slepikas lietausslepikas lietaus        Alvydas Šlepikas, LIETAUS DIEVAS: novelės, – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005 – 107 p.

        Vos pasirodžiusią Alvydo Šlepiko novelių knygą „Lietaus dievas“ literatūrinio malūno girnos pasigavo akimoju: per kelias savaites savo išvadas suskubo pranešti operatyvininkai V. Kukulas („Nemunas“, 2006 01 26), K. Navakas („Nemunas“, 2006 02 09), mb („Literatūra ir menas“, 2006 02 03); paskelbti išsamūs vasario 2 d. Rašytojų klube įvykusio šios knygos pristatymo protokolai („Literatūra ir menas“, 2006 02 10; interneto svetainė literatura.lt, 2006 02 13); „Lietaus dievas“, iki Naujųjų nė nesuskubęs pasiekti knygynų, vis dėlto pateko į meninės kokybės prasme ganėtinai įnoringus LLTI premijos laureato rinkimų sąrašus ir ten pasidalijo 3-4 vieta su K. Navako „Kronikomis“, t. y. lyg ir pralenkė ne vieną „nacionalinio statuso“ autorių…

        Neuždelstą dėmesį A. Šlepiko „Lietaus dievui“ iš dalies galėjo paskatinti ir paraliteratūriniai veiksniai: knygai nereikia ieškoti atskiro laiko – ji perskaitoma vienu gaistu; aukštas autoriaus asmens viešumo laipsnis; stiprus „grupės draugų“ faktorius ir pan., – tačiau teigiamus vertinimus, ačiūdie, lėmė tikrai ne jie. Įdomūs, sakyčiau, ir iškalbingi šįsyk tie vertinimai. Vertinimai-prisipažinimai. Vertinimai-pasiteisinimai. Vertinimai-atsiprašymai… V. Kukulas: „Įvyko paradoksalus dalykas: dabar viešai jo (Šlepiko) atsiprašau, kad net jo leidėjui V. Sventickui pasakiau: „Geriau prozos jis nerašytų“. Kiek periodikoje skaičiau A. Šlepiko apsakymų, man jie atrodė blankūs, „plokšti“ (…), o knygoje sužavėjo tikros prozos kvapu. Ir tie patys tekstai. Neįtikėtina, kad pasikartojančios pavardės, pasikartojantys vietovardžiai sukurtų tokią autentišką atmosferą. Bet sukuria autoriaus kūrybos vidinę atmosferą, kuri meninėje prozoje yra svarbesnė už siužetą ar intrigą“. K. Navakas: „Nuostabi knyga. Jei tik žodis „nuostabus“ kilęs iš „nuostabos“. (…) Dabar turėčiau prisipažinti, kuo nustebino, o tai nebus lengva nei man, nei autoriui. Pavarčius knygą ir perskaičius po vieną kitą atsitiktinį puslapį iš bet kur, susidarė įspūdis, jog ją parašė Litmenio buhalterė, tik pasirašė koridoriuje sutikto poeto pavarde. Skaitant nuosekliai, teko konstatuoti, jog Šlepikas tikrai bus prisidėjęs prie šių tekstų, – talentingai ir esmingai“. L. Jonušys minėtame „Lietaus dievo“ pristatyme Šlepiko knygos skaitymą pripažino kaip „problemišką (apytikriai: „senamadiškumas“ nesuderinamas su įtaiga), o H. Kunčius atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio knygas (kūrinius apie vaikystę) rašytojai išleidžia kur kas anksčiau, nors jau cituotame K. Navako rašinyje apie mįslingas Litmenio buhalterės ir koridoriuje sutikto poeto sąsajas teigiama, esą „Šlepiko nepažįstantis skaitytojas turi visas sąlygas manyti, jog tai garbaus amžiaus kaimiškosios prozos atstovas“… Kas tai per fenomenas, pabudinęs neaiškius vertintojų sąžinės priekaištus, paskatinęs atsiprašymus ir pasiaiškinimus, privertęs it kokius eibių prikrėtusius berniūkščius iš novelės „Mėlynojo vakaro ralis“ jaudintis, painiotis ir prieštarauti vienas kitam, nustatinėjant (kuriems velniams?) knygai labiau pritinkantį anaiptol ne anoniminio autoriaus (taigi kad autoriaus, o ne pasakotojo) amžių? Ką reiškia šių jautriasielių ir atviraširdžių percipientų savanoriškos išpažintys? Kuo gi šie nusidėjo? Mintimis, suprantama, – kuo gi daugiau…

        Bet ši užsitęsusi „Lietaus dievo“ viešosios recepcijos apžvalga tikrai nėra duoklė akademiniam kanonui. Pastebimai aktualizuotas knygos suvokimo „paradoksalumas“, jos keliama „nuostaba“, perskaitymo „problemiškumas“ – tai aspektai, traukiantys savęsp labiau nei atskirų novelių interpretacija (įtariu, todėl kad ši nežada smagių atradimų) ir mina taką ne tik jau cituotiems vertintojams, tačiau taip pat ir šių eilučių autoriui.

        Vienu didžiausių knygos meninės įtaigos faktorių laikyčiau jautriai sustyguotą ir subtiliai perteiktą pasakojimo tonaciją – jaukią, nostalgišką, intymią, paprastai būdingą daugumos žmonių vaikystės atsiminimams. Ką jau kalbėti apie literatūroje dėsningai išsiskiriantį aukštaitiškojo romantinio realizmo poetikos registrą. Tai, žinoma, jokia naujovė (turbūt ne šiaip sau minėtame knygos pristatymo renginyje buvo prisimintas J. Biliūnas, bet dar tiksliau šiuo atveju būtų prisiminti Vaižgantą, o ką jau kalbėti apie S. Šaltenį), bet greičiau atvirkščiai – laisvas pasidavimas tradicijos tėkmei, kuri išties dažniausiai pasigauna pirmuosius (pasak H. Kunčiaus) arba vėlyvuosius (pasak K. Navako) literatų kūrinius. Nesuabsoliutindami jos savaiminio vertybinio statuso (sentimentalesnis skonis šią stilistiką vertintų kaip savaime jaudinančią literatūrinę versmę, o racionalesnis galbūt ją laikytų klasikų nudėvėtų ir beviltiškai pasenusių poetizmų antikvariatu), vis dėlto turėtume pripažinti, kad A. Šlepiko pasakotojui pavyko užmegzti nuoširdų santykį su skaitytoju nuo pirmųjų knygos puslapių ir stabiliai išlaikyti jį iki pat pabaigos.

        „Jei jūs, neturėdamas ką veikti, klaidžiotumėte tuščiomis miestelio gatvėmis…“; „Žiūrint į šiuodu tylinčius žmones, jums gali pasirodyti…“; „Jeigu jūs ryžtumėtės užkalbinti kurį nors iš miestelio gyventojų…“ – tokiais tiesioginiais refrenais podraug su glaustu miestelio ekspozicijos vaizdu pirmojoje rinkinio novelėje „Meškeriotojai“ pasakotojas atveria skaitytojui savo vaizduojamojo pasaulio erdvę ir jos apibrėžtumą išlaiko iki pat knygos pabaigos. Beje, kompoziciškai tvarkingai toji erdvė galų gale ir užsklendžiama – paskutinėje novelėje „Langas į sodą“ detalizuojant „Meškeriotojuose“ tarytum šiaip sau paminėtą epizodą apie girto kultūrkės direktoriaus Ginto motociklu padarytą avariją. Panašūs dalykai, „rišamoji medžiaga“, kai atskiroje novelėje iš pažiūros nereikšmingai šmėstelėjęs faktas, detalė vėliau išplėtojami kitame kūrinyje (pavyzdžiui, novelėje „Mėlynojo vakaro ralis“ lyg tarp kitko paminėtas kažkur Sibire gyvenantis Algiuko dėdė Almantas vėliau tampa pagrindiniu „Brolių juodvarnių“ personažu ir pan.), ne tik sutelkia paskiras noveles į vientisą ir išbaigtą knygą, bet ir sustiprina pasitikėjimą pasakotojo atsakomybe už kiekvieną ištartą žodį, apskritai kelia skaitytojo pasikliovimą intensyviu autoriaus išgyventų tekstų integralumu. Taigi vientisai subalansuota „Lietaus dievo“ struktūra, preciziška knygos sąranga irgi didina A. Šlepiko novelių rinkinio meninės įtaigos sėkmę, kaip prisimenam, juntamai nustebinusią skaitytojus, apie šio autoriaus prozą preliminariai turėjusius kiek kitokią nuomonę iš kai kurių jo publikacijų spaudoje.

        Atskirai paimtų „Lietaus dievo“ novelių tematikos centras vis dėlto koncentruojasi į metafizinius vaiko susidūrimo su mirtimi išgyvenimus. Siekiama rekonstruoti netgi smulkiausias realybės detales ir per jas atgaivinti gyvenimo ir mirties sankirtos slėpinį, o tiksliau – vaikišką, pirmapradį, švarų ir skaidrų to slėpinio potyrį, kai netikėtai susiklosčiusiose realaus gyvenimo situacijose objektų santykiai įgauna sapno pavidalo įspūdį. Tokį įspūdį A. Šlepikui pavyko išgauti ne vienoje rinkinio novelėje. Panaši transcendencija įtaigiai fiksuojama geriausiuose rinkinio kūriniuose „Mėlynojo vakaro ralis“, „Lietaus dievas“, „Irisai“, o ypač „Lapėje“ – novelėje, kurios stilistika jau gretinta su L. Gutausko, V. Juknaitės proza. Beje, atšviežinant šį palyginimą, gera proga prisiminti ir beveik tuo pat metu, kaip ir A. Šlepiko, pasirodžiusios naujausios V. Martinkaus knygos „Šuns mazgas“ metempsichozės virpesius.

        Kitokios, „ne vaikiškos“, tematikos rinkinio novelės pasirodė ganėtinai nelygiavertės. Nustebino neeilinis autoriaus talentas įsijausti į personažo psichologiją. Suprantama, A. Šlepikas – profesionalus aktorius, režisierius, tačiau sukurti psichologiškai įtikimą personažą scenoje ir tekste – gan skirtingi ir tarpusavy menkai tesusiję dalykai. Todėl greta epiteto „neeilinis“ šiuo atveju dar reikėtų pridurti „universalus“. Šie gebėjimai smagiai pademonstruoti novelėje „Mano draugas Sigitas“, kurioje dešimties puslapių monologas anekdotiškai įprasminamas vieninteliu efektingu baigiamuoju sakiniu. Viena kita taiklia detale sukurtas išsamus senio Laurinavičiaus charakteris „Gegužės sūkuriuose“. O štai banali išgertuvių istorija novelėje „Langas į sodą“ natūralistiškai, be menkiausio moralinio vertinimo atšešėlio, vien tik vaizdu, dialogu ir viena kita prikaušusio ar pagiringo pagrindinio herojaus Sigito mintimi, kuo iškalbingiausiai atveria neperžengiamą provincijos egzistencinio nykulio bedugnę, gyvenimą „kaip lėtą ir ilgą savižudybę“.

        Problemiškiausios pasirodė knygos novelės, skirtos šeimyninių santykių kolizijoms, – „Meškeriotojai“ ir „Broliai juodvarniai“. Pastarosios melodramatiškas ekscesas šokiravo. Įjungiau postmodernistinės sąmonės pavarą, tačiau ši nesuveikė. Gal kas kaip nors doriau paaiškins.

        „Meškeriotojai“ ne tokie komplikuoti: tėvas ir sūnus čia įsimyli tą pačią moterį, naujai atvykusią kultūros namų direktorę, ir per judviejų susidūrimą meilužės bute tėvas nutrenkia sūnų nuo laiptų; šis tampa invalidu, viskas pamažu aprimsta, „kultūrkės“ direktorė netrukus visiems laikams dingsta iš horizonto, o buvę varžovai dabar kiauras dienas leidžia meškeriodami miestelio tvenkinyje it koks vietinės reikšmės paminklas. „Meškeriotojus“ galima interpretuoti ir turinio, ir literatūrinės raiškos lygmeniu, bet ši pirmoji rinkinio novelė man pasirodė labiau svarbi kaip itin funkcionalus visos knygos kompozicinis elementas: be jau minėto epizodo su Gintu, ji dar viena, šįsyk esmingesne, grandimi sukimba su baigiamąja rinkinio novele „Langas į sodą“. „Meškeriotojai“ sakytum realizuoja beviltišką Sigito pasidavimą „lėtai ir ilgai savižudybei“ bei emociškai užsklendžia knygos, kaip savarankiško meninio vieneto, erdvę.

        P. S. Pareigos jausmas ragina atsiliepti į autoriaus deklaraciją ant knygos viršelio dėl siužeto reikalų prozoje, bet sunkiai suvaikau panikos esmę. Regis, siužetą bandė nušauti eseistai, o tas reiškia pleškinimą ne tik iš tuščių, bet ir į tuštumą – tiesiog triukšmo dėlei.

        Nemunas, 2006-04-27