Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Kęstutis Navakas yra poetas, o esė yra savita poezijos atmaina, galbūt paraštės, o galbūt tai, kas atskyla nuo poezijos savaime. Ir Donaldas Kajokas, ir Rolandas Rastauskas sukūrė gerų esė ir storų rinkinių. K. Navako eseistika gal artimesnė R. Rastausko parašytajai – mielas pasiskaitymas, šiek tiek įtampėlės, viskas filigraniška; žmonės, miestai, moterys... Esė labiausiai primena kroniką, būtųjų laikų ar labai nesenų dienų, dingusių amžiams. Čia žavesys jau savaime užkoduotas. Tik autoriai jį atkoduoja ar atburia savaip. Ta praeitis – sunki, lengva, žaisminga, pagaliau viskas vienu metu. Nostalgija laikui, nostalgija žmonėms, įvykiams, kavinėms, jų gyventojams. Nostalgija prarastiems stiliams, paskleista per subtilų pastabų lauką. Nostalgija viltims, kurios net neišsipildžiusios yra viltys (gal esė ir kyla iš nostalgijos). Ne Michelio Montaigne’o, o dabartinė lietuviška eseistika. Nors ir banalu, bet, drįstu tarti, iš ilgesio visa tai.
K. Navakas savo eseistinėse kronikose aprašo Kauną – labiau kultūrinį Kauną, bet kokia kultūra be buities druskos. Jis prisimena miestą 1994–1996 metais, tais keistais permainų metais, nesugrąžinamai nutolusiais į praeitį, kaip ir Laisvės alėjos architektūra ar senosios „knaipės“, kuriose dienų dienas budėdavo menininkai ir kurios dabar išguitos iš Laisvės alėjos drauge su visais kūrėjais. Menininkai šiandien, kaip ir sovietmečiu, spiečiasi pokalbiams virtuvėlėse arba išvis jau yra praradę susitikimo ženklus, adresus ir tą nepakartojamą bendravimo stilių, kuris sklandė tarp Kauno menininkų būtent tuo laikotarpiu. Nesinori K. Navako vadinti dokumentalistu, bet įspūdžių perteikėjas jis puikus.
Įsikibus į pavadinimą „Gero gyvenimo kronikos“, norisi manyti, kad tas geras yra geras todėl, kad praėjęs. Arba tai ironija. Nuobodžio veidrodžiai, pasak autoriaus mintijimo knygos pratartyje – tai mūsų dienos, pabodusios, nenorimos, bet juk „kiekviena yra potencialus nuotykis, ir jį patirti gali ne tik trys muškietininkai“ (p. 5). Ir patiria tikrai ne jie. K. Navako esė aprašoma daugybė žmonių – literatų, menininkų, aktorių – įvairiose situacijose, nuo oficiozinių renginių iki kuluarinių nuotykių; apskritai vyrauja užkulisinio gyvenimo repertuaras, laikysenos ten ir tada, kai kūrėjai jaučiasi esą tarp savųjų ir elgiasi netribūniškai. Puiki medžiaga būsimosioms disertacijoms; reikia manyti, kronikos bus tęsiamos neapsiribojant 1994–1996 metų inkliuzu, leidžiančiu prisiminti, kas buvo, kaip buvo, kas apie tai buvo pasakojama – pagaliau kaip iš tikrųjų buvo. Profesionalus eseisto-kronikininko žvilgsnis nepaleidžia iš stebėjimo lauko nei savęs, nei kitų, jis fiksuoja slenkantį laiką ir tuos, kurie jame juda. Su ironija, šilta, bet itin pastabia. Ironija, kuri, kaip ir turėtų būti, nukreipta į save, paversta atskaitos ir vertės matavimo tašku. Ironija, leidžiančia pastebėti daugiau nei žvelgiant laikraštininko ar oficiozinio kultūrininko akimis, leidžiančia skaitytojui pajusti teksto malonumą ir įvykių, daiktų plūduriavimo laike subtiliausius niuansus.
Galima teigti, jog vienas pagrindinių knygos herojų – tai Kaunas, bet šis miestas viso labo tėra vieta, iš kurios matoma, iš kurios išjudama į Europos ir užatlantės įvykius. Rinkinyje užgriebta visa Lietuva, nuo Panevėžio ankstyvojo laukinio kapitalizmo kultūrinių įvykių iki Vilniaus rašytojų sambūrių, Klaipėdos menininkų gyvenimo, Poezijos pavasarių ar Santaros-Šviesos konferencijų. Kaunas yra vieta, į kurią grįžtama, jis nagrinėjamas su tokia pačia atlaidžia ironija: nuo prieškarinio Kauno vadovo turistams, nuo dabar jau išnykusių kavinių aprašymo iki dabartinio miesto sekmadienio atvaizdų ir linksmų pamąstymų prie Kauno telefonų knygos – pasirodo, ir šioji gali tapti žaidybiško tyrinėjimo šaltiniu.
„Bohemiškos esė“ – tai tikriausiai leidyklos pasiūlytas masalas liaudžiai; bohemiškas tik vidurinis skyrius „Raudonojo vyno puslapiai“, kur tiksliai aprašoma, kaip, po teisybei, viskas dedasi, dėl ko važiuojama į konferencijas, kuo viskas baigiasi ir kaip baigiasi, – nesinorėtų pačiam pakliūti į tokios taiklios ir pastabios akies taikiklį (apie kitus skaityti, žinoma, malonu). Visi vienodi – peršasi mintis, bet kiekvienas, aišku, savaip. Žmonės, situacijos, žmonės situacijose. Atsitiktinėse ar būtinose. Anekdotais virstantys nutikimai puikiai aprašyti, kasdienybės šlakas kruopščiai nurankiotas ir kažkur užkištas, lieka kažkas gryna ir juokinga, kartais su liūdesio priedais.
Pirmoji dalis „Baltojo vyno puslapiai“ – tai savitos kasdienybės giesmės, tarsi bandymas daiktuose, detalėse įžvelgti banalybę supančias prasmes, atrasti smulkmenas, kurios gali plėtotis visomis kryptimis. Kavos puodelis gali nuvesti prie paryčio poezijos seanso su dama, gali pakrypti kitur, bet į kavos gėrimo ritualą žiūrima rimtai, kaip ir į kiekvieną smulkmeną, kuri iš tiesų yra buvusių ir būsimų galimybių susirangymo vieta; prisilietęs gali ją išjudinti ir stebėti arba netikėtai tapti jos įtrauktas iki pat gerklės.
„Puodelis kavos ir yra tas atramos taškas, ir pasaulis iš tiesų pradeda judėti, plyšti iš anonimiškumo, lyg lėtai išbintuojama faraono mumija. Kalbos nuotrupos, žvilgsniai nuo gretimų staliukų, drabužių detalės – visa tai ženklai, rodantys, jog tas pasaulis tebeegzistuoja ir kažkur jame turėtų būti vietos tau. Geri visą tą foną, daraisi vis labiau įmanomas, niekieno nesusapnuotas...“ (p. 13) Taip vyniojant patenkama į tam tikras vietas, garsiąsias dingusio Kauno vietas: legendinė dar sovietmečio „Laumė“ ir nemažiau legendinė „Antis“, „Skliautas“ ir „Tulpė-Konradas“, visur esantis ir visur rašantis Gintaras Patackas, dėl kurio buvimo intensyvumo ir reikšmės Kaunas vadinamas „Patackogradu“, bent jau tam tikruose sluoksniuose. Vyniojant atkreipiamas dėmesys ir kurpiamos asociatyvios istorijos apie „daikčiukus“, namus, mansardas, stalą („stalas irgi basas, kaip didžiuma keturkojų“, p. 25); tiesiog malonu sekti įkandin, pavyzdžiui, stebėti, kaip atsiranda kambario tarsi nuosavo kūno išplėtimo metafora. Daiktų, daikčiukų apologijos, ištraukiamos iš buities ir ištempiamos laike prieš žiūrovo akis. Daiktas po tokios apžiūros atrodo kitoks. Laikas ir daiktai – pirmojo skyriaus tema; na, ir jausmai, kaip be jų, jausmai juk kybo tarp daiktų ir laiko; taiklūs apibūdinimai ir šmaikščios frazės: „Rudenį paūmėja vadinamasis Verterio sindromas, visi, pilni ilgesingo neišsipildymo, taip ir dairosi, kaip čia nubėgus į giraitę ir nusišovus“ (p. 30). Taiklus pastebėjimas.
Esė rinkinio paskutinė, trečioji dalis „Žaliojo vyno puslapiai“ skirta Kauno refleksijai. Nemuno žurnalas, telefonai (su anų dienų apibendrinimais, kad telefonas nužudė laišką (p. 151), o vinilą ir jo šiltą šnaresį – CD kompaktai (p. 166)) ir kt. Perėjimas, pereinamoji zona, iš moderno šokant tiesiai į postpostmoderną – aprašomos kaip tik tos dienos ir bemaž valandos, kai senąją, pažįstamą, jaukią švelnių ir žmogiškų daiktų epochą perlaužia kita, kompiuterinio sausumo epocha. Kultūrinio lūžio dokumentika su pasidairymais ir į smetonmetį, ir į sovietmetį, ir į dabartį. Ir vėl ironija, kuria ginamasi nuo neišsipildymų, pilkumo zonų, „naujosios Lietuvos“ smūgiavimo, kai bandoma įsikabinti į tai, kas dar turi vertę, kas dar leidžia gyventi ir išsilaikyti, ironija, kuri vartojama tada, kai reikia pasakyti, kad tau visai neskauda ir kad viskas yra gerai, kad visi pokyčiai gali būti išgyvenami įsiskliautus į smulkmenų žavesio kokoną. Jautrių akimirkų slėpimo menas po besijuokiančia juodojo metraštininko kauke. Efemeriškumo estetika. Aprašinėjami gražūs daiktai yra išnykę, įvykiai atsitikę, beliko atmintis, į kurią kabinantis būna gražu.
literatura.lt
2005 10 21