Accessibility Tools

Keleras_Sniegas_benamisKeleras_Sniegas_benamis       Julius Keleras. Sniegas, benamis, krentantis: eilėraščiai, fotografijos. Dailininkas Arūnas Gelūnas. Vilnius: Apostrofa, 2007.

      

       ARŪNAS GELŪNAS. Juliau, taigi ką mes padarėm praeitą vasarą? (Klausimas grėsmingumu kiek primena amerikiečių siaubo filmą Aš žinau, ką tu padarei praėjusią vasarą). Kalbėkim apie tavo knygą. Valdas Gedgaudas radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ sakė, kad „šita knyga yra išskirtinė“, net du kartus tai pakartojo. Mėginkim atsakyt į šią savotišką provokaciją – ar tikrai? Bandykim išsiaiškinti, atsiribojant nuo pagyrimų. Būkim fizikai.

 

 

       JULIUS KELERAS. Tai nuo ko pradėsim?

 

       AG  Įdomu, kas įvyko iki tos akimirkos, kai rankraštis pateko į mano rankas balandžio ar kovo mėnesį, elektroniniu paštu persiųstas Giedrės Kadžiulytės? Kaip ši knyga buvo parašyta? Ar jai spontaniškai atrinkai neseniai parašytus eilėraščius, kurie tematiškai ir emociškai derėjo tarpusavyje (dar įmaišant vieną kitą seną brangų eilėraštį, kuris nepublikuotas ar skelbtas kaip nors „marginaliai“) ar viskas įvyko „visiškai kitaip“? Nes, jeigu prisimeni, kai aš rinkinį perskaičiau pirmą kartą, man pasirodė, jog kai kurie eilėraščiai „krenta“ iš konteksto. Vėliau mes to klausėm ir Saulių Žuką, norėjom pasitelkt ir kitus – abejojom dėl knygos vientisumo. Tad kokia jos istorija? Kodėl sniegas, benamis, krentantis? Beje, labai gražus pavadinimas. Kaip susilipdė, kaip išsikristalizavo? Pavyzdžiui, Ingmarui Bergmanui kūrinio atsiradimą galėjo sužadinti šviesos spindulys lange, o tau?

 

       JK  Čia baisiai paprasta „mechanika“. Eilėraščiai buvo parašyti per dešimt metų. Kai kurie jų sukurti dar gyvenant Amerikoje, kai kurie svečiuojantis Gotlando sostinėje Visbyje, sakyčiau Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų namų virtuvėje, o dar kiti – Vilniuje. Sumanęs išleisti knygą galvojau sudaryti mažą, keturiasdešimties eilėraščių, rinkinį. Tai ne antologija, o tik tam tikrų metų rinkinys, kuris nėra parašytas vienu įkvėpimu, vienu impulsu, vienu prisėdimu. Aš tokiais dalykais nelabai ir tikiu. Vis dėlto norisi tokio išugdyto, apvalyto, tokio išskaidrinto rezultato, galiausiai, iškentėto – negražus, nepopuliarus ir nemalonus žodis – tačiau kai kuriuos dalykus reikia iškentėt, ar ne? Pavyzdžiui, iškęsti ir pakęsti. Iškentėti ir tuomet pakęsti. Pakęsti savo eilėraščius, savo vaikus, savo žmoną, savo tautą, savo tėvynę ir visų pirma save. O tai nėra lengva.

 

       AG  Paminėjai įdomų dalyką. Ervinas Panofskis sako, kad tikras humanitaras yra istorikas. Ar tu kalbi apie istoriją?

 

       JK  Taip, taip.

 

       AG  Tu tiki istorija?

 

       JK  Visada tikėjau. Man istorija yra tai, ką atmeni, tai, ką atmena tavo kūnas, pasąmonė, kaip tave tai keičia atsakomybės akimirką, kai reikia esmingai pasirinkt. Žodžio ar vaizdo pasirinkimas yra etinis sprendimas, istorinis judesys.

 

       AG  Tuomet kas tau yra tavo paties archeologija? Ar pagalvoji apie tai, kad žmogus, kuris tave skaito, gauna tavo projekciją – 10 metų pjūvį?

 

       JK  Istoriniai pjūviai mane domino dar studijuojant – diplominis darbas buvo „Simono Daukanto istoriosofija“. Vadovavo profesorius Juozas Girdzijauskas, VU Lietuvių literatūros katedros moralinis ir profesinis autoritetas, viena tolerantiškiausių ir intelektualiausių to meto figūrų.

 

       AG  Vadinasi esi pavydėtinai nuoseklus.

 

       JK  Istorija, kaip ir atmintis ar vaizduotė, nėra abejonės, tiesiogiai atsiliepia rašymui, tai akimirkai, kai lieki su popieriaus lapu. Istorijos pojūtis man yra labai svarbus. Jis suvienija, kūrybingai pririša mano savimonę prie kažkokio bendro genofondo „stuburo“. Kažkada Mindaugas Kavaliauskas yra tai užčiuopęs mano poezijoje. Jaunesniosios kartos poetui istorija mažai bereiškia; jam gali daugiau reikšti jo neurozės, jo psichotika, tai, iš ko jis tariasi esąs sudėtas dabartybėje, kaip tu sakytum – ego, jo požiūriu, mažų mažiausiai briliantinis.

 

       AG  Kažkada Tomo Sodeikos istorijos filosofijos seminare skaitėm Nietzsches tekstą Apie istorijos naudą ir žalą gyvenime. Labai įdomus ankstyvas Nietzsches tekstas, kurį jis parašė būdamas dvidešimt aštuonerių metų. Jame kalbama, kad galima ir intoksikacija istorija, pasineriant vien į tekstus, į projekcijas, į kūrinius, į archyvus. „Archyvo žiurkės“ žvilgsnis į istoriją gali būti žalingas – jis ištrina dabartį, ištrina spontanišką patirtį, dabarties akimirkos jėgą. Bet aš manau, kad tu nesi toks ištrinantis kūrėjas. Atrodo, kad tu paverti dabarties akimirkas ir pastebėjimus tokiais gan deginančiais segmentais, sudėlioji iš jų labai gyvą mozaiką (kad ir kaip keistai tai skamba). Būtent – iš stiprių dabarties pastebėjimų. Ta tikrovė, kuri skleidžiasi prieš tavo akis šią akimirką tau yra svarbi. Tikrai nesi archyvų darbuotojas, net nesi hiolderliniškas graikiškų iškasenų tyrinėtojas ar Ovidijaus, Plutarcho ar kitų autorių mėgdžiotojas. Mes čia kalbam, turbūt, apie kitokią istoriją.

 

        Julius Keleras, Be kompaso. Iš serijos "Kūnų ribos", 2005Julius Keleras, Be kompaso. Iš serijos "Kūnų ribos", 2005

       Julius Keleras, Be kompaso. Iš serijos "Kūnų ribos", 2005

 

       J K  Vienas bičiulis dar ankstyvoje jaunystėje pasakė tokią man gilokai tuomet įstrigusią mintį – kad pasąmonė veiktų, ją reikia „įkrauti“. Kalbama buvo apie menininko pasąmonę, kuri yra įkrauta pačiais įvairiausiais, keistais dalykais, kurių tarpe yra ir ta gyva istorija, su kuria tu esi susijęs organiškais kraujo ryšiais. Tarkim, mano motina buvo Sibire, ji buvo ir, sakyčiau, tebėra tremtinė ir tai man įsirėžė nuo pirmųjų mano sąmoningų metų, mane tai veikė, ir viena mano knyga – Baltas kalėdaitis (Čikaga, 1990) yra su šia aplinkybe susijusi.

 

       AG  Mano močiutė irgi buvo smetoniška mokytoja ir man jos smetoniški prisiminimai apie anų laikų edukacinę sistemą, apie gyvenimą apskritai buvo labai svarbūs.

 

       JK  Jeigu esi dėmesingas žmogus, tai ugdo.

 

       AG  Taip, tai ugdo.

 

       JK  Kaip tu įkrauni tą pasąmonę?

 

       AG  Pasąmonė įkraunama netgi skaitant.

 

       JK  Besaikiu smalsumu, besaikiu žiūrėjimu, besaikiu klausymu, besaikiu kvėpavimu.

 

       AG  Netgi atsispaudimų darymas yra pasąmonės įkrovimas. Visi tie veiksmai nugula, jie yra klodas. Specialiai pasąmonės neįkrausi, bet vis dėlto ji yra įkraunama. Šitas imperatyvas yra paradoksalus.

 

       JK  Nuo 14–15 metų buvo daug skaityta, klausyta, žiūrėta. Tai sluoksniavosi, kaupėsi, liejosi su patyrimais, kartais labai skaudžiais.

 

       AG  Čia toks painus tinklas ar rezginys, kad Freudo ir Jungo teorijose nėra nė tūkstantosios dalies atsakymo į klausimą, kas mes iš tikrųjų esam. Mes nebraižom fizikinių struktūrų. Mus įkrauna ir šis pokalbis, užmestas žvilgsnis į štai televizoriuje retsykiais pasirodantį „Žalgirio“ vyriausią trenerį Rimantą Grigą, Fassbinderio filmas, kurį aš mačiau Paryžiuje su labai įdomiu žmogum. Neprisimenu pavadinimo...

 

       JK  Aš taip pat labai dažnai pamirštu pavadinimus ir pavardes.

 

       AG Tą Fassbinderio filmą aš mačiau 1992 metais, tai man lyg ir atleistinas šis užmaršumas. Aš prisimenu, kas ten vyko, bet neprisimenu pavadinimo. Visa tai mumyse lieka kažkokiu ypatingu būdu ir iššoka į sąmonės paviršių keisčiausiais pavidalais. Man patinka tavo pasakymas „beribis smalsumas“. Smalsumas yra natūralus dalykas, smalsumo negali suvaidint ar gali suvaidint smalsumą labai trumpam laikui. Čia tiktų tas fenomenologo Husserlio pasakymas, kad sąmonė yra intencionali, visą laiką į kažką nukreipta. Bet vienų žmonių ji yra nukreipta žymiai mažiau negu kitų.

 

       JK  Kaip tau atrodo, kodėl taip yra?

 

       AG  O kodėl taip yra, tai neaišku. Mes čia ir kalbam apie tą alkį, smalsulį, tačiau ne godulį (griebti, griebti, griebti). Labiau man patiktų žodis „atvirumas“.

 

       JK  Papasakok apie pirmąjį savo santykį su mano rankraščiu.

 

       AG  Iš pradžių aš priešinausi kai kurių kūrinių įtraukimui, norėjau tam tikro išvalymo. Atrodė, kad dalis eilėraščių yra akivaizdžiai etnocentriški, apie konkretų kontekstą kalbantys, kurie nedera su kitokios prigimties „globaliais pastebėjimais“ (kurie man patiko, tačiau rankraštį tuo pat metu skaičiusiam Sauliui Žukui – gerokai mažiau). Man tie eilėraščiai pasirodė jautrūs, vos ne japoniško teptuko prisilietimai (žinai, kaip japonų tapytojo teptukas jaučia žvirblį, mato jo sparnų plastėjimą, musę ar debesį). Eilėraščiai, kur ego labai mažai, o tikrovės labai daug. Žukui – priešingai, šie „globalūs“ eilėraščiai pasirodė perkrauti metaforomis ir pretenzingi. Suvokęs tą faktą, kad apie vieną reiškinį postmodernizmo gadynėje yra galimos kelios visiškai priešingos teisingos nuomonės, pagalvojau, kad knyga turbūt daugiau laimės savo eklektiškumu nei „grynumu“.

 

       JK  Man būtų įdomus tavo santykis su fotografija.

 

       AG Tiesą sakant, jis yra labai keistas. Esame tiesiog užtvindyti fotografijos, ji akivaizdžiai keičia mūsų tikrovės supratimą. Susana Sontag yra pasakiusi, kad fotografijos dėka pasaulis mums ima atrodyti „pernelyg lengvai prieinamas“. Ko gero tai tiesa, nemaloni tiesa. Matyt kaip tik todėl aš [tiesiog intuityviai ar net instinktyviai] stengiuosi „prisileisti“ labai ribotą jos kiekį, kiek galima griežčiau atsirinkti. Mane itin erzina visokia fotografinė „išmonė“, sukonstruota fotografija, žaidimas techninėmis fotografijos skaitmeninio apdorojimo galimybėmis – tai tikri lengvi narkotikai (kreipiantys į tikro niekalo, televizijos, pusę).. Man patiko, dirbant prie tavo knygos dizaino, iš didžiulio pateiktų fotografijų kiekio atsirinkti tik besąlygiškai patikusias: sakykim, iš tūkstančio – dešimt. Likusias devynis šimtus devyniasdešimt aš tiesiog išmesčiau į šiukšlių dėžę. (Niekad to nepadaryčiau su piešiniais; dėl priežasčių, kurių čia paaiškinti tikrai neužteks vietos). Bet tos „dešimt“ man tikrai patiko, nejutau jose fotografuojančiojo siekio parodyti pasaulio patrauklesnio, ar išmoningai pasipuikuoti savo asmenybe; veikiau priešingai – tie juodi-balti vaizdai parodo tą tikrovės dalį, kuri savo liūdnu keistumu prisistato kur buvus, kur nebuvus ir priverčia kiek atsipeikėti.

 

       JK  Man artimas toks supratimas. Idealiausia, kai fotografuoji ir tampi tuo, ką fotografuoji – upe, šaligatviu, voratinkliu, dulkėmis ant senų bažnytinių paveikslų, visa esybe skubančia link Aušros Vartų močiute ar jauna švytinčia mergina, kurios veide dar negali išskaityti gyvenimo plano. Tai refleksija, bet sąmoninga. Terapija, bet ne klinikinė. Nedera visko žinoti. Ir taip esame pernelyg racionalūs, pragmatiški, panirę į automatizuotą gyvenimo konvejerį, kur kasdien kartojama to paties kurpalio gamyba. Menas gali padėti įveikti tą ydingą ratą. Fotografuoti, kaip ir rašyti, galima beveik (ar net visiškai) viską, tačiau nevalia to daryti be aistros, įtampos, išmanymo, begalinių bandymų, nesėkmių ir sėkmių srauto. Privalai būti vizionierius. Ir neretai – vaikiškas. Vaikai, kaip tu sakai, nemanipuliuoja ir nekonstruoja... Mano vienas bičiulis menininkas neseniai labai nuoširdžiai pastebėjo, kad turint gerus Photoshopo įgūdžius, knygos viršelį įmanoma paruošti per 30 minučių. Ką tu apie tai manytum?

 

       AG  Į šitą klausimą aš galiu atsakyti pateikdamas mūsų bendradarbiavimo „istorinį faktą“: atsisakiau greitai daryt knygą. Perskaitęs tekstą ir peržvelgęs tas iš pradžių gautas kelias fotografijas, supratau, kad mane šis darbas traukia, bet kad knygos greitai nebus, kad ji turi susiklostyt. Be jokios abejonės, galima uždėti vieną tų nuotraukų ant viršelio, „pažaisti“ šriftų dydžiais, bet man atrodo, kad tokiu atveju tai būtų blogas darbas dailininko, kuris piktnaudžiauja profesiniais triukais ir žargonu, kažkokiais lig tol išmoktais dalykais. Aš nesu anksčiau sukūręs nė vieno panašaus viršelio, anksčiau sukurti viršeliai yra labai skirtingi. Manau, dailininko darbas yra įsileisti knygą, virškinti ją, kad ji fermentuotųsi, kad rūgtų, kad rūgdama žadintų haliucinacijas, o iš tų haliucinacijų virstų racionaliais sprendimais, atranka, matematiškai kruopščiu darbu ir galiausiai virstų kažkuo. Taip aš įsivaizduoju knygos dailininko darbą. Bet jeigu dailininkas pasistato knygą priešais save ir save priešpriešina jai – savo ego ir anksčiau turėtus techninius Photoshopo ar estetinius įgūdžius, ko gero, tai nėra dailininko darbas.

 

       Julius Keleras. Bėgantis vaikas. Iš serijos "Vilniaus indeksas", 2006Julius Keleras. Bėgantis vaikas. Iš serijos "Vilniaus indeksas", 2006

       Julius Keleras. Bėgantis vaikas. Iš serijos "Vilniaus indeksas", 2006

 

       JK  Keletas pažįstamų, mačiusių sniegą, benamį, krentantį, yra sakę, kad šios knygos dizainas neprimena tobulos produkcijos iš silikatinių plytų fabriko, kuriame triūsia kai kurie knygų dailininkai, lengvai ir neskausmingai jas gaminantys. O gal tokia yra normali mūsų dienų praktika (turiu omeny įprasta, nors ji nėra normali).

 

       AG  Taip, tai yra fabrikas.

 

       JK  Man regis, šita knyga yra išsirgta.

 

       AG  Donskio laidoje „Be pykčio“ neseniai kalbėjome apie naujas meno formas, kurios yra žaibiškai generuojamos, nes visuomenė yra pripratus labai greitai vartoti. Produkcija labai greit pagaminama, labai greit suvartojama, labai greit vėl siekiama kažko naujo. Taip yra dėl padidėjusio gyvenimo tempo ir įvairių kultūros formų globalios apykaitos.

 

       JK  Tu kalbi apie mass culture?

 

       AG  Taigi, apie masinę kultūrą, kaip ji save bevadintų – elitine, haute couture, dizainu, ar literatūra, daile, instaliacijom, ar drama. O aš vis tiek tikiu mūsų ką tik aptarta istorija.

 

       JK  Atpažinimu?

 

       AG  Iš dalies ir atpažinimu. Vis tiek grįžtu prie istorijos, o istorija nėra padaroma per keturias dienas. Jeigu ir atrodo, kad Photoshopu per 30 minučių gali padaryt gerą dalyką, visa tai bumerangu grįžta atgal, jeigu tai nepatikrinama per kažkokius ciklinius judesius, tai išdryksta laike, išdryksta grįžtamajame ryšyje, diskusijose. Aš netikiu šitais staigiais, konvulsyviais ego pademonstravimais.

 

       JK Grįžkim prie istorijos. Bet kaip patirti tą istoriją? Juk negalima jos patirti per 30 minučių. Tarkim, jeigu žmogus yra labai aiškiai socialiai determinuotas tam tikrų aplinkybių, jo išsilavinimas neleidžia, jis neturi elementarių galimybių. Yra tarsi įstrigęs kažkokioj skylėj, kur metafizinis istorijos patyrimas yra neįmanomas. Arba toji istorija be galo slogi, tad jam belieka gyventi vienadienio drugelio gyvenimą.

 

       AG Mano aplinkoj tokių gal ir yra, mažuma (taigi sunkoka ir aptart). Aš tikiu, kad adresuoju savo veiklą, kokia ji bebūtų, istorijos gelminį matmenį vertinantiems ir jaučiantiems tą virpėjimą, tą svaiginantį gylį, kai prieš tave (ar už tavęs) atsiveria begalinis prasmę teikiantis klodas. Logiškai pagalvojus, jeigu tu visą šitą klodą – skaitymo, klausymo, žiūrėjimo, išmokimo ištrini, kas tau lieka? Pliki instinktai ir viena kita paveldėta dogma.

 

       JK  O jeigu neturi tų skaitymo ir kitų įpročių?

 

       AG  Jeigu tau niekas nesuformavo tų įpročių?. Tai čia jau yra kultūros tragedija. Jeigu neįsijungia atmintis (tu minėjai šeimos istoriją) ir prisiminimas kaip tos atminties retencija ar užlaikymas, išeina taip, kad tu, pavyzdžiui, gali labai ilgą laiką palaikyti gerus santykius su žmogum, turėti bendrų vertingų patirčių, užfiksuotų, išgyventų, bet vieną dieną jį sutinki – to žmogaus veidas rūškanas ar jis tau nesišypso ir viskas akimirksniu nutrinama. Tu vertini šiuos santykius tiktai pagal tai, kad žmogus tau šią akimirką nesišypso, bet nesugebi sužadint atminties ištisų dešimtmečių puikių santykių ir vertingų patirčių. Man atrodo, kad iš dalies taip galima apibrėžti skirtumą tarp „senų draugų“ ir „naujai įgytų draugų“.

 

       JK  Tu kalbi apie savo japonišką patirtį?

 

       AG  Ne, manau, šie dalykai yra kaip tik labai vakarietiški. Tikiuosi, kad bent iš dalies tokia yra kiekvieno žmogaus patirtis.

 

       JK  Vienąkart tau žmogus „nesišypso“ ir tu jį nubrauki kaip nebuvusį?

 

       AG  Taip. Pagal šį momentą. Tai yra ahistoriška, ahistoriškumo pavyzdys.

 

       JK  Tačiau perdėtai glaudūs santykiai su istorija irgi yra ...

 

       AG  Taip, apie tai ir rašo Nietzschė – jeigu tu žvelgi į istoriją kaip į archyvinį dokumentą, ją fetišizuoji, tai gauni...

 

       JK  Hitlerį. Ir Staliną.

 

       AG  Ne, greičiau saują dulkių.

 

       JK  Dar grįžkim prie knygos. Mane stiprokai erzina, kai žmonės, dar neskaitę, sako – graži knyga. Man tas išorinis gražumas yra lyg ir antrinis, ne tiek svarbus dalykas.

 

       AG  Vienas mano aspirantas ką tik parašė darbą apie tai, kas tave dabar erzina. Apie tą vizualųjį gražumą, paviršiaus gražumą. Bet esmė čia yra suskambinimas. Tu skrodi tą žodžių ir vaizdų užuolaidą ir tada turi kažkas suskambėti. Kai man buvo atsiųstas tekstas ir trys fotografijos ir pasakyta, kad tai yra „tekstinė“ poeto knyga, tik reikia ją paįvairinti keliomis razinomis – iliustracijomis, inkliuzais, kitaip sakant, šiek tiek kompromisų su minia, kuri alksta vizualumo. Dabar gi vyrauja reginių kultūra, poezija absoliučiai nepopuliari. Juk ji su įkyriu vienuolės atkaklumu ragina susitelkt prie atidaus teksto skaitymo, prie metaforų iškodavimo – prie visų šių varginančių dalykų. Vis dėlto beskaitant knygą ir bežiūrint tas kelias atsiųstas fotografijas kažkaip nušvito, kad vaizdai čia gali ne vien prablaškyti nuobodulį. Kaip tik tuo metu iš tavęs ir gavau kompaktinį diską su 700 nuotraukų, įnikau atrinkinėti. O tai buvo daroma šit kaip. Dedu eilėraštį ant lapo, skaitau tą eilėraštį, kartą, du, tada einu per visą fotografijų rinkinį ir... (šioje vietoje studentams, pašnekovams ar draugams pateikiu įsilaužėjo į seifą metaforą, kai įsilaužėjas naudoja medicininį stetoskopą, sukinėja seifo rankenėlę ir tik labai įgudęs įsilaužėjas išgirsta kliktelėjimą toj vietoj, kur sukinėjamos rankenėlės mechanizmo danteliai sutampa su užrakto kodu) taip yra atrandamas kodas ir įsilaužiama. Ir kai šį seifą atidarai, pamatai turinį, kuris tave labai nudžiugina. Jeigu tu vagis, tave nudžiugina pinigų ar lobių vaizdas. Jeigu tu poetas, tave nudžiugina eilėdara, metaforos, apima neapsakomas dvasinis pasitenkinimas. Panašiai ir atrenkant nuotraukas. Skaitai eilėraštį ir renkiesi nuotraukas – kas tiktų. Kartais pusę skiemens pavykdavo užkabinti – jis tapdavo tuo dygliu, išlindusiu iš fotografijos, kuris prikibdavo prie kokios sakinio ar žodžio nuotrupos. Vienas maloniausių prisiminimų – toji nuotrauka su suskilusia krepšinio lenta, virš jos driekiasi lėktuvo paliktas brūkšnys – plonas plonas, vos pastebimas. Eilėraštyje kalbama apie įtemptą spindulio lanką. Suprask, kaip nori, bet jis iš tikrųjų įtemptas. Čia mes balansuojam ant labai trapios ribos – pokalbis darosi panašus į grynus paistalus! – o šį „kliktelėjimą“ be mūsų pačių išgirs, tarkim, du procentai skaitytojų, ir tai bus nuostabu! Suardyta organinio stiklo krepšinio lenta ir lėktuvas, kuriuo tarsi gali pabėgti į ateitį. Aš nežinau, kur jis bėga. Vaizdą skaičiau absoliučiai vizualiai, man jis teikė intuityvų dėmės ir linijos pasitenkinimą kaip „vizualistui“, tačiau skaitant eilėraštį (kai skaitau „spindulio lankas jau įtemptas“) man tarsi pasigirsta tas įsibrovėjo „klik-klik-klik“, ženklas, kad šioj vietoj gali atidaryti seifą! Tikiuosi, kad šitoj knygoj tokių atidarymų yra kokie trys-keturi. O jeigu knygoj tie trys-keturi „klik“ yra, tai ir yra „išskirtinė“ knyga, kaip sako Valdas Gedgaudas, nes esama knygų, kuriose jų tiesiog nėra. Atrodo, fizikinis tyrimas baigtas.

 

       Žurnalas „Fotografija“, Nr. 2 (15), 2007 m. liepa-gruodis