Rusų simbolizmas, įsigalėjęs pačiame devyniolik­tojo amžiaus gale ir dvidešimtojo pradžioj, paveikė ir kai kuriuos lietuvių poetus, jų tarpe Jurgį Baltrušaitį, Vincų Mykolaitį-Putiną, Balį Sruogą ir kitus. Baltrušai­tis, žinoma, stovėjo visų arčiausiai prie tos mistiškos rožės, iš tiesų buvo ir pats viena jos šakele, nes rašė daugumą savo eilių rusiškai ir glaudžiai bendradarbia­vo su svarbiausiais rusais simbolistais. Jų vadovaujantis teoretikas, žurnalo Skorpionas redaktorius Valerijus Briusovas, poetai Andriejus Belyj, Konstantinas Balmontas ir Aleksandras Blokas, filosofas-poetas ir daugelio sim­bolistų „dvasios tėvas“ Viačeslavas Ivanovas buvo Bal­trušaičiui artimi žmonės. Putinas irgi studijavo Rusijoj, giliai persiėmė simbolistų poezija, bet pats pražydo jau daugiau savais žiedais, pergyvendamas idealaus pasaulio ir gaivališkos tikrovės konfliktą visų pirma emocinėj, o ne filosofinėj plotmėj. Kalbant apie šiuos du mūsų poetus darosi gana sunku aiškiai apibrėžti rusų simbo­lizmo, o ir aplamai simbolistinės krypties poveikį jų kūrybai, nepažvelgus pradžioj į kai kurias pagrindines prielaidas, pasaulėjautą, sąvokas ir poetines priemones, pasireiškiančias simbolistų poezijoj.

     Plačiausi rėmai, į kuriuos galima talpinti simboliz­mą, tai pati žmogiška prigimtis arba tiksliau žmogui neišvengiamas tarpusavio susižinojimo būdas — kalba. Kiekvienas pasakytas žodis yra simbolis, nes jokia garsų grupė pati savyje nieko nereiškia ir ji įgyja prasmę tiktai todėl, kad žmogus turi įgimtą sugebėjimą savo pergyvenimus ir mintis prilyginti įvairioms garsinių ar rašytinių ženklų struktūroms, susidaryti jų sistemą, lyg šifrą, į kurį raktą turi abu — rašytojas ir skaitytojas, kalbėtojas ir klausytojas. Sekantis žingsnis tai būtų susi­kurti jau tos sistemos viduje dar specialias antrines sistemas, lyg ir „kalbą kalboje“, į kurias raktą turi jau ne kiekvienas, o tik specialiai pasiruošę bendrakalbiai. Visi žmonių mokslai ir visos kitos apibrėžiamos dvasinio gyvenimo sritys, kurioms reikalingas bendravimas, egzis­tuoja tik dėka šių antrinių sistemų. Statant piramidę toliau, prieisime prie meno, prie literatūrinės kalbos, kuri nuo kitų skiriasi tuo, kad žodžiai joje yra daugia­prasmiai, joje tarp savęs santykiauja ne tik pagrindinės, bet ir šalutinės, įvairių asociacijų sukeltos sąvokos, kitaip sakant, kad pats meno kalba perduodamos informacijos pobūdis yra iš esmės skirtingas. Norime, pavyzdžiui, meno žodžiu išsakyti ne kiek kilometrų skiria vieną miestą nuo kito, bet koks tarp jų yra psichologinis atstumas žmogui einančiam į balių, ar jis trumpesnis ar ilgesnis, negu tam, kas keliauja į laidotuves. Galime tada sakyti, kad vienas miestas nuo kito stovi tik per šypseną arba, kad jis antroje pusėje ašarų vandenyno. Čia prisimena Dylan Thomas trumpa eilutė, aprašanti be galo ilgą laiko tarpsnį: „a grief ago“.

     Galima tada paklausti, ar visa ta informacija, kurią šiuo atveju perduoda šypsenos ir ašaros, pati nesudaro kokios nors atskiros vidinės tikrovės arba sistemos, pašaulio, kuris savyje skiriasi nuo to, kurį galima perduoti paprasta, ne menine kalba. Jeigu taip, tai mes prieisime prie simbolistų pozicijos, iškėlę dar vieną klausimą, bū­tent, ar tai iš tiesų yra tik vidinis pasaulis, ar, gal būt, jį sudaro kokia nors objektyvi tikrovė, amžinai egzis­tuojanti ne materialinėj bet visuotinos dvasios dimen­sijoj, kažkur „virš“ žemiško pasaulio. Tiksliau pasakius, simbolistinis galvojimas prileidžia, kad meno kalba per­duodamoji tikrovė yra tik anos, galutinės, amžinosios, netobulas, bet vienintelis įmanomas atspindys.

     Tada grįžtame prie žodžio kaip simbolio. Dabar jau jis išreiškia ne tik kokį nors kasdienio gyvenimo objektą arba veiksmą, ir ne tik jo daugialypiai perkelti­nas prasmes, bet, visų svarbiausia, anos, absoliutinės tikrovės kokį nors atspalvį ar aspektą. Ta prasme žodis yra šventas, ir kalbėjimas mene, konkrečiai poezijoj, yra apeiga. Žodis yra Simbolis didžiąja raide.

     Šitaip suprastas žodis savo esme prisiartina prie re­ligijos ir prie mito. Viačeslavas Ivanovas tvirtina, kad žodis-simbolis „tartum saulės spindulys prasiskverbia pro visas būties plotmes ir visas sąmonės sferas, išreikš­damas skirtingus dalykus kiekviename lygyje, atlikda­mas skirtingą funkciją kiekvienoj sferoj“. Pavyzdžiui, gatvė arba žaltys simboliškai rišasi su žeme, įsikūnijimu, lytim, mirtim, regėjimu, žinojimu, pagunda ir išmintim, bet visos šios galimos žalčio simbolio prasmės susijungia į vieną, į didelį kosmogonišką mitą, kuriame kiekvie­nas žalčio simbolio aspektas randa savo vietą dieviško­sios visumos lygių hierarchijoj“. (1) Tuo būdu žodžiai tampa visuose daiktuose slypinčios begalinės prasmės išraiškomis, o kadangi įmanomas žodžių ir jų asociacijų santykiavimo skaičius yra begalinis, tai pati kalba, kaip ir simbolių sistema virtusi daiktais, savo esme yra bega­lybės išraiška, sakyčiau, modelis, jeigu būtų įmanoma modeliuoti tai, kas neturi ribų.

     Nors kiekvienas žodis neša savyje begalybę ir yra jos simbolis, savo poetinėj praktikoj rusai simbolistai apvaldė tiktai ribotą skaičių simbolių sistemų. Jos išsi­vystė ne tiek iš grynai meninių ieškojimų, kiek iš poetiškai-mistiško filosofavimo, kuris savo ruožtu išsiplėtojo kaip reakcija prieš devynioliktojo amžiaus antrosios pu­sės realistines, utilitarines ir politika nuspalvintas nuo­mones apie meno vertę ir jo paskirtį. Žymusis tos kryp­ties socialinis kritikas Visarionas Belinskis laikėsi minties, kad menas yra tik regimos, apčiuopiamos realybės ne­tobulas pamėgdžiojimas. Tiesioginiai jam prieštarauda­mas, vienas iš pirmųjų simbolistų-dekadentų, Konstan­tinas Balmontas, pareiškė, kad menas pasieks tiesos tik nusigręžęs nuo empirinės tikrovės ir aplamai, kad menas yra svarbesnis, aukštesnis už konkretų gyvenimą. Dmitrijus Merežkovskis, kritikas, literatūros istorikas, filoso­fuojantis vizionierius ir kartais poetas, paklojo šitokiam požiūriui kosminius pamatus, įžiūrėjęs meno uždavinį Šventosios Dvasios karalystės skelbime. Pagal jį esminį konfliktą tarp Senojo Testamento, Dievo Tėvo karalys­tės, ir Naujojo — Kristaus, gali suderinti ir apoteozėn iškelti tiktai trečioji. Šventosios Dvasios, epocha žmoni­jos istorijoj. O pati ta dvasia simbolistams apsireiškė kaip amžinojo moteriškumo principas, kurį jau Coethe buvo išreiškęs savo Fauste žodžiais: „Das ewig-Weibliche / Zieht uns Hinan“. Ta trečioji dvasios karalystė kai kurių simbolistų mintyse susiliejo su Rusijos kaip trečiosios Romos, nebežūsiančios šventos žmonių bendruo­menės, idėja, pasiskolinta iš Dostojevskio, ir dar seniau

     iš viduramžių laikų rusų literatūros. Tomis nuotaiko­mis, pavyzdžiui, parašytas garsusis Aleksandro Bloko eilėraščių ciklas apie Kulikovo mūšį. totorių jungo sulaužymą. O moteriškasis principas filosofo Vladimiro Solovjovo raštuose įgijo Sofijos-išminties mistinį vardą ir viziją, iš kurio Blokas išvystė savo ankstyvosios poe­zijos svarbiausią simbolį — Gražiausiąją Damą (prekrasnaja dama). Galima dar pridėti, kad ta jo Gražiausioji Dama perėjo įvairias įvaizdžių metamorfozes, aidais atsiliepdama į viduramžių idealizuoto moteriškumo gar­binimą ir jo cikle „Italijos eilėraščiai“ pasiekdama Šven­čiausios Marijos kaip mistiškos rožės idealą. Vėliau, kai Bloko širdis apkarto, ta dama pavirto į Nepažįstamąją — pusiau iliuziją, pusiau prostitutę neaiškiai nuspėjamą vyno aptemdyta akim.

     Iš prancūzų simbolistų rusai perėmė mintį, kad tik­rovės apraiškos yra tik skirtingi aspektai vienos ir tos pačios realybės, ir kad todėl tarp jų galioja tiesioginio atitikmens dėsnis: correspondances. Rusų literatūros istorikas Renato Poggioli šitaip apibrėžia tą principą: „Correspondance prileidžia semantinę analogiją tarp skirtingų pojūčių, o taip pat ir tarp skirtingų meno rūšių ir skirtingų meno kalbos vartosenos priemonių. Konkrečiai, correspondance sako, kad gali egzistuoti tapatu­mas tarp žodinio simbolio ir vizualinio, ir muzikinio. Tai reiškia ne tik, kad žmogaus protas gali pasiekti tą pačią tiesą per žodžių struktūrą kaip ir per spalvų ar garsų struktūras, bet kad kiekvieną iš jų galima tiesio­giai išreikšti per bet kurią kitą“. (2) Tokiu būdu galima prasmingai išsireikšti, pavyzdžiui: „mačiau aš mėlynųjų žodžių melodijos statulą“ ir turėti omeny Sofiją, am­žiną Šventosios Dvasios karalystę.

     Iš visų tų galimų correspondance s svarbiausią reikšmę rusų simbolistams pasiekė žodžio ir muzikos užslėptas tapatumas, ir net daugiau — muzikos pirme­nybė prieš žodį. Andriejus Belyj pareiškė: „muzika idealiai išreiškia simbolį; simbolis visuomet yra muzika­lus“, o Blokas dar pridėjo, kad pasaulio sukūrime pra­džioj buvo muzika, o ne žodis. Taigi, reikia žodžiais taip rašyti, kad juose slypėtų muzikos simbolinė esme, ne tik išreiškianti nujaučiamą absoliučią tikrovę, bet ir nuspėjanti jos įvairius aspektus bei atributus.

     Pasižiūrėję į Balio Sruogos poeziją, mes tokios ar panašios absoliučių, mistinių vertybių sistemos nemato­me. Čia kalba eina tik apie jo ankstyvesnius eilėraščius ir apie rinkinius Saulė ir smiltys, (1920) ir Dievų takais, (1923). Išeitų, kad Sruoga savo esme nėra joks simbolis­tas. Jisai tačiau bent savo darbo pradžioje pats laikėsi nuomonės, kad „simbolika gali gyvuoti poezijoj be jokios metafizikos“. (3) Taigi, vis vien liktų prasminga kalbėti apie kuriuos nors simbolizmo elementus Sruo­gos poezijoj. Iš tiesų, tokios apraiškos ten yra, bet jos nestovi prieš skaitytoją kaip idėjinė sistema, o daugiau kaip tam tikros vaizdinės, perkeltinės poetiškos kalbos prielaidos, kaip aplamai ne tik simbolistų, bet ir visos naujosios, modernistinės Europos poezijos išvystytos naujos išraiškos priemonės, ir priedo dar kaip tam tik­ras dvasios polėkis, veržimasis „į kažką“, ko nuogas žvilgsnis į realybę mums neatskleidžia. Jau nuo ro­mantikų per simbolistus persisunkė tikėjimas į jausmo pirmenybę prieš protą, bent mene, ir Sruogos eilė­raščiuose šitas simboliškomis užuominomis apkaišytas jausmas ryškiai dominuoja, ką labai pabrėžė V. Kubi­lius savo įžangoje į Lietuvoj 1966 metais išleistą Sruo­gos lyrikos rinkinį, pavadintą Bangų viršūnės. Kitaip sakant, ieškant simbolizmo poveikio Sruogai tenka žiūrėti ne tiek į jo kūrybos visumą, kiek į atskirus jos elementus, ir ne į kokią abstrakčią, visos kūrybos po­būdį apsprendžiančią idėją, bet į poeto stilių ir tą stilių sudarančias kalbos vartosenos ypatybes.

     Vienas iš pirmųjų simbolizmo poveikių Sruogai buvo grynai paviršutiniškas, liečiąs tik jo asmenišką išvaizdą. Šimtmečio pradžioj rusų simbolistai, moder­nistai, futuristai ir dekadentai dažnai kūrė ne tik eilė­raščius, bet ir tam tikrą įspūdį apie save, kaip nepa­prastą žmogų, lyg ir kokią „poeto biografiją“, neatitin­kančią eilinio žmogaus biografijos. Šitos pozos dalimi buvo ryškiai skirtinga, jeigu galima, tai ir šokiruojanti, žmogaus išvaizda bei elgesys. Tokią išorinę „simbolisto kaukę“ Sruoga visų pirma ir pasiskolino nuvykęs į Petrapilį 1914 metais, nustebęs ir praradęs galvą naujų idėjų sūkury. Vaikščiojo su graikiškais sandalais, dėvėjo ilgus plaukus, juodą iki žemės paleriną ir, tartum savo­tišką jo būsimo pasišventimo lietuvių liaudies dainų mo­tyvams „simbolį“, ant kaklo nešiojo didžiulius gintaro karolius. (4) Tas pozavimas jam gana greit nusibodo, bet vis vien jis prisidėjo prie Sruogos sąmonės susifor­mavimo, kaip „ypatingo žmogaus“ — poeto. Žinoma, tarp kitų panašių poetų jis buvo tik, kaip prancūzai sako, „unique comme tous les autres“.

     Reikšmingesnis dalykas buvo jo gilus ir entuzias­tiškas įsiskaitymas į rusų simbolistus. Nors nei vieno pavyzdžiu Sruoga tiesiogiai nepasekė, bet jie visi pa­liko jo eilėse tam tikrus pėdsakus, dažniausiai ir vėl ne visumoj, bet detalėse. Kartais tai buvo tik smulkme­nos, pusiau sąmoningai berašant atsiminti įvaizdžiai ar motyvai. Tokius ženklus paliko, pavyzdžiui, Aleksand­ras Blokas. Sruogos „Karo elegija“ prasideda su įnir­šusia žiemos vėtra, primenančią žvarbiąją pūgą Bloko revoliuciniam eilėrašty „Dvylika“:

    

     Ten už lango staugia vėjas savo pykčio siutime

     Ir verpetan sniegą suka — ugdo kerštą jis jame.

    

     (psl. 24)

    

     Pas Bloką skaitome:

    

     Čiornyj veter,

     Belyj sneg.

     Veter, veter!

     Na nogach ne stoit čelovek. (5)

    

     Juodas vėjas.

     Baltas sniegas.

     Vėjas, vėjas!

     Nepastovi ant kojų žmogus.

    

     Tačiau tas vėjas ir sniegas ir juose glūdintis, anot Bloko, „šventasis pyktis“ šio pastarojo kūryboj išsivystė palengva, per ilgą laiką, ir yra glaudžiai sulietas su ki­tais simboliškais jo motyvais, kai tuo tarpu Sruogai ypatingos jo visoje kūryboje išliekančios reikšmės šis specifinis pūgos vaizdas neturi. Kitas pavyzdys — tai į vieną Sruogos eilėraštį įsipynusi eilutė apie saulės pranašą:

    

     Kuždesiai grakštūs, šnabždesiai slaptus, staiga sudužę...

     • • •

     Pranašas saulės atėjo.

    

     (psl. 64)

    

     Tai gana tolimu aidu atsiliepia į Bloko ankstyvą eilė­rašti „Įeinu aš į tamsiąsias šventoves“. Ten poetas kaip tik laukia savo simboliškos Gražiausiosios Damos ir at­spėja ją Dievo Motinos pavidale. Seka posmelis:

    

     O, ja privyk k etim rizam

     Veličavoj Večnoj Ženy!

     Vysoko begut po karnizam

     Ulybki, skazki i sny. (6)

    

     O, pripratau aš prie rūbo

     Didžiosios Amžių Moters!

     Aukštai tarpe sąsparų skraido

     Pasakos, šypsniai, sapnai.

    

     Esminis skirtumas tarp Bloko ir Sruogos šiuo atveju tas, kad Sruogos pranašas ateina iš neapibrėžto tikė­jimo, iš tiesų, jis nieko daugiau ir nepranašauja, kaip tik saulės patekėjimą. Tuo tarpu Bloko pasakos ir sap­nai sukasi apie centrinę jo tuometinio simbolinio tikė­jimo figūrą.

     Didesnius pėdsakus Sruogos eilėraščiuose paliko Jurgis Baltrušaitis, ypač jo ankstyvoji lyrika, rašyta rusiškai, kuria Sruoga pradžioj buvo ypatingai susiža­vėjęs, pagal kai kurių paliudijimą, tiesiog net „kliedėjęs Baltrušaičiu“. (7) Tačiau ir šiuo atveju Baltrušaičio įtaka daugiau pasireiškia simbolinę vertę turinčių poe­tinių įvaizdžių plotmėj, negu pasaulėžiūroj arba filoso­fijoj. Vienas toks įvaizdis, keletą kartų pasikartojantis, yra lelija ir pjautuvas, arba aplamai gėlė ir pjautuvas. Jis galėjo būti pasiskolintas iš Baltrušaičio eilėraščio „Mano skydas“, pirmą kartą pasirodžiusio 1912 metais ir vėliau tapusio pirmuoju, vedamuoju rinkinio Lelija ir piautuvas eilėraščiu. Ten kalbama apie kokį tai Pa­slaptingųjų Tolių Riterį, ant kurio skydo, tarp kitų ženklų, matome:

    

     I nad nim čekanno —       

     Moj starinnyj gerb —       

     Svity viazju strannoj         

     Lilija i serp. (8)     

    

     Ir ant jo iškaltas —

     Mano amžių herbas —

     Keistai susiviję

     Lelija ir piautuvas.

    

     Labai apčiuopiamai jaučiasi, kad turime reikalo su kažkokiu, nors ir miglotu, bet labai iškiliu, metafizinę vertę turinčiu simboliu. Sruogos kūryboje gi panašūs (vaizdžiai, nors taip pat gana migloti, vis dėlto pasilieka arčiau prie žemės, tarp gamtos grožio ir romantiškos meilės motyvų. Pavyzdžiui, viename iš ankstyvųjų Sruo­gos eilėraščių, prasidedančių eilutėmis „Ar atminsi, bernužėli, — / Tylų mielą vakarėlį“, skaitome posmą:

    

     Tu būk jauna! —

     Tu būk jaunas!

     Aš — kur piauna

     Tik lelijas

     Ežerėly —

     Toks pjovėjas...

    

     (psl. 38)

    

     Sruoga čia nurodo aiškų skirtumą tarp paprastų šien­pjovių ir šito, ypatingo, kurio žestas įgyja reikšmę sim­bolinėj plotmėj, kažkur tarp meilės ir mirties. Tačiau jis nepanašus į jokį paslaptingųjų tolių riterį, ypač jau todėl, kad jis yra visas persunktas savaip stilizuota liau­dies kalbos semantika, ko nėra nei rusuose, nei Baltru­šaityje, net ir lietuviškuose jo eilėraščiuose.

     Sruogos lyrikoj dažnai sutinkame jūros, valties, irklo įvaizdžius, glaudžiai susietus su skridimu arba, kaip Sruoga sakytų, „irklavimusi į dangų“, o taip pat ir su saule, su jos spindulių žėrinčiu mirguliavimu jūros bangose, arba su vėtra, sūkuriais, savo ruožtu išreiškiančiais veržimąsi į kovą, į laisvę, į neaprėpiamus tolius. Čia irgi galima prileisti, kad pirmieji impulsai susidaryti sau tokių vaizdų simbolinę sistemą galėjo ateiti iš Baltrušaičio, kuriame mes juos irgi randame, nors daug rečiau. Dėl palyginimo sugretinsim ištrauką iš vieno jūros vaizdais turtingo Baltrušaičio eilėraščio su panašiu Sruogos. Štai Baltrušaitis Žemės pakopų knygoje:

    

     Rassvetnyje volny kačajut ladju —

     Živaja chvala bytiju!

     Bezmernyje dali — v venčalnom ogne,

     I solnce i more — vo mne...

     Nad glubju lazurnoj, ne znajuščej dna

     Ja sam — kočevaja volna...

     Piruju, kružus na piru svetovom.

     Kak iskra v požare živom...

     Pred čudom sverkanja bessmertnych zarnic

     Ja, smertnyj, ne padaju nic —

     Mež mnoj i vselennoju, v čas polnoty.

     Ne stalo razdelnoj čerty...

     Mir — tichoe penje v redejuščej t'me.

     Ja — plamia molitvy v psalme... (9)

    

     Saulėtekio bangos laivelį siūbuoja —

     Tai būčiai gyvoji šlovė!

     Neaprėpti toliai vestuvių ugny.

     Ir saulė, ir jūra — many...

     Virš dugno nežinančio žydrio gelmės

     Aš pats — tik klajoklė banga...

     Puotauju, sukuosi šviesos puotoje

     Kaip gyvajam gaisre kibirkštis...

     Prieš tąjį stebuklų žarų amžinų

     Po kojų, mirtingas, ašai nekrintu -

     Tarp manęs ir pasaulio pilnatvės metu.

     Nėra atskyrimo žymės...

     Pasaulis — giesmė tamsai tirpstant aušroj

     Aš — psalmėje liepsna maldos...

    

     Matome, kaip Baltrušaitis stengiasi filosofiškai apibend­rinti, pakelti į aukštą simbolinę plotmę kiekvieną jūros ir saulės vaizdą, čia pat, prieš skaitytoją, jį „iššifruodamas“ ne kaip daiktinę tikrovę, bet kaip visatos ir žmo­gaus sielos gelmių slaptaženklius, pavirstančius malda. Tuo tarpu Sruogos eilėraštis „Ties banga“, iš rinkinio Saulė ir smiltys, palengva pereina iš tikroviško gamto­vaizdžio į pakilaus dvasios stovio, poeto pašaukimo išraišką:

    

     Bures nuleidęs, tyliai iriuosi, jūra liūliuoja, supa mane.

     Kaip debesėlis aš danginuosi.

     Giedra mėlynėj. Linksma sapne.

     Grakščios bangutės deimantais žeria.

     Mano pasaulis toks įstabus!

     Vilnys sudūžta, žvaigždes man beria.

     Argi gražesnis būna dangus!

     Irklus švaistydams, žvaigždes pasiekiu.

     Deimantus jūros toli taškau.

     Dainą dainuoju — dangų sau tiekiu!

     Gimstančio skausmo žiedus raškau!

    

     Vaizdų metaforizacija prasideda eilėraščio centre „žvaigždes man beria“, ir veda į palyginimą su dangum. Numojęs ranka į rusų simbolistus, Sruoga verčiau pasi­remia į poetiniu jausmu sušvitusią ir persimainiusią žemę, į simboliką „be metafizikos“. Jo dangus irgi su­sikuria kaip žmogaus daina, o ne kaip Šventosios Dva­sios tolių nepasiekiamoji esmė.

     Gal arčiausiai prie Baltrušaičio filosofijos pamatų Sruoga prieina, kada jis priima būties vientisumą, įvai­rių gyvybės apraiškų lygiateisiškumą didžiajam visatos plane. Ryškių pasisakymų ta kryptim jo poezijoj nedaug, bet kai kurie iš jų skamba truputį „baltrušaitiškai“, nors ir nuspalvinti visai skirtingu Sruogos temperamen­tu ir įdėti į kitokius, daugiau asmeniškų pergyvenimų rėmus, kuriuose įvairių gyvenimo reiškinių vienybė funkcionuoja daugiau kaip metafora tam tikrai nuotai­kai išreikšti. Vis vien galima įžiūrėti bendros mąstysenos siūlą, jungiantį šiuos Sruogos posmelius:

    

     Sienos siūbuoja, palubės supas —

     Šiandie aš varmas, ryt — kibirkštis.

     Vakarą pančiai, rytą padangės.

     Žiedui ir dulkei — viena lemtis.

     Mano kalėjimas, mano gimimas —

     Ir nužengimas — trys spinduliai.

     Laužas sukurtas... Degink, kas šventa...

     Piautuvas, varpa — broliai nūnai.

    

     (psl. 68)

    

     su Baltrušaičio eilutėmis:

    

     Nusilenk, praeivi, žolytei prie tako.

     Jei girdi, kai smilga, iš molio išdygus.

     Tavo kurčiai širdžiai tyliai, tyliai sako.

     Kad tu ir jos stiebas — amžių saikui lygus...

     Nes taip jau sumanė tėvas visagalis.

     Kad, priėmę žemės skirtį lygiai kuklią.

     Judu — dvi jo mįslės, dvi vienodos dalys

     Pelenų ir žiedo jungtame stebukle... (10)

    

     Nepaisant kai kurių panašumų įvaizdžių pasirin­kime ir kartais gana artimos poetiškos mąstysenos. Sruogos tiesioginiai ryšiai su Aleksandro Bloko ir Jurgio Baltrušaičio poezija yra iš esmės paviršutiniški, be­veik atsitiktiniai. Panašių išvadų prieisime ir palyginę Sruogą su dar vienu, jau daugiau dekadentų krypties, rusų simbolistu, Konstantinu Balmontu. Sruogą ir Balmontą šiek tiek riša pakilus, gaivalingas eilėraščių tonas, tokia lyg ir šventiškai deklamacinė nuotaika, kurioje jausmo pirmenybė prieš protą randa sau išraišką, pa­našią į Bergsono elan vital — lakią ir entuziastišką gyvybiškumo energiją. Salia to. Sruogos poezijoj labai svarbią rolę vaidina muzikinis pradas — kaip tik tas norėjimas iš ritmo ir garsų struktūrų santykiavimo iš­gauti dar vieną, antrinę, arčiau prie jausminio pergy­venimo stovinčią ir dėl to tobuliau simbolišką žodžių prasmę — kuriuo aplamai pasižymi visų rusų bei pran­cūzų simbolistų kūryba. Šiuo atveju Balmontas ir Sruo­ga, nors ir savais keliais eidami, kartais pasiekia labai panašaus efekto. Balmontas, žinoma, visą savo poezijos esmę rėmė šiais muzikiniais pagrindais ir dažnai įsi­leisdavo į tokį beatodairišką garsų žaismą, kad jame beveik visiškai prapuldavo bet kokia įmanoma eilėraš­čio prasmė, kai tuo tarpu Sruoga buvo daug santūres­nis ir garsų efekto siekdavo atsargiau, subtiliau, uždai­nuodamas skaitytojo sąmonę taip lyg ir „netyčia“. Bet kraštutiniais atvejais, kurių Sruogoje labai mažai, jis iš tiesų skamba beveik kaip Balmontas, tik, žinoma, su tuo svarbiu skirtumu, kad lietuvių ir rusų kalbos turi skirtingų garsų struktūrą. Štai ištrauka iš vieno Balmonto eilėraščio:

    

     Ja vol’nyj veter. ja volno veju,

     Volnuju volny, laskaju ivy,

     V vetviach vzdychaju, vzdochnuv nemeju,

     Leleju travy, leleju nivy. (11)

    

     Aš laisvas vėjas, laisvai vėjuoju.

     Banguoju bangą ir glostau gluosnį.

     Alpstu atodūsiais šakose,

     Siūbuoju žolę, lankas siūbuoju.

    

     Tai žaidimas garsais, kur žodžių prasmė vaidina antraeilį vaidmenį. Sruogoje irgi randame panašų ankstyvą eksperimentą, nuspalvintą liaudies dainų motyvais, kur dainingas žodžių skambesys sudaro gilesnį eilėraščio turinį negu tai, kas jame sakoma:

    

     Plauk, giesmele, int mergelę —

     Jau tokia dalelė

     Skurdžią, žvainą skausmo dainą

     Nusiųsiu gėlelei!

     Pasakysiu, paporysiu —

     Skausmu pasdalysiu:

     Gal išausiu dainą gausią —

     Tai verkti paliausiu!

     O gal tiesiai skausmą liesiu

     Upe pasiliesiu —

     Gal užmigti ar apnikti,

     Ar išnykti gausiu!

     Rimk. širdele, — nedalele

     Užstojo man kelią:

     Liūdi, liūdi, skausme glūdi

     Mano goda gūdi! (12)

    

     Šitokia pati savyje reikšminga garsų pynė ne tik kad parodo simbolistams artimą muzikos prado ieško­jimą poezijoj, bet primena ir kitą simbolizmo charakte­ristiką — tikėjimą į skirtingų savitarpio susižinojimo ženklų sistemų tapatumą, correspondanres. Jeigu garsas nepriklausomai nuo žodžio prasmės turi dar ir savo atskirą turinį, tai tarp pačių žodžių ir juos sudarančių garsų galima sukurti specialų santykiavimą, išreiškiantį gilesnę eilėraščio mintį. abiejų tų prasmių sintezę. Iš čia, žinoma, netoli iki tokios poetinės kalbos, kurioje daiktų forma būtų apibrėžiama per jų spalvą, garsas — per šviesą ir panašiai. Kaip jau minėjom, simbolistams šitokios transformacijos sudaro lyg pakopas aukštyn į užslėptą, didžiąją visatos prasmę. Sruogos požiūris į tokias correspondanres buvo daug paprastesnis. Jis naudojosi jomis dažniausiai tik tam, kad pagyvintų savo poetinę kalbą, nustebintų ir patrauktų skaitytoją nelauktais įvaizdžiais, retai tesuteikdamas jiems kokias nors gilesnes simboliškas funkcijas. Viename eilėraštyje Sruoga rašo: „Aš pamilau, kaip gyvatą, / Tavo spalvą tylią“. (13) Esame pripratę prie kasdieninėj kalboj varto­jamos metaforos „rėkiančios spalvos“, bet spalvos tyla — atvirkščia metafora — veikia mus neįprastai ir veda prie minties, kad spalvos, galėdamos tylėti, gali ir kal­bėti, o tada ir pasakyti tą patį, ką žodžiai. Kitoj vietoj skaitome: „Pavasaris jaunas. .. Pasaulis platus... / Taip žydrios jaunutės karionės“. (14) Kovinga jaunatvės dva­sia čia susilieja su žydrios spalvos sukeltomis asociaci­jomis: ilgesiu, erdve, svajone. Rinkiny Saulė ir smiltys yra posmelis:

    

     Erdvės žvaigždėtos.

     Liepsna nusėtos.

     Melsvus svajonių kerai —

     Tavo paliesta.

     Klyksmu nušviesta

     Ir išdalinta sapnais!

    

     (psl. 70)

    

     Svajonė, abstrakti sąvoka, čia turi ne tik spalvą (ji melsva), bet ir apčiuopiamą formą — ji auga gyva, kaip krūmas. Savo ruožtu, klyksmas vaizduojamas kaip šviesos versmė. Toks sugretinimas išsiplečia į visą pos­meli ir apjungia jj į vientisą simbolių sistemą, nes žvaigždės ir liepsna taip pat yra šviesos versmė. Tada galime susidaryti sau prieš akis tokį savotišką posmelio peizažą, kuriame eilutes ir įvaizdžius, eventualiai reiš­kiančius šviesą, tiesiog ir pakeisime žodžiu „šviesa“. Rezultatas bus: šviesa (vietoj „erdvės žvaigždėtos“), šviesa (vietoj „liepsna nusėtos“), „melsvus svajonių kerai“; „tavo paliesta“; šviesa (vietoj „klyksmu nušvies­ta“); „ir išdalinta sapnais“. O liepsna, kaip žinome, irgi gali turėti melsvą atspalvi, taigi, ir tie svajonių kerai mums į juos bežiūrint pavirsta į liepsnos skiautures. Gyva, kerojanti svajonė implikuotoj metaforoj tam­pa panaši į ugnį, o per tai — į šviesą, taigi, ir į tą klyksmą: visas posmelis degte dega ilgesingo svajonių klyksmo ugny. Pagaliau ir eilutė „tavo paliesta“ prade­da priminti liepsnos prisilytėjimą, įtaigotą žodžių skam­besiu: liesti-liepsna. O eilėraščio pavadinimas „Baltai gulbei“, leidžia mums suprasti, į ką kreipiamasi žodžiu „tavo“. Prieš akis dabar skrenda svajonėmis ir ilgesiu liepsnojanti balta gulbė — didelis, plasnojantis žmo­gaus dvasios gelmių, o kartu ir visų žvaigždynų sim­bolis. Beje, bemąstant apie gulbę, ir paskutinėj eilu­tėj „ir išdalinta sapnais“, žodis „sapnais“ pradeda skambėti panašiai kaip „sparnais“, ir tų sparnų ritmiškas mojavimas, dalinantis sapnus, įveda eilėraštin ir laiko dimensiją. Tiek rusų, tiek ir prancūzų simbolis­tų poezija kaip tik ir pasižymi tokiais subtiliais impli­kuotų prasmių pustoniais.

     Plačiausia prasme Sruogą su simbolistais riša tam tikras dualizmas, nors, kaip jis sakė, ir „be metafizikos“: tam tikras polinkis savo poetišką pasaulėjautą suformu­luoti kaip dviejų skirtingų vertybių, ar simbolių, ar įvaizdžių priešpastatymą. Paprasčiausia ir dažniausiai pasitaikanti tokio simbolistams artimo dualizmo išraiška yra veržimasis aukštyn, kur nors į erdvę, saulę ar žvaigž­dėtus tolius, nors tuo pat metu poetą traukia ir žemė savo gyvybiškumu, grožiu ir kančia. Gražiai šitą poe­tišką įtampą išreiškė Mykolaitis-Putinas paskutiniam savo eilėraščio „Rūpintojėlis“ posmely:

    

     Dievuli mano, argi mūsų godos

     Tave prie kelio iš dangaus atprašė.

     Ar gal tos šviesios rudenio naktužės

     Tave iš mūsų žemės išsapnavo? (15)

    

     Taip Putino Rūpintojėlis pavirsta kartu dangaus ir žemės, žmogaus ir Dievo simboliu. Sruogos veržimasis į tolius dažnai būna audringas, tolygus gaivališkam jausmo antplūdžiui, ir dėl to daugely eilėraščių jis būna išreiškiamas laivo arba burių įvaizdžiu, audroje, tarp šėlstančių bangų, žaibų ir juodų verpetų. Tipiškas šiuo atžvilgiu yra posmelis iš eilėraščio „Vėtra“:

    

     Staugia bangos, luotą mėto, —

     Lenkiasi irklai, —

     Ir dangun, ugnim pasėtan.

     Burias atkakliai...

     Tartum išmelsto, žadėto

     Siekia amžinai...

    

     (psl. 60)

    

     Yra ir lyriškų momentų, kur tolių ilgesys susipina su liūdesiu ir pagimdo dainą:

    

     Įkiro šioj žemėj bedalėj klajot!

     Noriu aš pakilti —

     In dangų prabilti.

     Mėlynei pakilęs tik himnus giedot.

    

     (psl. 50)

    

     Tame pačiame cikle, „Saulėleidžio giesmės“, iš kurio ką tik citavom posmelį. Sruoga pereina per eilę jam ti­piškų tolių, dainos ir dangaus ilgesio simbolių, galop pasiekdamas sprendimo, erdvės sudvasinimo, pavertimo jo, kaip poeto, sielos savybe:

    

     Aš vienas keliausiu

     Ir kelio neklausiu.

     Žvaigždynas — tai kelias, dangus — tik

     godeles skridimas žydrus!

     O siela? Tai siela nerimsta...

     Lyg jūra bangioji,

     Lyg balti verpetai, lyg aras galiūnas taip blaškosi, siunta...

     Nurimki! Te saule nukrinta.

     Te žiebiąs danguj pažarai.

     Dangus kaip svajonė žydrus ir ugninis tuoj bus tavyje!

    

     (psl. 48)

    

     Erdvės sudvasinimas pasiekiamas ne tik kaip iš viso eilėraščio kylanti išvada, suformuluota paskutinėj eilu­tėj, bet jau vyksta tolydžio per kiekvieną posmelį, subtilaus žodžių žaismo dėka. Eilutėj „godelės skridi­mas žydrus“ žodžiai „godelė“ ir „žydrus“, per abipusę sąveiką, correspondance įgyja vienas kito savybes, ir mūsų vaizduotėje žydri spalva tampa poeto dvasios dalimi. Tuo pat metu Sruoga nejučiom sulieja dvi skir­tingas gramatiškas kategorijas — būdvardį ir daikta­vardį — į vieną kokios tai „tarpinės būsenos“ žodį: „lyg jūra bangioji“. Toks jūros apibrėžimas savo ruožtu iššaukia dvasinę dimensiją tuo, kad žodis „bangioji“ iškviečia sąmonėn kitą beveik to paties skambesio žodį, „brangioji“, tuo būdu suliejant mūsų mintyse jūrą, ban­gas ir meilę į vientisą jausmą.

     Galėjimas savy sutalpinti erdves taip pat grąžina galimybę priimti ir žemę, nes ir ji poeto sieloj gali sutilpti, kaip Putino Rūpintojėlis. Skrajūnas ir maištinin­kas Sruoga tada vėl kaip kūdikis glaudžiasi prie žemės krūtinės:

    

     Numylėta, numylėta, tu, žemele.

     Nesakyk, — paklydęs sūnus.

     Nesakyk! — Aš grįžtu, būnu

     Kaip tas vaikas paklusnus

     Ir su dūšia ir su kūnu.

     Užsidengusis skruostus     

     Numylėta, numylėta, tu, žemele!

    

     Vėlesniuose savo eilėraščiuose Sruoga tolydžio vis mažiau skraido, vis atidžiau žiūri į žemę, rasdamas joje turtingą įvaizdžių ir simbolių šaltinį, pakankamą jo vis subtiliau besivystančiam talentui.

     Sruogos „posūkis į žemę“ jo lyrikoj tačiau nėra labai aiškiai pabrėžtas. Didelė dauguma jo eilėraščių iki pat galo išlaiko tą patį pakilų, lyg ir šventišką, toną su stilizuotos liaudies dainų kalbos priemaiša ir su sim­boliais, kurie tarnauja daugiau kaip intensyviai ab­strakčios, dvigubos arba trigubos metaforos, negu kaip ženklai, nurodantys kokį nors išbaigtą, žodžiais vos at­spėjamą, aukštos ir amžinos tiesos pasaulį. Šiuo atžvil­giu reikėtų sutikti su V. Kubiliaus išvadomis, kada jis rašo:

    

     XX a. lietuvių lyrikoje B. Sruoga buvo pirmasis ledlaužys, ėmęs valyti kelius naujoms poetinio mąstymo struk­tūroms. kurias pagimdė šio amžiaus žmogaus psichika, dvasine atmosfera ir estetinė kultūra. Pati lietuvių poezijos vystymosi logika tuo metu reikalavo naujų vidinės analizės metodų, betarpiškesnių jausmo išraiškos būdų, judresnes vaizdo plastikos, poetinio žodžio daugiaprasmiškumo. mu­zikalesnės frazės ir kompozicijos. B. Sruoga, tur būt, stipriausiai pajuto poezijos meno atsinaujinimo ir pakitimo būtinybę — O lietuvių lyrikoje jis įvykdė savotiškų per­versmą, panašų į tą poetinio žodžio reformą, kurią Rusijoje atliko A. Blokas. (16)

    

     Galima dar pridėti, kad iš tiesų Sruogos pirmykštis impulsas, suviliojęs jį pasekti rusų simbolistus iki tam tikros ribos, buvo daugiau susižavėjimas modernizmu, naujomis, tuo metu lietuvių poezijoj neįprastomis ar ne­pažįstamomis poetinės išraiškos priemonėmis, negu ko­kia nors filosofinė ar teosofinė simbolių sistema. Šiuo atžvilgiu Sruoga daug mažesnis simbolistas už Jurgi Baltrušaiti ar net Vincą Mykolaitį-Putiną. Paskaičius kai kuriuos iš jo paskutinių eilėraščių, peršasi net min­tis, kad Sruoga mažai teturėjo natūralaus palinkimo į simbolizmą, kad jo „užslėptas talentas“, krypo daugiau į realistinį, net satyrišką, stilių. Satyrinės poezijos pa­vyzdžių Sruogoje, tiesa, labai maža,(17) bet, juos pa­skaitęs, jautiesi tartum būtum išsiveržęs laisvėn iš tam­saus ir dulkino vartotų simboliškų rakandų sandėlio. Štai pora posmelių iš Sruogos ciklo „Miestas“:

    

     Rūksta žibintai, skaidrina gatvę.

     Blizga žemčiūgai, tviska briliantai...

     Aklą jaunatvę, anksčią senatvę

     Gatvės doroje glaudžia amantai...

     Kad išgyventai ir nepasentai.

     Ir neprakeiktai miestą ir gatvę —

     Yra aptiekos ir foliantai...

     Blizga žemčiūgai, tviska briliantai,

     Rūksta žibintai, skaidrina gatvę...

     Dūmuos paskendus, ūžia kavinė,

     Liūdi buržujus, gerdamas alų...

     Nuogos krūtinės, kojos šilkinės

     Tviska ir šlama arti be galo...

     Liūdi buržujus, gerdamas alų...

     Kvepiantis kūnas, kojos šilkines...

     Doleriai, markės... Užimtas stalas...

     Liūdi buržujus, gerdamas alų.

     Dūmuos paskendus, ūžia kavinė...

    

     (psl. 209-210)

    

     Visame eilėraštyje jaučiasi sveikos, stiprios asmenybės humoras, savotiška distancija nuo žmogiškų silpnybių karnavalo, primenanti net ir Henriko Radausko eilė­raščių tonų. Bet ir čia yra ryšys su simbolizmu, arba, šį kartą jau tiksliau pasakius, su kai kurių simbolizmo aspektų satyra. Mat tas šilkinis, gundantis „kojų šla­mėjimas“ aidu atsišaukia į Aleksandrą Bloką, kuris vė­lyvam savo eilėrašty „Nepažįstamoji“ Petrapilio puvė­sių žaltvykslėmis nušvietė savo Gražiausiąją Damą, nors vis vien jos vaizdas išlaikė savo esmę kaip didžio­sios amžių paslapties simbolis; šitos dimensijos trūkumas Sruogoje kaip tik ir padvelkia Bloko satyra. Palygini­mui pacituosiu tris Bloko posmelius. Jo eilėraščio fo­nas: girtas, ciniškas Petrapilis, kuriame poetas pra­leidžia vakarus pigiam restorane, tarp girtuoklių, prosti­tučių ir apsnūdusių kelnerių. Alkoholio migloj jam kas vakaras pasirodo juodais šilkais šlamėdama Nepažįsta­moji:

    

     I medlenno, projdia mež pjanym,

     Vsegda bez sputnikov, odna.

     Dyša duchami i tumanami.

     Ona saditsia u okna.

     1 vejut drevnimi poverjami

     Ejo uprugije šelka.

     I šliapa s traurnymi perjami,

     I v kol'cach uzkaja ruka.

     I strannoj blizostju zakovannyj.

     Smotriu za tiomnuju vual'

     I vižu bereg očarovannyj

     I očarovannuju dal' (18)

    

     Lėtai praėjusi tarp latrų

     Be palydovų visada.

     Migla ir kvepalais padvelkus.

     Prie lango sėdi ji viena.

     Senolių padvelkia legendomis

     Jos tamprūs šilko apdarai

     Ir skrybėlė su plunksna gedulo.

     Ir liekni pirštai žieduose.

     Jos artumos keistos sukaustytas.

     Žvelgiu pro tamsųjį vualį

     Ir pamatau užburtą krantą.

     Ir pamatau užburtą tolį.

    

     Balį Sruogą užbūrė ne pasakų, bet istorijos toliai, ir pagrindinę savo talento jėgą jis pasuko į teatrą, į istorinę dramą. Sruogos teatre, tiesa, irgi yra šiek tiek simbolizmo elementų, bet tai jau būtų kita tema.

    

     (1) James West, Russian Symbolism: A Study of Vyacheslav Ivanov and the Russian Symbolist Aesthetic (London: Methuen & Co. Ltd., 1970), psl. 50.

     (2) Renato Poggioli, The Poets of Russia: 1890-1930 (Cambridge: Harvard University Press, 1960), psl. 130.

     (3) V. Kubilius, „B. Sruogos lyrika“, Balys Sruoga. Bangų viršūnės (Vilnius: Vaga. 1966), psl. 381.

     (4) V. Kubilius, Bangų viršūnės, psl. 374. Kubilius čia cituoja iš U. Babickaitės prisiminimų apie Sruogą.

     (5) Aleksandr Blok. Slichotvoreniįa, poėmy, teatr. Pirmas tomas. (Maskva: Cosudarstvennoe izdatelstvo chudožestven- noj literatury, 1955, psl. 523.

     (6) Ten pat, psl. 73.

     (7) Žr. V. Kubilius. .Jurgio Baltrušaičio kelias“, Jurgis Bal­trušaitis, Poezija (Vilnius: Vaga, 1967), psl. 24: „B. Sruoga stačiai kliedėjo J. Baltrušaičio eilėraščiais — prisispyręs aiškino juos draugams, be paliovos citavo laiškuose ir straipsniuose“.

     (8) Jurgis Baltrušaitis, Derevo v ogne (Vilnius: Vaga, 1969). psl. 281.

     (9) Ten pat, psl. 39.

     (10) Jurgis Baltrušaitis. Poezija, psl. 82.

     (11) K. D. Balmont, Stichotvorenija (Leningrad: Biblioteka poetą, bolšaja serija, 1969), psl. 122.

     (12) Sruoga. Bangų viršūnes, psl. 16-17. Visi čia cituojami Balio Sruogos eilėraščiai yra iš šio leidinio. Puslapiai dažniausiai pažymėti pačiame tekste, be atskirų išnašų.

     (13) Ten pat, psl. 14.

     (14) Ten pat, psl. 21

     (15) Vincas Mykolaitis-Putinas. Poezija (Vilnius: Vaga, 1973), psl. 337.

     (16) Bangų viršūnės, psl. 368-369.

     (17) Labai stiprų jspūdj tačiau sudaro satyriniai elementai Sruogos prozos kūriny Dievų miškas, nepaisant tragiško jo turinio.

    

     Metmenys, 1976, Nr. 32