Vladas Šlaitas prabyla į skaitytoją savitu, tik jam vienam priklausančiu balsu, nei sąmoningai suka į žemi­ninkų, maždaug Šlaito vienminčių, atrastą kelią, nei ren­kasi ankstyvesnį subjektyvios lyrikos stilių. Giliai as­meniškas, jautrus, nuotaikingas, prisiminimų ir svajonių poetas, Vladas Šlaitas poetinę mintį brandina širdies gel­mėje, ją išreiškia nuoširdžiai ir natūraliai, kartais spon­taniškai, tarsi jo mintis tekėtų tiesiai iš širdies į eilė­raštį, visai neįsivėlus į proto tinklą. Tai jo kūrybai duo­da emocinės, šilumos, gilaus vidinio susitelkimo atmo­sferą, kurios tačiau nereikėtų laikyti užsidarymo ženklu. Nors Šlaitas įsiklauso į save, jis nenutraukia ryšių su aplinka; jo širdis, – atvira, plati, mylinti, – ieško artimo žmogaus, bičiulio, su kuriuo poetas galėtų pradėti intymų pokalbį. Šlaito poeziją galima apibūdinti paties poeto ne kartą tartais žodžiais: ji yra širdies bičiulystė. Ne sub­jektyvių jausmų išsakymas, bet pastanga nugalėti vie­natvę ir sujungti poetinėje plotmėje visa tai, kas tik­rovėje yra išskirta: žmogų su žmogumi, išeivį ir gimtąjį kraštą, išgyventas dienas ir esamąjį momentą, taip pat ir žmogų su jo Kūrėju, poeziją užbaigiant religinio susitelkimo rimtimi.

        Realusis pasaulis Šlaitui atrodo suskaldytas todėl, kad jis yra paženklintas laiko ir tuo pačiu kintamumo bei at­siskyrimo antspaudu. Žiūrėdamas į pasaulį, Šlaitas mato, kad viskas keičiasi, nyksta, slenka nebūtin, nuteka laiko srove: daiktai pasirodo ir dingsta, mylimieji pabūva aki­mirką ir vėl nutolsta, dienos plaukia, palikdamos širdy tik blankius prisiminimus, neryškias linijas, kontūrus, kurie neprisipildo gyvybinio turinio. Tekančio laiko per­spektyvoje ne tik realūs daiktai, bet ir pats poetas savo sąmonei pasirodo kaip blyškus siluetas, forma be turinio, „grūdas be grūdo, – meilė be meilės, / gyvenimas / be gyvenimo“. Tai tik tuščiai skambąs saulėgrąžos vamz­dis, o viename vėlyvesniųjų eilėraščių, tik tuščias indas: „Esu trapus ir lengvas ąsotėlis... Esu grakštus ir leng­vas išlenkimas. Esu tik linija. Tik taktas. Ne daugiau“. Šis vidinis tuštumos pajautimas Šlaito sąmonėje atsiran­da turbūt todėl, kad poetas iš tikrųjų nepasiduoda laiko srovei, su ja neteka, o laiką junta kaip nuolatinį dienų plaukimą per širdį. Bėgančiam laikui sustabdyti, tarsi pa­sauliui širdyje pastoviai įtvirtinti ir tuo būdu širdžiai pripildyti, Šlaitas rašo poeziją, joje ieškodamas pastovu­mo, užuovėjos nuo laiko, glaudžių ryšių, kurie poetą ir pasaulį suvestų draugėn.

        Šlaito vidinę šilumą, jo meilę daiktams ir žmonėms jaučiame ne tik jo poezijai būdinguose, intymaus ir bi­čiuliško pokalbio tonuose, bet taip pat ir visoje eilė­raščio sąrangoje. Šlaito kūrinys paprastai prasideda pro­zai artima fraze, kuri tik užfiksuoja tikrovės pasaulio fragmentą. Toliau išryškėja mąstymo bei refleksijos mo­mentas, užsklendžiamas staigiu lūžiu, emocijų antplūdžiu. Poeto širdies šiluma tarsi padega tikrovėje regėtus vaiz­dus. Jie suliepsnoja dideliu gaisru, tačiau nesudega, iš­laiko savitas formas, bet kartu prisipildo kūrėjo jausmo ir tampa jo draugais, bičiuliais, jo gyvenimo sudedamąja dalimi. Ši daiktų metamorfozė, jų sudvasinimas Šlaitui yra tiek paprastas ir tiek natūralus kūrybinis procesas, kad jam išreikšti poetas panaudoja ne simbolius ar su­dėtingas metaforas, bet atvirą teigimą, trumpą sielos at­sidūsėjimą, paprastą, tačiau stipria emocija nuspalvintą žodį: „O, chrizantemos! / O, mano tylios ir vienišos se­serys“.

        Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.