Kornelijus Platelis. Palimpsestai: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 116 p.


      Kornelijaus Platelio naujoji eilėraščių rinktinė „Palimpsestai” yra išleista serijoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir pažymėta šios serijos Nr. 8. Kaip atrodo, toks eilės numeris šiam autoriui iškrito atsitiktinai, taigi nėra reikalo čia ieškoti kokių nors simbolinių „aštuoniukės” reikšmių. Kitas dalykas yra rinkinio pavadinimas, nors pats žodis palimpsestai iš pradžių truputėlį glumina, verčia pasirausti po atmintį dėl jo tikslios reikšmės. Tačiau skaitytojui padeda autorius, ant knygos nugarėlės savo paaiškinimu primindamas, jog palimpsestu (gr. palimpsestos) vadinamas išskustas arba nuplautas pergamentas, ant kurio rašomas naujas tekstas. Kaip galime manyti, tokiu pavadinimu K. Platelis deklaruoja ištikimybę savo poetikos išbandytiems principams, kartu demonstruodamas pasirengimą išbandyti naujas galimybes. Vis dėlto, perskaičius rinkinį, kyla įtarimas, jog gali būti, kad toks pavadinimas buvo pasirinktas dėl akustikos, t. y. dėl fonemos palimpsestai skambesio. Išties sunku atsikratyti įspūdžio, jog žodis PALIMPSESTAI gali būti tariamas tik milžiniškuose marmuro salėse, o, pavyzdžiui, virtuvėje tokį žodį kartoti jau būtų tarsi ir šventvagiška.


      Siekiant dekonstruoti daugiau ar mažiau žinomo žmogaus kūrybinio susireikšminimo minas, interpretatoriui retkarčiais privalu nustatyti konkretaus atvejo interpretavimo didžiausią tabu ir visa apimtimi tokį tabu pažeisti. Taip esame priversti daryti ypač tada, kai savo rankose neturime siūlo galo, kai kūrybinio įdirbio autorius yra tiek apdairus, jog niekaip neteikia preteksto kūrybos šventumo idėjos drenažui interpretacinės redukcijos būdu. Tuo tarpu greitai galime pastebėti, jog K. Platelio eilėraščio konstrukcijos yra maksimaliai baigti, stipriai suręsti, sutvirtinti sąsparose dariniai, kurie nepalieka landų interpretatoriui persukti prasmės duotybę ant savo ritės. Į tokio eilėraščio konstrukcijos monumentalumą greitai sudūžta dekonstrukcijos užmačios, taigi, regis, dėl to šis poetas retai komentuojamas (yra neinterpretabilus).  Kita vertus, šiuo atveju iš karto galime pažeisti „neskoningumo tabu”, prisimindami, jog šis poetas ilgą laiką dirbo ministru arba, kaip sakoma, „…buvo biurokratas, tarnavo jis biurokratu” (posakis iš „Dvylikos kėdžių” ). Visi perskaitę pastarąjį sakinį gali liudyti, jog kažkoks tabu tikrai buvo pažeistas, nes dabar esame išprovokuoti šventam pasipiktinimui: kuo čia dėtos ministro pareigos, kai kalbame apie eilėraščių rinkinį, be to, tarnavo žmogus savo šaliai, o ne okupantui, išties buvo ne prasčiausias ministras ir t. t., ir pan. Įnoringesnis skaitytojas pastebės, jog kiekvienas žmogus turi mažiausiai dvi sielas, nors, tiesą sakant, K. Platelis šiame rinkinyje užsimena tik apie vientisos sielos dvi dalis. Tačiau leiskite ant šio kabliuko neužkibti, nes aš, pavyzdžiui, esu visai įtikėjęs, jog vidinės formos pagava yra geras atsparos taškas išorinės formos plėtotei, o harmonijos pojūtis yra administracinės valios neišsenkantis rezervuaras. Tačiau K. Platelio kūrybos (visų pirma kūrybos!) atvejis įpareigoja prisiminti Platono žodžius, jog poetai turi būti išvyti iš tobulos valstybės, o čia aptariamo poeto biografija leidžia minėtus antikos filosofo žodžius perskaityti jau pakitusiame kontekste.

Platonas turėjo pretekstą priekaištauti poetams visų pirma dėl Homero sukurtos Olimpo mitologijos. Neįsiveldami į smulkmenas, vis dėlto privalome aiškiai pasakyti, jog Homeras nebuvo religijos reformatorius, nors vadinamoji „Olimpo religija” daugiausia yra jo vaizduotės produktas. Homero teogonija žymi tą estetinę sąmonės emancipaciją, kai religinį virpulį, akistatos su šventumu siaubą iš dalies pakeičia pasakotojo intonacijos, vaizduotės prieglobstyje išsirikiavusių dievų, pusdievių ir herojų galerija, dviprasmiški nutikimai. Todėl jau pats Platonas žodį mitas ištaria su lengva atsainumo doze, sakydamas „tik tikėtinas mitas”. Homero refleksija filosofui yra nepriimtina kaip įtvirtinanti reliatyvumo žymę aiškinant pasaulį ir tokiu būdu destabilizuojanti tobulos valstybės idėją. Tačiau paties Platono santykis su mito teikiamomis galimybėmis nėra vienareikšmis, nes filosofas vis dėlto vykusiai pasinaudoja mito teikiama kūrybine energija ir sankcijomis. Įtvirtindamas tos pačios valstybės idėjos orumą, filosofas pasinaudojo Atlantidos mitu (arba šį siužetą pats išgalvojo), kalbėdamas apie nuskendusią tobulą visuomenę, egzistavusią tais neatmenamais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų. Išaiškėja, jog mitas savo struktūra yra kongenialus įvykis Platono išpažįstamai idealizacijos sekai; panašumas tas, jog platoniškasis eidos suponuoja begalinio pakartojamumo užduotį, o mitas savo formaliąja struktūra yra tarsi kokia laiko sustabdymo mašina. Taip funkcionuojantis mitas neleidžia emancipuotai sąmonei visiškai išsibarstyti laiko prieštarose.


      Kaip atrodo, variavimas mito temomis K. Platelio poezijoje atsiranda ne todėl, jog šis poetas labiau nei kiti domisi pasaulio tautų mitinės kūrybos įvairove, bet dėl to, jog mito struktūra yra labai paranki forma jo kūrybos esminių intuicijų išraiškai, talpi forma tam tikro tipo poetiniam pasaulio įasmeninimui. Kasdienybės mitologizavimas! Taip, regis, būtų galima išsakyti K. Platelio poetikos užduotį. Kasdienybė čia išties yra pakylėta į mito lygmenį, daugelis kasdienybės gestų yra neapsakomai sureikšminami, yra atveriami begalinio pakartojamumo pagundai, kurią ir puoselėja mito pavyzdžio ištarų stilizacija. Tai sukuria K. Platelio kalbėjimui ypatingą monumentalumo aurą. Kyla įspūdis, jog K. Platelio poezija apskritai yra tam tikros viską apimančios piramidės statyba, būtent tokio pavyzdžio projektas, išplėtotas budėjimo ir sapnų metu. Įdomu pažymėti, jog palyginti su kitais atvejais, kai, apeliuojant į graikų mitus, buvo siekiama priartėti prie „istorinės tėvynės” (pvz.,  J. Holderlino atvejis), K. Platelis eksploatuoja senosios Graikijos mitų medžiagą be užmačių sugrąžinti mus į praeitį. Visiškai priešingai! Šis poetas išnaudoja išskirtines mito galimybes užspęsti arba savotiškai ištęsti dabartį. Kiekvienas pakartojimas mitologizacijos sekoje yra galimas tik susigrąžinant dabartį, multiplikuojant dabarties akimirkas, nes pakartojimas neįmanomas nei praeityje, nei ateityje, kurios dar nėra. Kita vertus, įvertinus tą aplinkybę, jog dekoracijos keičiasi, galima sakyti, jog poetas iš principo įgyja teisę individualizuoti ir modernizuoti mitą, taigi ir K. Platelis mito formų poetinio artikuliavimo būdu drąsiai išsako savo pačius unikaliausius potyrius.


      Knygos autorius čia, kaip ir anksčiau, labai drąsiai fokusuoja erotikos temą, tačiau svarbiausia tai, jog tiek pats šios temos fokuso būdas, tiek kalbėjimas šia tema K. Platelio kūryboje yra visiškai unikalūs dariniai. Erotas, Penijos ir Poro sūnus, šį poetą veda neištryptais keliais, parodydamas, jog paprasčiausia vyro ir moters sueitis kūnais yra svarbiausias kosminės misterijos įvykis, kuris nenusidėvi nepertraukiamai atsikartodamas, nepatampa banaliu nutikimu. Todėl apie meilę moteriai čia dažnai kalbama mito apimtimi, o ypač rezultatyviai yra eksploatuojamas Europės apvaisinimo mitas. Tokia maniera šis poetas išsiskiria iš donžuaniškųjų refleksų ir kurtizaninio jausmingumo literatūros, yra interpretatorius beveik be pirmtakų ir pasekėjų, nebent šiame kontekste prisiminsime kai kurias grandiozines gnostikų vizijas apie moterį.


      Kalbėdamas apie moteriškumo paslaptį, K. Platelis ypač vengia išdailinto manieringumo ir pabrėžtinai vartoja sunkiasvores alegorinio kalbėjimo figūras. Dzeuso, virstančio jaučiu ir vėl atvirstančio gamtiniu dievu, mitologema yra tarsi specialiai sukurta K. Platelio intuicijų monumentalizavimui, nes leidžia išsakyti nuojautą, jog gamtos misterijose dvasia ir gyvuliškumas yra lygiaverčiai pradai.


      Žodis monumentalumas, raktinis žodis K. Platelio kūrybai dešifruoti, kyla iš lotynų kalbos žodžio monumentum – lietuviškai paminklas, skulptūra. Skulptūriškumas apskritai, išskaptuoto žodžio reljefo didybė, didingo skulptūriškumo intuicija, regis, lėmė, jog šio poeto inicijuotuose Druskininkų rudenyse ketveri metai iš eilės buvo organizuotos diskusijos stichijų tematika (oras, vanduo, ugnis, žemė). Tokios tematikos diskusijų ciklas užsibaigė šįmet, renginio dalyviams padiskutavus žemės stichijos poetinio įprasminimo klausimais. (Jeigu likimas būtų leidęs dalyvauti tokioje diskusijoje, būčiau atkreipęs dėmesį į du dalykus: 1) lietuvių tautos istoriniame likime, formuojančiame tautos mentaliteto prigimtį, yra tik vieno tipo aristokratija, t. y. žemės aristokratija, 2) žemė yra antropologinės lygybės metafizinis simbolis.) Visiškai akivaizdu, jog K. Platelio poezija skelbia būtent šios stichijos prioritetą, o paskutinis jo eilėraščių rinkinys gali būti pavadintas (atsiprašau už patetiškumą) vos ne himnu žemei. Poetas šiame rinkinyje bando išžvalgyti ne tiek aukščio, kiek gylio (tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme) paslaptį.


      Grįžtant prie anksčiau cituotų Platono žodžių, verta prisiminti, jog čia minimam poetui tapus valstybės veikėju, t. y. švietimo ir kultūros ministru, Lietuvos universitetuose ministerijos rūpesčiu buvo išplėstos filosofijos kursų dėstymo teisės, padidintas valandų skaičius filosofijos diskurso plėtotei. K. Plateliui atsistatydinus, greitai buvo sugrąžinta senoji padėtis.


      Kiek galiu prisiminti, regis, V. Kavolis yra teigęs, jog, pavyzdžiui, kai kurie A. Nykos-Niliūno eilėraščiai gali būti įtraukti į Lietuvos filosofijos chrestomatiją. Šiaip toks pastebėjimas savaime nėra didelis poeto įžvalgų išaukštinimas, nors filosofijos ir poezijos giminystė yra mėgstama, plačiai ir detaliai išlukštenta tema. Šiandien jau verta sugrįžti prie griežtesnių kanono reikalavimų, prisimenant, jog intelektas mene gali sudominti tik savo sugebėjimu įsivelti į intrigą su vaizduote, t. y. savo koketiškumu. Tačiau kai kurie K. Platelio eilėraščiai išties yra įkrauti tobulo pavidalo konceptualumu, yra įdomūs dalykine prasme kaip euristinės provokacijos. Toks, pavyzdžiui, šiame rinkinyje yra eilėraštis „Paukščių kalba”, siekiantis nusakyti ribos tarp paukščio čirpsėjimo ir žmogaus kalbos prasmę. Kaip teigia poetas, tokios ribos prasmė yra pati prasmės galimybė žmogaus kalboje. Eilėraštis intriguoja dar ir todėl, jog jo pavadinimas gali būti suprastas kaip beprasmio kalbėjimo situaciją įvardijantis eufeminizmas. Vis dėlto, kaip atrodo man, įsivėlęs į poeto sukonstruotos probleminės situacijos spąstus, skaitytojas privalės atsakyti: kas yra paukščio čirpsėjimas – garsas ar balsas?  Fenomenologas čia galėtų priminti, jog pats E. Husserlis, apibrėždamas kalbos esmiškumą,  svarbesniu dalyku laikė išraiškos intencijos nusakymą nei komunikacinės nuorodų sistemos išryškinimą. Jeigu nuspręsime išraiškos galimybės nesutapatinti su loginės struktūros tobulumu, tai, radikalizuodami patį E. Husserlį (kontekstas tai leidžia daryti), galėsime įžūliai pareikšti, jog paukščio trelės yra grynoji išraiška. Įsismarkavusio skaitytojo nesustabdys net eilėraščio autoriaus paaiškinimas, jog prasminga yra tik ta kalba, kurią supranta pats kalbantysis. Aš dėl šventos ramybės tikrai nesiginčyčiau su tokiu skaitytoju, kuris sakys, jog prasminga yra jau ta balso artikuliacija, kurią paprasčiausiai girdi balso savininkas, nekeliant klausimo dėl fonemų didesnio ar mažesnio suprantamumo.


      Gana ramaus, išties, kaip teigiama leidėjų palydimajame žodyje, oraus kalbėjimo eigoje kai kurie rinkinio eilėraščiai atsiveria tarsi netikėtos, niekaip nenumatytos eketės, pro kurias krisdami įsispraudžiame į visai kitos tikrovės apimtį, į tikrovę, kurioje galioja  truputėlį kitos žaidimo taisyklės. Tačiau svarbiausias dalykas, kaip atrodo, čia yra pats įkritimo, užsitęsusio kritimo ir iškritimo išbandymas. Tokį iškritimo iš įprastos sekos išgąstį galime patirti jau rinkinio 16 p. Nelieka nieko kito kaip pacituoti visą eilėraštį ištisai:

      Pasnigus

      Ne, nesibeldė.
      Vien tik mėnulis lange,
      Sniegas aplinkui.

      Per šias Kalėdas jis papuošė
      už lango pušis ir sodo obelis,
      ir tikriausiai egles, kurių iš čia nematau,
      viską gražiai apdėjo
      balta vata, kaip mes vaikystėje.

      Tiktai ką daryti sielai, kuri nemato grožio,
      kurios miške tik sušalę ir išbadėję žvėrys,
      nusiminimas ir siaubas?

      Atrodo, pasilikau nuo savo žmonių, - ji sako.
      Aplinkui vieni nepažįstami. Tartum iš nieko
      išvirsta mažų giltinaičių būrys,
      žybčioja ledo ietys.

      Kas ją papuoš, apdės ramybe,
      minkšta kaip užmarštis,
      balta kaip tuščias lapas?


      Kitas tokios stilistikos eilėraštis, pavadinimu „Eilinis pasimatymas”, užsibaigia štai tokia strofa:

      Palauk, - sušukau, - pasakyk, kas vyksta
      Šiose tamsybėse? Neatsakė,
      Nebepažvelgė į mane
      Dar kartą.

      (p. 18)


      Tačiau nėra ko gąsčiotis, turint vilties, jog pro tokias „eketes” anksčiau ar vėliau iškrisime į naują šio poeto eilėraščių rinkinį. Vis dėlto cituoto pavyzdžio eilėraštis užmena mįslę apie tokius galimus posūkius poeto kūryboje, kai iš ramaus kalbėjimo lieka tik skutai.

      bernardinai.lt
      2005 12 28