Tomas Staniulis. Diena, kurią verkiau visą: novelės. – V.: Versus aureus, 2008.

 

      Naujoji jauno prozininko knyga stebėtinai panaši į „Herbą ir varles“ ne tik tekstų struktūra, bet ir nesiliaujančiu autoriaus domėjimusi savimi. Būtų gal ir neblogai, jei dėl pusiausvyros pasidomėtų ir aplinkiniu pasauliu, juk vis dėlto vadina save rašytoju. Atrodo, kad truputį pervertina rašytojo profesiją: ji atrodo amatas, kurio galima išmokti net neturint talento, jei pavyzdingai laikysiesi tam tikrų taisyklių. Tai akivaizdu ir iš A. Bučio pastabos: „Jaunas prozininkas Tomas Staniulis tiesiog žavėjosi šaunia galimybe už pinigus parašyti, sakykim, „baltojo piaro“ (angl. P. R. – public relations) panegirinį kūrinį apie teigiamą verslininką (kuris sumoka autoriui) ir „juodojo piaro“ triuškinantį romaną apie teigiamo verslininko konkurentą (kuris nenupirko ar neperpirko autoriaus)“ („Literatūra ir menas“, 2005-01-21, Nr. 3032).

      O įsigilinus į naujos knygos tekstus, pastebi „triukus“, kurie atkakliai kartojami, siekiant sudaryti tam tikrą įvaizdį literatūroje. Jis gerai žino, apie ką reikia rašyti, kad pelnytų intelektualo vardą. Imamasi sudėtingų, populiarių temų: prostitucijos, kankinimų, biblinių motyvų atsikartojimo tikrovėje. Tačiau nesunku pastebėti, kad autorius ne tik nepatyrė to, ką aprašo, bet ir neįstengia iki galo to įsivaizduoti. Kūriniai neturi ne tik tvirtesnio siužeto, bet ir apskirtai „stuburo“: daugiausia rašoma padrikai demonstruojant įvairių sričių (nuo futbolo iki Šv. Rašto teksto) žinias, žodžių žaismą ir amerikietiškų filmukų stiliaus juodąjį humorą: „Astralas ir čia papokštaudavo – tiesiai prieš nosį sukeldamas šiurpią avariją. Su išvirtusiomis smegenimis ir ant asfalto išriedėjusiu akies obuoliu. Kurį sutraiškė atbulomis žingsniuojančio policininko kulnas“ (p. 137). Kliedesingos vizijos neišplėtojamos, daug blaškymosi, o tekstas pilnas kalbos ir mąstymo klišių, ypač apie moteris, – šioje srityje autorius stebėtinai rūstus ir patriarchališkas (nors erotinės scenos – turbūt vienintelis šios knygos pliusas).

      T. Staniuliui nerūpi ką nors aprašyti –­­ svarbiau išsakyti savo mintis, remiantis autoritetingais šaltiniais: pats daro išnašas, nors aliuzijose pasitaiko ir klaidų (tarkime, Šaltaj Baltaj – visai ne rusų personažas). Apipynęs intelektualinį „bagažą“ jausmingomis metaforomis ir žaismingomis alegorijomis, dalijasi nostalgija, kartais akivaizdžiai pamėgdžiodamas H. Kunčių, o kartais prabildamas pranašo tonu. Žodžiu, įdėta daug pastangų, bet sunkiai paskaitoma proza vis tiek atrodo negyva.

      Literatūra ir menas
      2008 11 07