skyrybu kambariai        Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. SKYRYBŲ KAMBARIAI. – V.: UAB „Petro ofsetas“, 2008.

        Ilgas, sudėtingas, emociškai įtemptas ir daug laiko reikalaujantis romanas lyg ir pretenduoja į neblėstantį populiarumą tarp skaitytojų įgijusį šeimos epo žanrą. Tačiau teksto struktūra, pasakojimo tonas ir pavidalas – trys suaugę vienos motinos, bet skirtingų tėvų vaikai tolygiai su pačia motina monologais ir dialogais pasakoja savo gyvenimo istorijas – pirmiausia asocijuojasi labiau su pjese nei su romanu. Taip pat jaučiama stipri poetės (V. Šoblinskatė yra išleidusi 7 poezijos knygas, pjesių knygą ir 2 romanus) ir žurnalistės plunksnos įtaka. Tokių šeimų, kokią vaizduoja V. Šoblinskaitė, Lietuvoje tikrai daug, tik niekas nekalba apie jų problemas, nes tai „nepatogu“.

        Nes jokiais logikos, dorovės ir etikos dėsniais neįmanoma paaiškinti, kodėl įsimylima kitatautį, kodėl brolis jaučia potraukį seseriai, kodėl motinai painūs meilės reikalai rūpi labiau nei vaikų auklėjimas pagal tradicines kaimo moralės taisykles. Romanas – itin jautri reakcija į visuomenės problemas, kurios, pasirodo, būdingos ne tik šiuolaikiniam „nuodėmingam“ pasauliui, bet ir pokario Lietuvos gyventojams. Galima sakyti, kad ir iki šiol vengiama viešai diskutuoti tokiais klausimais, kaip santuokos galia ir moterų padėtis visuomenėje, kurioje joms neleidžiama apsispręsti dėl gimdymo. Ir iš kur tokioje aplinkoje gali kilti meilė? Emocijų kupinas, jausmingas, aistringas romano tekstas – bandymas ištirti santykius šeimoje, kur visi jaučiasi konkurentai, laužo taisykles, rodo išdidumą, pavydi ir slapta nekenčia. Bet Kalėdas vis dėlto privalu švęsti kartu, nors ir vaikai, ir motina jau mirtinai vieni nuo kitų pavargo.

        Tikroviškas, nors kartais truputį per daug isteriškas pasakojimas su daugybę šauktukų ir klaustukų vaizduoja trijų santuokų istoriją motinos, o vėliau –­ ir vaikų akimis. Skaityti nelengva, nes darosi baugoka – vis tikiesi kokios nors kulminacijos su kraujo klanais. Bet jų čia nebus, nes psichologinė kova kur kas žiauresnė ir nuožmesnė negu per TV rodomi siaubai. Skirtingi Lietuvos istorijos laikotarpiai atskleidžia nesunkiai atpažįstamas realijas, bet kaip anksčiau, taip ir dabar moterims neleidžiama mylėti taip, kaip galėtų. Vaikai – gyvas priekaištas už visas klaidas, jais suaugusieji naudojasi, kad galėtų kerštauti vieni kitiems, veidmainiauja, neva rūpinasi, „ką žmonės pasakys“, nes „Lietuva –­ labai smalsi tauta. Ir dantinga. Pikčiau šunų...“ (p. 159). Ačiū autorei – čia yra apie ką pamąstyti, ypač – vyrams ir jų garbinimo kultą propaguojančioms moterims.

        Literatūra ir menas, 2008-10-23