Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje pristatyta kalėdiniu laikotarpiu pasirodžiusi Leono Peleckio-Kaktavičiaus monografija „Vytautas Alan­tas: gyvenimas ir kūryba“. Pirmajai naujos knygos pažinčiai su skaityto­jais viena seniausių ir žinomiausių Lietuvos mokyklų pasirinkta neatsi­tiktinai: 1923 metais ją baigė jos he­rojus – prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, visuomenininkas, nuo pokario metų gyvenęs JAV.

       Knygos autorius pažymėjo, jog tuos labai tolimus laikus primena ir gimnazistiška nuotrauka, kurią būsimasis rašytojas užrašė klases drau­gui, taipogi būsimam rašytojui Juozui Paukšteliui. O be judviejų nuot­raukoje dar yra Jonas Grinius, tapęs literatūros ir meno tyrinėtoju, kri­tiku, dramaturgu, publicistu.

       Rašydamas monografiją L. Peleckis-Kaktavičius turėjo išskirtinę progą susipažinti ir su gimnazisto Vytauto Jakševičiaus (Alanto) dienoraš­čiu, daug dešimtmečių saugotu JAV rašytojų namuose. „Didžiausia rašytojo svajonė buvo, kad jo kūryba tap­tų prieinama Tėvynėje, – kalbėjo mo­nografijos autorius. – Kol kas Lietu­voje perspausdinta tik istorinio  romano „Šventaragis“ dvitomis ir knyga „Tauta istorijos vingiais“. Viliuosi, kad ateityje turėsime progos susipa­žinti ir dar su viena kita Alanto kny­ga. Ir dar labai viliuosi, kad mono­grafija, prie kurios su pertraukom dirbau nemažai metų, paskatins at­siversti bent tas Alanto knygas, ku­rios jau prieinamos Lietuvoje“.

       Plačiausiai apie 368 puslapių leidinį kalbėjo profesorė Giedrė Kudirkaitė-Čepaitienė ir profesorius emeritas, literatūrolo­gas Bronius Prėskienis.

       Anot G. Kudirkaitės-Čepaitienės, pirmosios Nepriklausomybės metai tebėra didelė paslaptis ir istorikų, ir žmonių, kurie tuomet gyveno, jie ver­tinami kontraversiškai. Nežinome daugybės faktų, neturime to laikotar­pio visumos. Todėl tokio pobūdžio knygos, kaip „Vytautas Alantas“, padeda autentiškiau pamatyti pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikus, to laikotarpio ypatumus. O labiausiai, įkaitant knygą, mokslininkę žavėjo autoriaus pagarba savo herojui ir tai, kad joje tiek daug autentikos. Ne interpretavimo, o autentikos.

       „Kontraversiška rašytojo asme­nybė – iš tų pirmosios Nepriklauso­mybės metais gyvenusių asmenybių, kurios stengėsi aprėpti neįmanoma. Tai buvo žmogus, visą laiką ieškantis, – kalbėjo profesorė, dėkodama mono­grafijos autoriui, atvėrusiam dar vieną mums reikšmingą asmenybę. – Nors pirmiausia, žinoma, Alantas į mūsų kultūros istoriją įeis kaip rašy­tojas, tačiau jis daug nusipelnęs ir kaip žurnalistas, kaip teatro žmogus, mąstytojas, kultūrologas, etnologas“. Stabtelėjusi ties knygoje spausdinama trijų gimnazistų nuotrauka, kal­bėtoja linkėjo į monografijos prista­tymą atėjusiems dabartiniams gim­nazistams ambicijų, kurios paskatintų siekti tapti ryškiomis Lietuvos kultūros žvaigždėmis.

       Profesorius Br. Prėskienis pažy­mėjo, jog jam buvo nepaprastai įdo­mu skaityti šią monografiją. Atkrei­pęs dėmesį, jog tai jau trečia panašaus pobūdžio knyga, skirta egzodo rašytojams (prieš tai buvo „Kazimie­ras Barėnas“ ir „Jurgis Jankus“), pa­sidžiaugė, kad tai – ne teorinis darbas, kokie paprastai skiriami siauram skaitytojų ratui, specialistams, o rašytojo monografija, kad ji – visapusiška, įvairi, gyva. Sveikindamas L. Peleckį-Kaktavičių jau su 22-ąja knyga, literatūros mokslininkas sa­kė, jog reikia pavydėti tokio produk­tyvumo, talentingai parašytų knygų, įvairių savo žanrais. „Gerbiamas Leonai, nepavarkite“, – linkėjo profesorius, spausdamas rašytojo ranką.

       „Ką ši knyga kalba mūsų gim­nazijos lituanistams? – klausė J. Ja­nonio gimnazijos mokytoja Asta Šeputienė. – Kai ją perskaičiau, susidarė įspūdis, kad joje kalbama apie žmogų, nugyvenusį ne vieną, o du gy­venimus. Šitiek darbų nuveikti gali tik didelis pasiryžėlis, tik labai kūry­bai ir Lietuvai atsidavęs žmogus“.

Profesorius emeritas Br. Prėskienis (kalba), rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius, profesorė Giedrė Čepaitienė (Jolantos Šidlauskienės nuotr.)

       Vakaro metu buvo perskaitytas monografijos herojaus našlės Irenos Alantienės laiškas, atsiųstas iš JAV. Jame, be kita ko, rašoma: „Kai atnešė paštininkas pirmąsias knygas, paėmiau į rankas, priglaudžiau prie savęs ir savotiškas jausmas apėmė: džiaugsmas ir skausmas. Buvau laiminga, sulaukusi monografijos apie mano Vytautą, tačiau pasijutau, kad tai yra užverstas paskutinis kūrėjo ir žmogaus Vytauto Alanto gyvenimo lapas. Jums, Leonai, didelė mano pa­dėka. Kas Jūsų surinkta ir parašyta – nuostabu. Jūs sugebėjote viską labai gražiai supinti į vieną rašytojo gyve­nimo ir kūrybos vainiką. Atsimenu. kai Jūs, Leonai, mane nuvežėte į tuos rūmus, kur Vytautas praleido savo jaunystę. Pamačiau puikiai įrengtą muziejų. Būčiau labai laiminga, jeigu galėčiau dabar būti ten su visais, deja, tik savo mintimis ir giliais jaus­mais galiu dalyvauti toje šventėje (...) Siunčiu gražiausius sveikinimus visiems dalyvavusiems. Ačiū, kad atėjote.“

       Pristatant knygą ištraukas iš jos skaitė gimnazistai, intarpus užpildė smuikas. Ta proga gimnazijos muzie­juje surengta Vytauto Alanto gyveni­mą ir kūrybą atspindinti paroda.

       Draugas, 2010 m. sausio 5 d.