosofai, nei dar kokios srities humanitarai neturi nieko panašaus; tas premijų dalybų sureikšminimas man atrodo okupacijos metų reliktas, provinciali atgyvena (pabandykite pasidomėti, kokį klaikų rezonansą „poezijos laimėjimų“ kultas turi regionuose). Prizai paprastai skiriami ne tiems, kurie galbūt labiausiai jų verti, o tiems, kurie, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gildijos (arba, dar blogiau, publikos) mylimi. Poezija nėra grožio ar sporto konkursų objektas, ji niekina bet kokią konkurenciją, vienintelis jos grynumo kriterijus yra laikas. Kaip tik dėl to nejauku priimti tokį apdovanojimą.

 

       Kas apskritai Tau atrodo literatūroje verta išlikimo ir iškėlimo ir kodėl?

 

       Ačiū Dievui, literatūroje nebeaktualu nei obeliskai, nei vėliavos, todėl joje nieko nereikia vienaip ar kitaip ,,iškelti“. Išlikimas yra kalbos problema: literatūra išliks tiek, kiek išliks kalba. Kultūros galia stipresnė už gamtos dėsnius, todėl net nežinau, ką šiuo klausimu reikėtų apverkti. Gal gamtą. Literatūros sluoksniuotojai, kuriuos švelniai pravardžiuoju ,,brostvininkais“, dirba kruopščiai ir sąžiningai: visi archeologiniai sluoksniai bei iškasenos yra jų rankose; jų vertinimus gerbiu ir jais pasitikiu.

 

       Ir apie Tavo, ir apie šiemetinio „PDR'09“ Jotvingio premijos laureato poeto Valdemaro Kukulo kūrybą teko girdėti panašių atsiliepimų: „eilėraščiai stiprūs savo autentika, išgyvenimais“. Kiek Tavo aistra (iš)gyventi išjudina ir aistrą rašyti?

 

       Valdemaras Kukulas man asmeniškai svarbus kaip žmogus, kuris teksto lygmeniu visą laiką buvo kažkur šalia, pastebėdavo ir komentuodavo mano publikacijas; ir apskritai svarbiausi rašytinėje formacijoje buvo lietuvių poetai, į kurių eilutes galėjau atsiremti. Jeigu išgyvenimą suvoksime kaip diltėjišką Erlebnis – tada taip, rašymas yra būdas išgyventi, būti, ištverti.

 

       Ar pats rašymas tokiu būdu netampa gyvenimo pakaitalu? Ar nesijauti labiau gyva, labiau būnanti tekstuose?

 

       Turbūt nebūsiu suprasta, bet taip, be abejo. Laikausi dar ir senamadiškos, jungistinės pažiūros, jog rašantieji koncentruojasi į savo antrinę tikrovę taip, kad gyventi jiems darosi įmanoma tik labai primityviu lygmeniu. Šis lygmuo dažniausiai pasireiškia kaip „vaikiškumas, lengvabūdiškumas, ar kaip beatodairiškas, naivus egoizmas (vadinamasis „autoerotizmas“), kaip tuštybė ar kita kokia yda.“ Literatūros istorija tik patvirtintų, jog dauguma rašytojų buvo plevėsos ir niekšai, o užvis baisiausia – gyveno savo pačių susikurtoje antrinėje realybėje, kuri ir yra tos tuštybės kaina.

 

       2001 metais išėjo Tavo prozos knyga „Sudie, mokykla“. Kitos knygos – „Heterų dainos“ – reikėjo laukti septynetą metų. Kodėl ta antroji knyga – nebe prozos, o poezijos? Ir kodėl – heterų?

 

       Heteros man reiškia moteris, kurios mane pavertė manimi – neprisitaikiusias, negyvenančias taip, kaip paprastai tikimasi iš moters it biologinės būtybės. Rašau iš esmės apie jas. Yra toks vagantų poezijos rinkinys – Carmina Burana; jį nesąmoningai mėgdžiojau, rinkdama knygai pavadinimą. Nesu talentinga, puikiai suvokiu, jog nepajėgčiau nieko sukurti, todėl vagiu arba imituoju. Šiuo atžvilgiu mano eilėraščiai yra nusiklausyti, juos parašiau ne aš. Taip kitados moterys perduodavo viena kitai dainas.

 

       Labai nemėgstu, kai skaičiuojami literatų pertraukų metai, sumuojami žanrai, sudarinėjami horoskopai ir prognozės, lyg be to nebūtų kas veikti. Lyg jeigu jau parašei jaunystėje eilėraštį, tai ir visą likusį gyvenimą esi pasmerkta juos rašyti, nes taip tampi lengviau kataloguojama. Irgi sovietmečio inkliuzas, atspindintis mūsų troškimą viską laikyti it bibliotekos lentynėlėse, kad būtų lengviau rasti ir investuoti. Gal aš nuo šiol vien serialus rašysiu ir nė vienos knygos nebeišleisiu, koks kam skirtumas? Visą laiką labai norėjosi mistifikuoti savo biografiją, siekiant išvengti tų primetamų stereotipų. Viena didžiausių svajonių – jog kada nors atsirastų nacionalinėje literatūroje Prousto gabaritų autorius, visą gyvenimą rašęs tik į stalčius.

 

       Rašai daug eseistikos. Įdomu, kaip Tavyje sugyvena šios trys (poezija, proza, publicistika), rodos, itin skirtingos rašymo krypties sritys? Ar nepavargsti?

 

       Eseistika galbūt ir buvo galima pavadinti pora pirmykščių tekstų, dabar esu išmokusi gryniausios publicistikos. Rašytojo veikla vis dar pernelyg romantizuojama, iš tikrųjų tai toks pats darbas, kaip ir kiekvienas kitas, tik neapmokamas, todėl jam privalu prasimanyti įvairių „chaltūrų“. Mano amžiuje dar galima eksperimentuoti, ilsėtis nuo eilėraščių publicistikoj ir pan. Tiksliai žinau tik tą, kad nesugebėčiau rašyti dramų, reportažų, sizigijų ir reklamos.

 

       Po prozos, poezijos knygų tarsi belieka laukti eseistikos rinkinio. Gal jau yra planų ir tokiam leidiniui?

 

       Ne. Tie tekstai rašyti laikraščiams, jie beverčiai. Dauguma iš laikraščių sudarytų knygų yra kone pasityčiojimas iš socioekonominės situacijos, kai autoriui tarsi naudinga gauti dvigubą honorarą. Man tai bjauru. 

 

       Viename esė esi sakiusi, kad dabar jau mesi visą literatūrą (ar kultūrą) ir eisi šokti. Ar tas noras praėjo? O gal jau šoki?

 

       Mažumėlę šmaikštavau, bet šokti mano atveju reikštų flirtuoti su publika, rodyti jai apgaulingas grimasas.

 

       Tau tenka skaityti ir pristatyti daug knygų visuomenei. Ar skaitant dar kartais ištinka „atradimo džiaugsmas“? Ką iš šiųmečio knygų derliaus pati perskaitei ir parekomenduotum perskaityti?

 

       Jeigu nebūtų ko atrasti, neskaityčiau. Skaitau palyginti nedaug grožinės literatūros (arba sąmoningai skaitau prastą ir populiarią, nes būtina apie ją kalbėtis su žmonėmis), todėl išskirtinai pagirčiau Vagos psichiatrijos klasikos seriją, kelis Aidų, Dailės akademijos leidinius, kai ką iš Baltų lankų ir Kitų knygų vertimų. Prozoje šiemet neapeinamas J. Melniko romanas, poezijoje – D. Petrošius, R. Kmita, A. A. Jonynas, kurio eilutes esu pratusi murmėti panosėj vietoj muzikos klausymo. Dar neskaičiau V. Stankaus, bet esu įsitikinus, kad poezija parašoma, kol žmogus yra jaunas. Nedažni atvejai, kad po tam tikros amžiaus ribos žmogus parašys geriau, negu parašė jaunystėje; vėliau tai neretai tampa saviterapija, pamokų ruošimu.

 

       O jei kalbėtume apie knygų klasiką – ar būta anksčiau (tarkim, paauglystėje) knygų, padariusių labai stiprų įspūdį, kurias mielai perskaitytum dar ir dar... O kokių nebeskaitytum ir kitiem nesiūlytum?

 

       Mane sukūrė ne vien lektūros. Paauglystėje, kaip ir turbūt visi, skaičiau bibliotekininkių siūlomas knygas bei knygas pagal sąrašą. Mokyklinėje programoje beveik nebūta apsirikimų, prie kone visų knygų galima grįžti (filologijos studijų atveju ir grįžtama, daug kartų, lyg būtų brendama į vis naują upę). 

 

       Bendradarbiauji su „Bernardinai.lt „dienraščiu, dažnai kalbi Katalikų radijo „Mažojoje studijoje“, rašai postiles „Šiaurės Atėnų“ savaitraščiui... Kuo Tave traukia krikščioniška žiniasklaida?

 

       „Bernardinams“ rašau nuo pat jų įsikūrimo, nesu net susimąsčius apie kitą portalą ar dienraštį – vertinu juos dėl kultūringumo, ne dėl ideologijos. „Mažoji studija“ yra labiau bičiulystės, o ne pasaulėžiūros erdvė, beveik magiškai traukusi nuo vaikystės, kai lyg ir netyčia girdėdavau tas laidas. „Šiaurės Atėnai“ yra tarsi neoficiali mano išeita akademija, raštiškosios tapatybės pagrindas; juos pradėjau skaityti būdama šešiolikos, ir nuo tada jau nebepaleidau. Jeigu jie mirs (o taip juk gali jau greit atsitikti), tai sukels man didžiulį skausmą, netekties sielvartą, lyg prarasčiau Tėvynę, būčiau ištremta arba priversta bėgti svetur be galimybės sugrįžti, lyg kokia žemininkė. Vis dėlto erzina, kai žmonės suvulgarina religingumą, todėl nemėgstu apie jį kalbėti; galbūt kalbu apie tai kaip apie pasirinkimą dalyvauti vadinamojoje krikščioniškoje žiniasklaidoje.

 

       Poetas Benediktas Januševičius, prieš keletą metų paklaustas, kur dės Jaunojo jotvingio apdovanojimo premiją, atsakė, kad pirks malkų žiemai. Ką Tu su ja darysi?

 

       Suma nėra mirtinai didelė, bet aišku, mano skaitytojui tai rūpimiausias klausimas. Ketinu pralošti ją kazino, kad geriau suprasčiau F. Dostojevskį.

 

       Susirašinėjo Antanas Šimkus

       Bernardinai.lt

       2009-10-14