SKAITYTI PRADŽIĄ
Neaukštų idėjų, neaukštos moralės, sutrikęs žmogus, bet nesumeluotas, tikras jo klausimas. Silpnas, pažeidžiamas žmogiškumas ir svarbiausi gyvenimo klausimai, į kuriuos negalima atsakyti rimtai ideologinėje sistemoje (eil. „Sapnas“ (BP, p. 45) hamletiškas klausimas „Būti ar nebūti?“ paverčiamas pokštu). Naujųjų metų naktį, kada būdavo tiek oficialaus blefo, tiek kalbų – ką ir kaip daryti, ko ir kiek padaryta ir kas dar bus daroma. Panašiai kaip ir M. Martinaičio Kukutis – iš liūdnumo padauginęs, savotiškas trečias brolis, kalbantis ar bandantis užduoti pačius svarbiausius klausimus. O totalitarinėje sistemoje aišku, ką daryti, kiekvienas gauna planą, negali būti jokių svyravimų ir individualių sprendimų, viskas yra aišku kaip partijos programa. Ir kitame eilėraštyje vėlgi hamletiškas klausimas – „gal iš tikro kažkas ne taip?“ Visuomenės, politikos lygmenyje lyg ir viskas aišku, tačiau dar lieka egzistencinis lygmuo, kur daug nežinomųjų, dėl kurių belieka nutilti.
Tylėjimo situacija, komunikacija „pačia sunkiausia“ kalba, taip dažnai pasitaikanti V. Šimkaus eilėraščiuose, tarsi atliepia L. Wittgensteino ištarmę: apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti. Tarsi už kalbos liktų patys svarbiausi, neišsakomi dalykai, vyktų tas intensyvus šimkiškas kažkas. Eilėraštyje „Nuo amžių vakare už stalo – dviese...“ (GIS, p. 33) du žmonės sėdėdami tyli, tarsi nieko nevyksta, bet sykiu kažkas keičiasi iš esmės („Kažkas pakito, būtinai pakito / žvaigždynų sandaroj, o gal – veiduos“, GIS, p. 33). Stengiamasi pajusti, kas vyksta, kai išoriškai tarsi ir nieko nėra („Pro miegą girdėjau...“). Pati kūryba neturi užgožti tylos, vidinio neišsakomo patyrimo. Tyla, kaip ir V. Šimkaus dažnai vartojamas įvardis kažkas, nurodo tai, kas neišsakoma, neapibrėžiama, kuriama tik tam tikra atmosfera, nuorodos, tam tikra kryptis, kuri galbūt yra svarbiausia.
Kažkas many vaitoja, spurda:
<...>
Į kitą ilgesį bevardį.
Į kitą laiką, kitą erdvę.
Į šviesą, šunišką, neryškią.
Negrįšiu, viešpatie, negrįšiu!..
(GIS, p. 82)
Veržimasis į kitą laiką ir erdvę giminingas V. P. Bložės poezijai, panašus ir grįžimo siekis, kuris lieka neįgyvendinamas. Veržimasis į šviesą, bet nuromantintą, „šunišką“, neryškią. Į kitą laiką ir erdvę – tai tipiškas sovietmečio moderniajai poezijai veržimasis iš čia ir dabar. V. Šimkaus poezija kažkaip nepastebimai prisišlieja prie moderniosios, avangardinės srovės ar srovių, nors ir buvo bandyta joms priešinti.
Tyla, kaip negatyvioji kategorija, būdinga modernizmo estetikai, V. Šimkaus poezijoje yra viena iš svarbiausių, siekianti nuoširdumo, autentiškumo. „Kranto kontūruose“ suformuluota eilutė „kūryba – kai nėra jokios / kūrybos. Viskas išgyventa“ tapo viena iš V. Šimkaus poetikai apibūdinti dažniausiai pasitelkiamų citatų. Netiesiogiai, bet tam tikras paraleles galima matyti tarp V. Šimkaus pastangos atsisakyti patoso, išvengti literatūriškumo, ir po Antrojo pasaulinio karo ieškotų būdų, kaip galima rašyti po Aušvico. J. Enzensbergeris, T. Róýewiczius ir daugelis kitų poetų ėjo panašia linkme – jų poezija atsisakė metaforų, artėjo prie prozos, daiktiškumo, konkretumo ir buvo įvardijama kaip antipoezija (10).
Kasdienybė, paprastumas V. Šimkaus eilėraščiuose tarsi ir turėtų atitikti sovietinio meno sistemą, jo „realistiškumas“ yra tapęs ne vieno straipsnio išeities tašku (V. Kubiliaus „Psichologinis realizmas plius didelis „kažin“, K. Nastopkos „Realybės poezija“, V. Daujotytės „Lyrikos realistiškumas“). Tačiau toje V. Šimkaus kasdienybėje ir realistiškume juntamas savotiškas prieštaravimas sovietiniam techniniam greitumui bei pažangai. Viskas čia vyksta lėtai, kartais nuobodžiai, „be siužeto“. „O koks užvaldantis lėtumas!<...> Jokie riaumojantys lėktuvai, / jokie trimitai nenustelbs“ (GIS, p. 43) Lėtumas, monotonija, nuobodulys bene geriausiai sutelkti eilėraštyje „Pro miegą girdėjau – skambėjo bidonai...“ Kaip ir tyla jie priklauso modernizmo negatyviosioms kategorijoms. Tai savotiškas iškritimas iš laiko, iš spartaus fabriko tempo, kur pavargusius tiesiog išmeta ir pakeičia kitais. Tiesioginės pažangos, progreso ideologijos, kurios reikėtų tikėtis iš „teisingo“ „tarybinio“ poeto, čia yra atmetamos: „Toliau nebegalima.Dingsi / pūgoj, minioje, geležies lietuje. Atgal!“ (GIS, p. 34). Atgal čia pasukama kitaip negu S. Gedos, V. P. Bložės ar M. Martinaičio poezijoje, bet pasukama, nesusitapatinama, nepatikima progreso idėja, kuri atrodo bauginanti. Traukia monotoniškas malūno ūžesys, girnų sukimasis: „Tėve, neskubink arklio / miško keliu. Man liūdna“ (GIS, p. 86). V. Šimkaus eilėraštyje žmogaus pozicija yra rami, išmintinga, stebėtojiška, o ne aktyvi: „Seniai iliuzijų jokių, vis viena – darbas. Darbas – / tai tavo žmogiška prasmė, likimas arba dar kas?“ (GIS, p 71). Darbas – komunistinio žmogaus gyvenimo prasmė, jo teologija – aiškiai dekonstruojamas. Ironizuojamas plūgas kaip koks didžiulis simbolis: „O plūgai prietemoj švytės ir švies tau ligi galo“ (GIS, p. 71).
Savo nuotaika, temomis, situacijomis kai kurie V. Šimkaus eilėraščiai artimi amerikiečių tapytojo Edwardo Hopperio (1882–1967) paveikslams. Vienišos, nuobodžiaujančios, kažko laukiančios, nieko neveikiančios figūros realistiniuose E. Hopperio paveiksluose dažniausiai demonstratyviai yra apšviestos saulės (kartais naktinių žibintų) šviesa, juose dangus tarsi nuleidžiamas ant žemės, į kasdienybę. Dažnos vienišų žmonių, daugiausia moterų, figūros kambariuose, kur per langus krinta šviesa. Taip kuriamas dviejų erdvių sugretinimas – matomos kambario ir nematomos, kuri yra už lango, bet kuri veržiasi į kambarį. Tai suteikia realistiniams paveikslams vidinio intensyvumo.
Žmogaus vienišumas išryškinamas viešose erdvėse – viešbučių laukiamuosiuose, teatruose ir pan. Paveiksle „New York Movie“ vaizduojami filmą žiūrintys žmonės, o dailininko dėmesio centre – nuošaliai rymanti kino salės darbuotoja, paskendusi savo mintyse. Gyvenimo prasmės klausimas kažkur intensyviai pulsuoja už E. Hopperio paveikslų. V. Šimkaus kažin taip pat iškyla teatre, žmonių, šurmulio apsuptyje.
Tiek V. Šimkaus, tiek E. Hopperio kūriniuose susipina iškalbingas tylėjimas, intymumo, žmogiškų santykių ir žmogaus vienišumo temos. Panašus ir retorikos, pakelto tono, patoso vengimas. V. Šimkaus eilėraščių monotoniškumas, „besiužetiškumas“ tarsi savaime yra statiškas, tapybiškas: „Laukiau taip ilgai, kad rodės, / esu čia nupieštas užuomaršos piešėjo“ (GIS, p. 55). Laukiama moters, kuri svetima, neprisimena jo vardo, o jis nežino jos tikro vardo. Neišsipildantis laukimas ir melancholija (eil. „Laukiu ir kasdien save ruošiu...“,GIS, p. 37; „Novelė po žibintu“, GIS, p. 55) kartais sumišę su ironija, nejaukumas, nerimas („<...> ir tas nejaukumas, / linguojant žibintams“, GIS, p. 45) ir intymumo siekimas, ir to kažko ieškojimas.
Tai jau arčiau kitokio modernizmo modelio, vėlesnio, nebekovojančio prieš realizmą, atvirkščiai, bandančio užčiuopti tą nuoširdumą, nebeteikiančio reikšmės metaforai, instrumentuotei.
Knygose „Geležis ir sidabras“, ir „Bitės pabėgėlės“ akivaizdžiausias, matomiausias pasipriešinimo sistemai lygmuo yra ideologinės, socialinės tvarkos kritika. Humoristinio eilėraščio žanras ir yra didžiausias „Bičių pabėgėlių“ perkūnsargis, užsidėta kvailelio kaukė (darbščios mintys išskrido iš galvos ir „man baisoka, kad galva tuščia“, BP, p. 46), prisiimtas tarsi karaliaus juokdario vaidmuo, leidžiantis pasakyti – karalius nuogas. Šimkiška ironija susipynusi su liūdesiu, melancholija (čia vėl iškyla E. Hopperio paveikslas „Two Comedians“, vaizduojantis liūdnus, pavargusius, nuo scenos besitraukiančius juokdarius) ir kartu nepaprastai atvira. „Bitėse pabėgėlėse“ ir ankstesniuose tekstuose dažnai apsieinama be ryškesnių metaforų, pasikliaujama vien tik ironija kaip žodžių prasmės perkeitimo, apvertimo priemone.
Todėl kai kurios eilutės ideologijos požiūriu skamba tiesiog akiplėšiškai („Į aplinką pažvelgęs įdėmiau, / beveik imu gailėtis, kad gimiau...“, BP, p. 10). O daugiau jokios ypatingos Ezopo kalbos ar sudėtingesnės potekstės konstrukcijos, viskas pakankamai atvira ir atitinka eilutes iš eilėraščio „Atviras pokalbis“: „Rašau, kaip sąžinė man liepia.“ Aiškiai kritiška pozicija sovietinės ideologijos ir gyvenimo atžvilgiu. Ir ne tik nuo „Bičių pabėgėlių“, kaip buvo bandoma kalbėti apie neva pasikeitusį, nebeatpažįstamą poetą, bet ir anksčiau, galima daug cituoti ir iš „Geležies ir sidabro“. Atvirai tekstas susitapatinus su bjauriuoju H. K. Anderseno ančiuku, išgyvenant dvigubą tapatybę: „Paleiskit, kankintojai, kuo jums užkliūvam? / Paleiskit, davatkos pamėlusiom lūpom, / paleiskit ministeriai! / Mes nuo gimimo / negražūs, nedrąsūs. Bet plunksnas auginam“ (GIS, p. 97). Ir atviras kreipimasis, atvirai ironiškas gestas: „Kaip laikotės, aukštų idėjų vyrai?“ (GIS, p. 22). V. Šimkus parodo visiškai dirbtinį ideologijos luobą, tuščią kiautą, už kurio nieko nebėra, tačiau viskas kažkaip vis dar laikosi, nors niekas tuo nebetiki. („Tėvynė... Duona... (patys gi – į sviestą!)“, GIS, p. 22). Eilėraštyje išryškintas įvardis mano – mano kryptis, kuri susiformavo kaip alternatyva politinio, ideologinio prisitaikymo, konformizmo atmosferoje, kad ji beveik ir suformavo, pasiūlė alternatyvią laikyseną:
Padėjot man suvokti mano kryptį.
Ir negaliu į poemas nekibti,
ir viskas, ką sakau arba darau, –
dėkoju jums! – išeina daug doriau.
(GIS, p. 23)
Formuluojama tai, ką teigia šiuolaikiniai kultūros teoretikai – dominuojantys diskursai skatina alternatyvas, pasipriešinimą, sykiu tai pagrindinis avangardinės, moderniosios poezijos principas – priešintis stereotipams, inertiškai visuomenei, dominuojantiems, privalomiems diskursams. Ta pati logika, pagal kurią J. Brodskis cenzūrą yra pavadinęs metaforos motina.
„Realistiškos“ poezijos kontekste itin ironiškai skamba eilutė apie tikrovės lakavimą („Prie tikrovės lakavimo, / sociologų nuomone, / meškeriojimas privedė / mūsų visuomenę“ (BP, p. 22), kuriame turi dalyvauti ir literatūra. Kadaise buvo vengiama daiktus vadinti netikrais vardais, o dabar – atvirkščiai, užsiimama tikrovės lakavimu (rašom: „Žydras ir geltonas puodas“, o epitetas „juodas“ rėžia ausį, BP, p. 49). Literatūros tema „Bitėse pabėgėlėse“ apskritai vyrauja. Tai ne tik poetinių stilių, menininkų socialinės elgsenos parodija, bet ir kuriančių žmonių kontrolės, susidorojimo su ja poetiniai įvardijimai.
Tačiau visada lieka galimybė perskaityti tai tiesiogiai. Apie tiesos sakymą, žinojimą:
Tačiau aiškumas aiškumui nelygu.
Tiesa anaiptol nevienoda.
Žinau, kad netrūksta dalykų,
Kurių ir nereikia žinoti.
Kai degina kur filosofą,
Ant laužo dar užmetu malką.
Nereikia galvoti: „Jam sopa.“
Galvokim verčiau: „Jam nešalta.“
(BP, p. 44)
Kur čia humoras? Iš ko čia turi juoktis sovietinis skaitytojas? Be abejo, kritikos taktiškai buvo skaitomas tik pats paviršutinis „humoristinių eilėraščių“ lygmuo. Tačiau akivaizdu, kad tai yra nejuokinga. „O nejuokingai upės bėga, / o nejuokingai nesimiega, / ir vėjuje žvaigždė pakimba / taip nejuokingai – net juokinga!..“ (GIS, p. 29).
Vienos tiesos monopolijos kontekste, „aiškumo“ diktato sąlygomis taip kalbėti gali tik karaliaus juokdarys, kuris žino, ko nereikia žinoti (panašiai kaip M. Martinaičio Kukutis). Agresijos prieš intelektualus tema pasirodo ir kituose eilėraščiuose: poeto vertimas į geležį, į vinis („Skaitymo pasekmės“), tiesioginės naudos reikalavimas pagal fabriko logiką, tiesioginis poeto funkcijos suvokimas ir tokia pati atlygio sistema (BP, p. 56). 1973 m., po V. Kubiliaus „Talento mįslių“ skandalo, kai išėjo „Bitės pabėgėlės“, turėjo nuskambėti eilutės: „Ir jeigu turėsi / vadinamą talentą <...>“ (BP, p. 57). Poetui tereikia poetizuoti ideologiją, santvarką ir tada turės barščių lėkštę ant stalo ir nereikės vargti „kaip Binkiui“ auginant „beidėjiškus runkelius“. Ironizuojamas prisitaikymas prie literatūrinės konjunktūros, pašiepiama oficiozinė literatūrinė kritika ir jos keliami reikalavimai.
Taigi nuleisti, nužeminti, dekonstruoti aukštas ir jau nebetikras, simuliakrines idėjas, laikysenas, elgsenas. Gryniausia modernizmo programa. Niekas nebetiki, nebėra tikėjimo iliuzijomis. V. Šimkus tą pasako tiesiai – nebėra nieko už altorių. Likęs tik fasadas. Ir vėl – iš to jis kuria savo poeziją, iš tokios tuštybės demaskavimo (eil. „Bedievystė“, GIS, p. 88). Tuštybės mugė, privalomos šypsenos, kaukės, kurios priauga prie veido ir nebenusiplėšia (eil. „Šypsena“). Būtų juokinga, bet yra tragiška – tokia visa V. Šimkaus „humoristika“.
Ideologijos kritika, ideologinių štampų, klišių naudojimas, deklaruojant tuščias frazes. Tarsi ir nelengvai įvardijama, bet visiškai aišku, kad V. Šimkus stovi prieš M. Martinaičio ironiją „Kukučio baladėse“, kad tai ir S. Jonausko „Spalių“, ir J. Erlicko kūrybos precedentas sovietmečiu. Dar būtų galima paminėti O. Zacharenkovą ir prisiminti, kad poezija neretai buvo atliekama kaip dainos, o kai kurie atlikėjai buvo visiškai persiėmę tokia dekonstruojančia poezija, socartiška laikysena (pvz., V. Kernagio „Kabaretas tarp girnų“). Ryšiai tarp poezijos ir roko arba alternatyvios muzikos būtų atskiras įdomus tyrinėjimo laukas. Buvo ne tik dainuojamoji poezija, bet ir specialiai rašomi tekstai muzikos kūriniams (pvz., S. Geda rašė tekstus roko operoms).
Apvertimas, esantis vienas svarbiausių karnavalo principų, leidžia įžvelgti poezijos modernėjimo trajektoriją visų pirma tarp V. Šimkaus ir M. Martinaičio. R. Tūtlytė teisi, sakydama, kad vėliau apvertimą kaip pagrindinę savo laikyseną perima J. Erlickas. Tad nors V. Šimkus parašė nedaug, tačiau jo įtaka, jo užimta vieta – labai svarbi (panašus ir K. Binkio atvejis – tėra keliolika eilėraščių, kurie paveikė lietuvių poezijos tradiciją).
V. Šimkaus poezijoje apverčiamos ideologinės tiesos, literatūrinės hierarchijos, tai, kas pagal tradiciją laikoma poetiška ir kas proziška. Galima tai vadinti aukštojo arba dirbtinai išaukštinto, sureikšminto diskurso dekonstrukcija – privalomos ideologijos, literatūrinio retoriškumo, socialinio elgesio kaukių demaskavimu. Dekonstruojama išsaugant arba atskleidžiant tai, kas nėra dekonstruojama, siekiant parodyti žmogiškų santykių nuoširdumą, autentiškumą, ironiją jungiant su lyrizmu. Iš poezijos poetiškumo, literatūriškumo pasišaipoma („Tobulas eilėraštis“), tačiau pats išlaiko aukštą meistriškumą ir poetinę techniką (T. Venclovos įvardytas kaip bene geriausiai valdantis eilėraščio techniką to meto lietuvių poezijoje (11).
Jeigu S. Geda, V. P. Bložė, M. Martinaitis deformavo realybę, kūrė kitokius, sąlyginius, metaforinius jos pavidalus, tai V. Šimkus buvo vadinamas konkretistu, realistu. Tačiau tai ne toks realistas, kokio reikėjo socrealizmui. Jo realizmas ne ideologinis, socialistinis, bet labiau linkęs į tą modernizmą, kuris pasirodė XX a. viduryje su antipoezijos banga, nuromantintu pokariniu kalbėjimu, nors su šia
tendencija V. Šimkų galima sieti tik iš dalies. Taip, čia galima kalbėti apie kasdienybės estetiką, metaforų atsisakymą, tam tikrą proziškumą, realizmą, konkretumą. Tačiau polinkis į neorealizmą, patoso vengimas, dėmesys šnekamajai kalbai derinamas su poetine technika, išradingu rimavimu, kasdienės kalbos frazių amorfiškumas suvaldomas ir įaudžiamas į eilėraščio ritmiką. Taip eilėraščio formos jungia kasdieniškus, proziškus ir „sidabriškus“, dangiškus, „poetiškus“ dalykus.
SANTRUMPOS
BP – Vladas Šimkus. Bitės pabėgėlės. –
GIS – Vladas Šimkus. Geležis ir sidabras. –
KK – Vladas Šimkus. Kranto kontūrai. –
(10) Tai gana plačiai analizuoja Michaelis Hamburgeris savo knygoje „The truth of poetry“
(1968).
(11) Venclova T. Vilties formos. –
Metai, 2007 m. spalis-lapkritis