Spalio pradžioje Ukmergės krašte paminėtos išeivijos poeto Vlado Šlaito 85-osios gimimo metinės. Poeto tėviškėje Žemaitkiemyje, mažoje, žemoje trobelėje šalia viešo kelio, kur augo ir pirmuosius eilėraščius parašė Vladas Šlaitas, atidarytas kuklus jo atminimo kambarėlis-muziejus. Prie namo aukštaitiškame atšlaime pastatytas ąžuolinis koplytstulpis (autorius – skulptorius iš Veprių Viktoras Žentelis), jame iškalti žodžiai iš V. Šlaito eilėraščio: „Kaip aš baisiai mylėjau savo tolimą Lietuvą...“
Šventėje, kuri vyko poeto vaikystės sodelyje, dalyvavo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, V. Šlaito tyrinėtoja Indrė Žakevičienė, jaunystės ir mokslo draugas Henrikas Gintautas, Ukmergės krašto literatai. Vlado Šlaitas vardas suteiktas Ukmergės viešajai bibliotekai.
1920-ųjų rugsėjis lietuvių poezijai pasiuntė du savitus, tikrus poetus – Paulių Širvį ir Vladą Šlaitą. Du aukštaičių lyrikus. Jų gyvenimo ir kūrybos keliai labai skirtingi, net priešingi: P. Širvys kovėsi rusų fronte, o V. Šlaitas karo metu įstojo į vokiečių kariuomenę, vėliau su ja pasitraukė į Vakarus. P. Širvys buvo grynuolis lyrikas, išpažinęs tradicinę eilėdarą, o V. Šlaitas iškart pasuko į laisvą eilėraščio formą, ramiai pulsuojantį verlibrą, kartais net trumpą epinį monologą. Tačiau juos jungė aukštaitiškas atvirumas, nuoširdumas, net atlapaširdiškumas. Žiūrėjimas į pasaulį, anot Jono Strielkūno, „pro primerktas lyriko blakstienas“. Pagaliau tai, kas vadinama, talentu, pašaukimu. Jie buvo pašauktieji ir išrinktieji. Patraukiantys savo tekstais: švieži, negirdėti, modernūs. Abu besiblaškantys gyvenimo keliuose ir klystkeliuose ir blykštantys iš ilgesio savo tėviškei, Aukštaitijos dangui ir žemei, mylimai moteriai. Šių metų rugsėjis jiems suskaičiavo po 85-erius metus. O gegužės pabaigoje buvo 10 metų nuo vienišos V. Šlaito mirties Braitono senelių prieglaudoje, kai jis, pasak poeto biografės, literatūrologės I. Žakevičienės, „pagaliau atkeliavo į savo šventadienį, atsidavė Dievo malonei, kurios vylėsi visą gyvenimą“.
Gyvendamas Londone ir Kaune V. Šlaitas išleido dešimt poezijos rinkinių, pelnė ne vieną Amerikos lietuvių literatūrinę premiją, o kartu ir į kūrybą reikliai žiūrinčių poetų Alfonso Nykos-Niliūno, Kazio Bradūno pripažinimą. K. Bradūnas V. Šlaito eilėraščius mielai spausdindavo „Draugo“ šeštadieniniuose kultūros prieduose, rašydavo laiškus į Londoną. I. Žakevičienė teigia, kad ir dabar V. Šlaitas labiau žinomas ir populiarus išeivijoje, ypač Amerikoje, nei Lietuvoje.
Tačiau dabar, kai prieš aštuonerius metus Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pilnatimi dvelkiančią V. Šlaito kūrybos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“, kurią su meile sudarė I. Žakevičienė, jau galima pasakyti – V. Šlaitas sugrįžta namo. Savo tėviškėn (Ukmergės krašte) kurią labai mylėjo, kurios ilgėjosi savo eilėraščiais, liūdesio ir ilgesio tekstais, visu skaudžiu savo gyvenimu. Pats jis galbūt niekada nebegrįš – net sauja pelenų, lyg tas mitinis Odisėjas, tiek blaškęsis po pasaulį ir niekaip negalėjęs sugrįžti namo.
Tačiau V. Šlaitas sugrįžta pačia savo esme – kūryba. Tai ir yra tikrasis sugrįžimas, nes poetas rašė eilėraščius ne Anglijai, o Lietuvai, Ukmergei, kurios ilgėjosi, Žemaitkiemiui, kuris jam tapo „prarastuoju rojumi“ visam klajūniškam gyvenimui.
Išeivijos literatūrologė Viktorija Skrupskelytė žavėjosi V. Šlaito eilėraščiais, recenzavo jo knygas. Savo esė „Egzodo poezijos šuoliai“ ji rašė: „Giliai asmeniškas, jautrus, nuotaikingas, prisiminimų ir svajonių poetas Vladas Šlaitas poetinę mintį brandina širdies gelmėje, ją išreiškia nuoširdžiai ir natūraliai, kartais spontaniškai, tarsi jo mintis tekėtų tiesiai iš širdies į eilėraštį, visai neįsivėlus į proto tinklą. (...) Nors V. Šlaitas įsiklauso į save, jis nenutraukia ryšių su aplinka, jo širdis – atvira, plati, mylinti – ieško artimo žmogaus, bičiulio, su kuriuo poetas galėtų pradėti intymų pokalbį. V. Šlaito poeziją galima apibūdinti paties poeto ne kartą tartais žodžiais: ji yra širdies bičiulystė“.