Pokalbis su poetu bei eseistu Donatu Petrošiumi apie naująją jo poezijos knygą „Aoristas“, kino filmus ir futbolą, rašymą labdarai ir knygų skaitymą.

 

       Neseniai pasirodė Tavo poezijos antroji knyga. Ir nors nuo pirmosios praėjo penkeri metai, tačiau iš datų po tekstais matyti, kad prie eilėraščių Tu linkęs kaip reikiant pasėdėti juos gludindamas. Esi sakęs, kad jei ši knyga būtų pasirodžiusi dar po metų, ji būtų geresnė. Galvojant apie Tavo eilėraščių rašymo būdą, susidaro įspūdis, kad čia labiau tiktų logikos, o ne kažkokio iracionalaus įkvėpimo sąvokos?

 

       Po metų viskas – ne tik knygos – bus daug geriau nei dabar, nei pernai, nei apskritai. Viskas, kas išeis, bus geriau. Kiekvienas teksto pataisymas duoda šį tą gero. Taip sakau, nes turiu vilties, kad metams bėgant tampu protingesnis, o ne atvirkščiai. Kai kas naujo atsiveria. Apie visus kitus žmones taip pat galvoju, jog viskas visiems eina tik į gera. Gaila laiko būti pesimistu.

 

       Apie asmeninį poezijos rašymo būdą ką nors pasakyti gana keblu. Daugiau galėčiau papasakoti apie nerašymo būdus. Paprastai poezijos užrašymams skiriu 5–15 minučių per mėnesį. Išeina eskizai iš 1–2 sakinių. Rečiau – visas eilėraštis. Ir tik likus pusmečiui iki knygos leidimo pasėdi kelias savaites rimčiau ir suvedi į eilėraščius tai, ką buvai sugalvojęs.

 

       Dažniausiai būna planas, apmatai, struktūra, bet būtinai per pabaigtuves kas nors užstringa, pradeda viskas nebepatikti. Pasėdi kelias valandas nežinodamas, ką toliau daryti. Bet galiausiai kažkas atsiveria (kalba, matyt) – ir užrašai skubiai. Svarbu nepanikuoti.

 

       Antru – trečiu prisėdimu eilėraščius arba sugriaunu ir kuriu iš naujo arba pristatau naują aukštą, arba išrausiu gilesnį rūsį.

 

       Į rezultatą (eilėraštį) galima žiūrėti visaip. Man – viskas logiška. Kitas pasakys, kad viskas išėjo neracionaliai.

 

       Kai labai nori logiškai parašyti, tada iracionaliai išeina. Nežinau, ar gali būti vienas be kito logika ir iracionalumas. Jei kurio nors vieno nėra, nebus ir kito. Vietoj „arba – arba“, rinkčiausi „ir – ir“. Jei tame „procese“ viskas nuo manęs priklausytų.

 

       Įdomus Tavo santykis su biografija ir jos atspindėjimas ar perkūrimas eilėraščiuose. Ne viename eilėraštyje, rodos, atsispiri nuo gyvenimiškų istorijų, realių siužetų, žmonių, bet paskui mintis nuveda kažkur gerokai už to, kas buvo nutikę. Gal tai ir yra tas Aoristas – senos, kažkada nutikusios istorijos atgula į eilėraštį ir taip tęsiasi jau nepaisydamos nei laiko, nei pasakotojo?

 

       Kas svarbu man – nutylėta, paslėpta. Sąmoningai ir giliai. Išskyrus gal porą nekaltų punktyrinių siužetų, už kuriuos negresia jokia bausmė. Apie savo biografijas mieliau rašinėju esė, proza yra parankesnis įrankis.

 

       Kiekvienas lyrinis subjektas turi teisę į savo asmeninį gyvenimą. Stengiuosi gerbti jų individualumą bei visas laisves ir savo asmeninių nuotykių nebrukti. Man įdomiau tai, kaip galėjo būti, negu tai, kas buvo.

 

       Sutinku, kad istorijos tęsiasi nepaisydamos nei laiko, nei pasakotojo. Nepamenu, kas yra pasakęs – prisiminimai irgi yra tam tikra melo forma. Lengviau sukurti naują istoriją, negu knaisiotis po miglotą praeitį.  

 

       J. Brodskis yra pasakęs, kad visa literatūra yra tikrai ne apie gyvenimą, o apie dvi kategorijas – laiką ir erdvę. Ar Tavo „Aoristas“ daugiau apie laiką ir tai, kaip jis keičia žmogų, pasaulį?

 

       J. Brodskis yra vienas iš tų, kuris kad ir ką būtų pasakęs, dauguma jo pasekėjų ir epigonų būtų aikčioję iš susižavėjimo. Aš irgi iš pradžių džiaugiausi – kokia išmintinga įžvalga. Įsivaizduoju, kad ir pats esu bent dešimčia procentų J. Brodskio epigonas. Esu prastas epigonas – užuot keliavęs tiesiai didžiųjų pramintais takais, renkuosi aplinkkelius. Klaidos yra mano gražiausi eilėraščiai.Mokiausi iš jo, kol nusibodo. Genijus, gigantomanas, bet ilgai su jo didžiaisiais eilėraščiais neištveriu. Ironijos trūksta. Iš rimtųjų – Tomas Venclova man labiau patinka, nes jis bent aprėpiamas.

 

       Kuo daugiau galvoji apie tą J. Brodskio formulę, tuo ji ankštesnė. Nors nesu Hegelio gerbėjas, bet dabar pasinaudosiu atsakydamas iš jo pasiskolintomis dviem duotybėmis – istorija ir dvasia. Dvasia skleidžiasi istorijoje (arba nesiskleidžia – tada labai tragikomiška). Laikas ir erdvė – be galo svarbu, bet jais galima manipuliuoti, klastoti. Jei viskas būtų apie laiką ir erdvę, tada poeziją būtų įmanoma adekvačiai išversti į kitas kalbas (taip pat ir tiksliųjų mokslų). Bet yra kažkas toje organizuotoje kalboje neišverčiama. Nežinau, kas tai tiksliai – poezija, dvasia ar pati neįmanomybė.    

 

       Man pasirodė, kad per abi Tavo eilėraščių knygas tęsiasi itin ryški paradoksų poetika, netikėti sugretinimai, kurie, rodos, galėtų jau būti tavo poetiniu atpažinimo ženklu. Iš kur tai?

 

       Jei nesi praradęs gebėjimų stebėtis, tada aplink matysi vien paradoksus. Man yra paradoksas, kad kasdien žmonės eina į darbus, kurių nemėgsta. Paradoksalu, kad kuo daugiau įgyji, tuo daraisi nelaimingesnis, tuo daugiau visko trūksta. Ir taip toliau. Poezijoje paradoksų nėra daugiau nei gyvenime. Galbūt skiriasi paradoksų pobūdis, poezijoje jie nematerialūs, nekasdieniški, nebanalūs.

 

       Paradoksai ir absurdas praskaidrina mūsų pilką kasdienybę. Be jų būtų nuobodu tarsi Mėnulyje.

 

       Nežinau, kaip ir iš ko kiti galėtų atpažinti mano tekstus. Spėju, kad atpažinti autorių iš kalbos galima tarsi iš eisenos – iš tempo, pėdų mėtymo, batų dydžio, svirduliavimo, klupinėjimo.   

 

       Sklaidant Tavo knygą nejučiom kyla įspūdis jog eilėraščiai yra noras įvardyti, nusakyti, o gal tiesiog sukurti savo vidinę tikrovę. Visų pirma tikrovę sau. Ar Tu įsivaizduoji savo skaitytoją? Ar Tau būtinas koks nors dialogas su kažkokiu „kitu“?

 

       Labai retai įsivaizduoju skaitytoją. Tarnauju lietuvių kalbai. Svarbiausia dialogas – su kalba, su lietuvių poezija. Mėginu sukurti tai, ko anksčiau lietuviškai nesu skaitęs. Nesu tikras, ar jau pavyko sukurti kažką originalaus ir turinčio išliekamąją vertę. Jei ir ne – nepanikuoju. Ateis laikas ir sukursiu, jei man bus duota, jei pasitaikys gera proga. Geriems dalykams reikia ilgai ruoštis.   

 

       Eilėraščiuose vis pasitaiko mėginimų suvokti, įvardyti poezijos esmę, o pasakotojas lyg bando susigaudyti, kas jam yra poezija (gal kas poezijai yra jis pats?) ar kam ji jam reikalinga apskritai. Gal vienas iš atsakymų galėtų būti iš eilėraščio „Be nieko“, kur viskas baigiama klausimu: „O kas man yra? / kas man yra?“ Ar poezija – vienas iš galimų būdų atsakyti į esminius savo egzistencijos klausimus?

 

       Kaip poetui (dešimčia procentų J. Brodskio epigonui) paprasta nusakyti, kas yra poezija – cituoju iš atminties J. Brodskį: poezija yra žmonių padermės siekiamybė, aukščiausiasis tikslas. Bet čia jau per daug J. Brodskio. O jei ko per daug, tada ir poezijos nebelieka. Ji yra labai laki substancija.

 

       Egzistenciniai klausimai (kodėl mes kenčiame? kodėl viskas taip blogai? ir t. t.) nėra svarbūs. Jie yra išaugami kaip vaikiškos kelnės. Iki egzistencialistų filosofai uždavė svarbesnių klausimų ir per du su puse tūkstančio metų niekas nedavė teisingų visus tenkinančių atsakymų. Pavyzdžiui, kas yra pirminis visa ko judintojas? Laisvu laiku poezija taip pat atsakinėja į tuos svarbiausius klausimus. Kaip žinoma, visas poezijos laikas yra laisvas.

 

       Ar galima laikyti Tavo „Aoristą“ sąmoninga pirmosios knygos „Iš tvermės D“ tąsa (tokią prielaidą tarsi perša paskutinis pirmosios knygos eilėraštis „Pastebėtų klaidų atitaisymas“ ir pirmojo paskutinės knygos skyriaus pavadinimas „Pasitaisymai“)? Jei taip, palyginti su pirmąja, antrosios knygos eilėraščiai ilgesni, taigi ir žodingesni, tuo pat metu – lyg ir... proziškesni. Ar smalsiajam skaitytojui verta viltis, kad kurią nors dieną jį pasieks ir Donato Petrošiaus romanas?

 

       Niekam nieko negaliu uždrausti laikyti. Jei reikia – laikykit. Nors tiesą sakant, nedariau tyčia jokių sąsajų su PK. Sutapimas, kurio pats niekada nebūčiau pastebėjęs.

 

       Sugalvodamas skyriaus pavadinimą „Pasitaisymai“ omenyje turėjau sveikatos pasitaisymus, „išgijimus iš išsigalvotų mirtinų ligų“.

 

       Romanų gali tekti griebtis, jei bus visai riesta. Turiu dviejų romanų apmatus, sutaupytus juodai dienai.  

 

       Vienas knygos „Aoristas“ skyrius „Nuožiūros“, kaip pats prisipažįsti, „radosi iš besaikio piktnaudžiavimo namų kinu“. Esi kinomanas nuo jaunų dienų „tyrinėjantis“, o ne tik žiūrintis filmus. Tačiau Tavo eilėraščiai nėra vien tik filmų parafrazės, citatos ar asociatyviai perkurtas filmo pasakojimas?

 

       Nemėgstu etikečių kinomanas, sinefilas. Esu užaugęs kino salėse, tėtis buvo kino mechanikas, todėl į kiną vaikščiodavau 6 kartus per savaitę. Man kinas – nei šventė, nei malonumas. Buvo laikai, kai neturėdavau kabelinės televizijos, kompiuterio ir žiūrėdavau tai, ką bendrabučio kambariokas turi įsirašęs. Atradau, kad geriau 10 kartų žiūrėti gerą filmą, negu 10 vidutiniškų.

 

       O šiuo metu, kai bent 3 kanalai per dienas rodo futbolą, nebereikia jokių filmų. Intrigos, dramų ir adrenalino sporte daugiau nei bet kur kitur. Mielai pats žaisčiau futbolą per dienas, bet nėra su kuo. Ir nelabai yra kur. Mūsų miestas taip sutvarkytas, kad jauni žmonės kuo daugiau laiko praleistų prie televizorių. Visas džiaugsmas ir atgaiva – pabėgiojimai po Vingio parką.

 

       Beje, neseniai spaudoj pripažinai, kad sunaikinai visą savo audioteką. Kadangi „gamta nemėgsta tuštumos“, galbūt jau pradėjai kaupti kitas vertybes? Gal kolekcionuoji sapnus? Ar kaip tas S. T. Kondroto novelės žmogus – saulėlydžius? Apskritai, kaip manai, ar verta ką nors kaupti? Jei verta, tai – ką?

 

       Neviską ištryniau. Nekiltų ranka trinti klasiką, Waitsą, Cave‘ą, Mamonovą, „Aukcyoną“. Ištryniau programą, per kurią pirataujama, kad nesikauptų visi tie filmai ir muzikos. O be to, pasibaigus paauglystei, pamažu ateina supratimas, kad vogti neapsimoka. Kiek pavogsi tu, tiek iš tavęs paties bus pavogta su procentais ir delspinigiais. Anksčiau ar vėliau.

 

       Norėčiau savo kaime kolekcionuoti labai didelius akmenis, bet neturiu nei traktoriaus, nei lėšų tokiai pramogai. Tempiu tik tuos, kuriuos pakeliu. O visokiems sapnams ir panašiems niekams gaila energijos.

 

       Tiek internete, tiek kultūrinėje spaudoje vis parašai kokį straipsnį aktualiomis visuomenės, kultūros temomis. Ar manai, kad rašytojai privalo viešai kalbėti apie procesus, vykstančius visuomenėje, diskutuoti, dalytis savo įžvalgomis? Ar rašytojo balsas kažką šiandien dar reiškia? Apskritai, ar kūryba ir visuomenės gyvenimo analizė – suderinami?

 

       Jei labai nori – suderinama. Parašau daugiau nei išspausdinu. Kai vienu metu rašai 5 tekstus, tada viskas užsitęsia ir pabaigęs kokį itin aktualų straipsnį pastebi, kad tas straipsnis jau seniai nebeaktualus. 

 

       Nedrįsčiau sakyti, kad rašytojai privalo rašyti apie viešąsias bėdas. Tarkim, būtų šaunu, jei rašytojai dažniau malonėtų teiktis išdėstyti savo pilietinę poziciją, aktualiais klausimais.

 

       Jei būtų galima pragyventi iš publicistikos, tada būtų daugiau rašančiųjų. Sudėjus laiko ir energijos sąnaudas ir palyginus su honorarais – pamatai, kad rašai labdarai. O labdaros davimas yra dorybė. Galėtų rašytojai tą dažniau prisiminti.

 

       Visi balsai ką nors reiškia. Ir ne tik rinkimų dieną. Kita vertus, jei tarp rašytojų ne tiek daug visuomenės kritikų, galbūt tai reiškia, kad ne viskas taip blogai. Galbūt visus (išskyrus L. Jakimavičių) viskas tenkina.

 

       Daug rašai (bent jau rašei) apie knygas. Ką įsimintiniausio perskaitei šiemet? Kiek Tau labai patikusių knygų suskaičiuotum šį rudenį? Užtektų vienos rankos pirštų?

 

       Įsimintiniausia yra lietuvių poezija ir proza. Aišku, ne visa. Filosofijos, filologijos, lituanistikos knygos visada traukia.

 

       O šiaip – kassavaitinis anotacijų rašymas nėra gerai. Paskaitinėji prastą knygelę ir po to galvoji, kaip čia ją korektiškiau pristatyti. Kadangi anotacija ne visai kritika, tai pamėgini rasti ką nors gera. O ne kiekvienoje knygoje tą gali rasti. Per tokius bergždžius ieškojimus gali tapti zombiu, nekenčiančiu knygų. Išleidžiama daugiau šlamšto nei dėmesio vertų knygų. Netikiu, kad įmanoma perauklėti ar įkalbėti leidėjus leisti tik tam tikro lygio literatūrą. Kaip būna grafomanai rašytojai, taip pat egzistuoja ir grafomanai leidėjai. Liūdinti jų nesinori, nes išleidžia jie ir gerų knygų.

 

       Pavargau nuo naujienų, bestselerių ir sensacijų, todėl šiemet pradėjau viską nuo pradžių – skaičiau Herodoto „Istoriją“, Homero „Iliadą“, A. J. Greimo „Lietuvių mitologijos studijas“, Platoną. Atsirado poreikis grįžti į pirmą kursą ir kurti savo bendrąjį išsilavinimą iš naujo.

 

       Vengdavau istorijos veikalų, bet perskaitęs V. Suvorovo „Išvaduotoją“ susižavėjau. Ką tik baigiau jo „Dieną M“. Ieškosiu dar.

 

       Gal galėtum smalsiajam skaitytojui patarti, įvardyti keletą požymių, kaip atskirti gerą knygą nuo prastos?

 

       Nesijaučiu turintis pakankamai kompetencijos dalyti išmintingus patarimus. Čia tas pat, kas patarinėti, kam su kuo draugauti. Jeigu žmogus yra skaitytojas, vadinasi, nėra visai kvailas. O kam tada protingą žmogų mokyti?

 

       Pavyzdžiui, būtų veidmainiška, jei sakyčiau – skaitykit Joyce‘o „Ulisą“, nes pats neįveikiau nei pirmojo tomo, nei antrojo. Kad ir iš kurio galio skaitysi – tuoj nusibosta, nors veikalas, nesiginčiju, labai stiprus. Užtat galėčiau galvą guldyti už kitus du į lietuvių išverstus airius – Donleavy‘o „Patrakėlį“ ir O‘Brien‘o „Trečiąjį policininką“, bet nesiimčiau jų rekomenduoti kiekvienam abstrakčiam skaitytojui, nes ne kiekvienas sugebėtų susitvarkyti su pamišėliais.   

 

       Man atrodo, kad iš pradžių reikia perskaityti klasiką, tada galvoje viskas kažkaip susidėsto ir pasidaro paprasta atsirinkti, ko neskaityti. 

 

       Susirašinėjo Gediminas Kajėnas

       Bernardinai.lt

       2009-09-23