linde_dobilas_bludas       Šis Dobilo romanas seniai tapo bibliografine retenybe: išleistas autoriaus lėšomis 1912 metais, jis po to daugiau nepasirodė. Tokį kūrinio likimą, be abejo, lėmė turinio ribotumas, net atžagareiviškumas (1), tačiau didelį vaidmenį čia bus suvaidinęs ir toks elementarus faktas, jog šis romanas sunkiai paskaitomas. Iš tiesų reikia didelės kantrybės, kol įsitrauki į lėtą, vos įžiūrimą įvykių tėkmę, kol įveiki detalius aprašymus, nukrypimus, kol pradedi romano įvykius perprasti. Tarybinė literatūros istorija pagrįstai vertina „Blūdą” kaip reakcingą, 1905-1907 m. revoliuciją iškreiptai vaizduojantį romaną, statydama jį greta Lazdynų Pelėdos „Klaidos” ir kitų panašios krypties kūrinių. Tačiau, nurodydama reakcingas ,,Blūdo” tendencijas, kritika yra pažymėjusi ir vertingų šio romano ypatybių, taip pat autoriaus gebėjimą piešti buitines scenas, apibūdinti veikėjus (2). Apskritai „Blūdas” labai savitas mūsų literatūros faktas. Savotiškai įdomus jis ir čia rūpimu požiūriu — kaip kūrinys, reiškiantis vis stiprėjančią psichologizmo bangą. Tuo jis iš tiesų vertas dėmesio mūsų literatūros istorijoje. Psichologizmas — seniai pripažinta jo ypatybė. J. Žėkaitė na­grinėja šį Dobilo kūrinį kaip pirmąjį psichologinį lietuvių romaną.(3)

 

       Kas būdinga jo psichologinei analizei? Kokia šio kūrinio vieta mūsų psichologizmo istorijoje? Kokioms literatūrinėms tendencijoms atstovauja šis vienišas, beveik nežinomas romanas? Sprendžiant iš pavadinimo — „Blūdas, arba Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete”, — autorius bus turėjęs tikslą vaizduoti istorinius įvykius, tačiau romanas — ne epinė įvykių panorama. V. Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, „Blūdo” svorio centras iš aplinkumos, revoliucijos įvykių vaizdavimo nukeltas į žmogaus psichiką, jo sielos išgyvenimus. Dobilas romane nori parodyti, kaip artėjanti revoliucija padaro perversmą žmoguje, kuris, siekdamas savo idealo, atsidūrė kryžkelėje ir chaose” (4). Įvykiai (jų labai nedaug), žmonės duoti kaip faktoriai, sukelią vienokių ar kitokių pagrindinio veikėjo — viršaičio Bajoriūno — išgyvenimų. Išorė, aplinka „Blūde” irgi turi savo kontūrus, aiškias linijas ir savybes, perteikiamas su Žemaitei būdingu objektyvumu, vietomis net didesniu detalumu, kruopštumu, tačiau į vidaus pasaulį čia kur kas daugiau kreipiama dėmesio, negu, pavyzdžiui, Žemaitės kūryboje. Savo užmoju „Blūdas” — detalaus psichologizmo laikų kūrinys (5).

 

       Apie du įvykius koncentruojasi romano turinys — kunigo Kantičkos pamokslą Karklynkiemio bažnyčioje ir socialisto kalbą turgavietėje, tačiau autoriui labiau rūpi Bajoriūno reakcija Į tuos įvykius, ne patys įvykiai. Autoriaus sumanymu, daugialypė Bajoriūno reakcija ir turi parodyti tai, ką neramūs revoliucijos laikai atnešė, kokias permainas, kolizijas sukėlė žmonių viduje, kaip jie pakeitė žmogaus pažiūras, elgseną. Tokių didelių psichologizmo „pasažų”, kaip Bajoriūno mąstymai (pradžioje apie Kantičką, vėliau — apie socialistą), iki Dobilo romano lietuvių prozoje mažai tebuvo, nors psichologizmas čia jau buvo stipriai Įsitvirtinęs. Rašytojas Bajoriūną vaizduoja daugiau mąstantį, besikankinantį, negu veikiantį. Jis toks pat aplinką per save laužiantis charakteris, kaip ir dažnas psichologinės prozos herojus.

 

       Bajoriūnas Dobilo sumanytas kaip dvilypis charakteris. Jame susiduria dvi idėjinės srovės, būdingos, autoriaus supratimu, 1905 m. revoliucijos kilimo metams: kraštutinis religinis fanatizmas, nukreiptas prieš revoliuciją, ginamas kunigo Kantičkos, o kitoje pusėje — socialdemokratinės idėjos, atstovaujamos socialisto, pasakiusio prakalbą Karklynkiemyje. Bajoriūnas „idėjinis” herojus — skirtingi idėjiniai, pasaulėžiūriniai principai susikerta jame, sukeldami didžiulį vidinį sąmyšį. Sunku, žinoma, Dobilo romane ieškoti tikrųjų socialistinių idėjų, būdingų revoliucijai. Autorius apie revoliucinio judėjimo idėjas turėjo, atrodo, labai miglotą, be to, iškreiptą supratimą — net Vaižgantas, recenzuodamas romaną, 1914 metais tiesiai nurodė, jog Dobilas nieko neišmano apie socialdemokratus, revoliucinį judėjimą, kad neteisingai jį vaizduoja.(6) Užtat kraštutinis religinis fanatizmas čia parodytas ryškiai. Jis autoriaus traktuojamas neigiamai, satyriškai.

 

       Taigi vienoje pusėje fanatizmas, kitoje — jam priešingos idėjos, neigiančios klerikalizmą, bažnyčią ir t. t. Bajoriūną veikia abi šios idėjinės kryptys: iš pradžių jis stengiasi būti geras katalikas, aklai sekdamas fanatiko Kantičkos receptu, vėliau jį stipriai sujudina socialisto prakalba, netikėtai įsiverždama į jo pažiūras ir nelauktai iš dalies čia rasdama pritarimą. Visi tie idėjiniai Bajoriūno svyravimai autoriaus vadinami apskritai „blūdu” — klaidžiojimu, blaškymusi, išėjus iš kažkokių įprastų vėžių, kasdienės tvarkos. Autoriaus klaidingu supratimu, tai — revoliucinio laikotarpio rezultatas.

 

       Tokia yra šio romano idėjinė struktūra, tokie svarbiausi jo turinio bruožai. Kūrinyje pagrindinė vaizdavimo sritis — Bajoriūno vidaus pasaulis. Aplinkos įvykiai, žmonės, idėjos, paprastai įvedami į romaną objektyviu pasakojimu, vėliau atspindžių atspindžiais atsikartoja veikėjo sieloje, sukeldami jam ištisus minčių, prisiminimų, jausmų srautus. Tame sraute galima pažymėti keletą momentų, kurie būdingi Dobilo psichologinei analizei ir skiria jį iš kitų ano laiko rašytojų.

 

       Vaizduodamas idėjinius prieštaravimus, Dobilas bus plačiausiai iki tol lietuvių literatūroje sustojęs prie herojaus minčių tėkmės. Romanas, kaip ekstensyviausia epinė forma, leido imtis detaliausios analizės. Bajoriūnas svarsto ir persvarsto girdėtas mintis, stengdamasis rasti atsakymą, suderinti savo gyvenimą su nugirstomis idėjomis, kankinasi negalėdamas to padaryti. Bajoriūno kankinimasis sunkiai suprantamas šių dienų skaitytojui, o ir paties Dobilo jis kažkaip labai siaurai traktuojamas, tačiau tame psichiniame procese autoriui kaip tik labiausiai rūpi mintys, jų seka. Sąlygiškai atskyrus mintis nuo emocijų, matyti, kad romane emocijoms mažiau teskirta vietos. Emocijų judėjimą Dobilas vaizduoja šykščiai, net schematiškai, paprastai žymėdamas tik kraštutinius taškus, tarp kurių pakito vidinė būklė, tačiau beveik visai nesidomi pačiu keitimusi: „Pyktis viršaičiui perėjo staigu į gailestį” (387) (7); „viršaitis iš karto pajuto tokį socialisto gailesį, kurį gal dabar jau kankinąs urėdnikas, kad visas tas ramumas, kuriuo jis pirma taip džiaugėsi, staigu pražuvo” (322). Šuolis iš vienos emocinės būklės į kitą — būdingiausias Bajoriūno bruo­žas, net kiek trafaretiškai tolydžio žymimas romane, nesistengiant smulkiau apibūdinti jo faktūros tarp kraštutinių taškų. Žinoma, ne vien dėl to Bajoriūnas kartais atrodo panašesnis į racionalistinę konstrukciją, negu į gyvą žmogų, kuriame idėjiniai prieštaravimai turėtų individualią, pakankamai įtikinamą emocinę išraišką. Tačiau toks jausmų vaizdavimas, aišku, sąlygojo pagrindinio charakterio daromą įspūdį. Tokia jausmų ir minčių proporcija, vaizduojant vidinį pasaulį, nemažai parodo ir Dobilo, kaip rašytojo, individualybės, jo meninio braižo ypatybių, vis dėlto negalima čia nematyti ir bendrų psichologinės analizės tendencijų.

 

       Žmogaus vidaus pasaulis praeityje bene visada buvo daugiau suvokiamas kaip mintys, minčių logiška seka, negu nuotaikos, jausmai ir apskritai tokios būsenos, kur proto, mintijimo pradai mažiau tesireiškia. Todėl psichologinė analizė galbūt visada buvo daugiau minčių, negu nuotaikų ir išgyvenimų tyrinėjimas. Jausminės būsenos paprastai būdavo įsivaizduojamos kaip mąstymo tėkmės, argumentų, pagrindžiančių tokią tėk­mę, o galų gale paaiškinančių nuotaiką, išdėstymas. Ypač tai būdinga racionalistinei XIX a. pasaulėžiūros linkmei — pozityvizmui. Minties primatas psichologinėje analizėje — būdingas laikotarpio bruožas. Lietuvių literatūroje ta linija irgi aiški, pradedant mūsų klasike Žemaite, kur minties pradas aiškiai vyrauja. Žinomieji jos monologai, telkiantys didžiausią dalį psichologinės analizės — tai irgi mintijimas, minčių kaita: argumentai, kontrargumentai, nutarimai, atsimetimas nuo ankstesnės minties, grįžimas vėl prie jos ir t. t.

 

       Dobilo romanas taip pat pasižymi stipria minties analize. Šiuo atžvilgiu jis susisieja su Žemaitės tradicija, nors šiaip romane yra ir kitokio, naujesnio psichologizmo elementų. Pati tema iš dalies tai vertė daryti — vaizduojant idėjinius konfliktus, sekant herojaus kelią į naują nusistatymą, be mintiji­mo tėkmės vargu ar galima išsiversti. Tačiau tik iš dalies. Herojaus kelią į apsisprendimą seka, pavyzdžiui, ir Putinas, vaizduodamas Vasarį, tačiau ne tik minties tėkme čia domimasi, jausminės būsenos analizė čia vaidina didžiulį vaidmenį. Tuo tarpu pagrindiniam „Blūdo” veikėjui aplinka daugiau kelia minčių, negu jausmų; mintys dėl kokio nors įvykio plačiai šakojasi, herojus ilgai negali jų atsikratyti. Religiomano Bajoriūno (Vaižganto apibūdinimas) mąstymai eina puslapių puslapiais. Įterpiama dialogų, pavaizduojama kiek aplinkos, tačiau minčių sekimas, žymint pakeliui ir jausmų bangavimą, užima pagrindinę romano dalį. Įvaro jis skaitytojui nemažai nuobodumo, tačiau tokio atkaklaus domėjimosi minčių judėjimu iki Dobilo romano mūsų literatūroje iš tiesų dar nebuvo. Aplinkos detalės leidžiamos per Bajoriūno mintis kartais net po keletą sykių, peržiūrimos naujais rakursais, koreguojant naujomis aplinkybėmis. Mintijimo procese žymimi ne tik svarbiausi dalykai, bet asociacijomis iškeliami ir mažmožiai, išplaukiantys nelauktai. Tarpais kyla įspūdis, kad Dobilo vienintelis tikslas — smulkus sąmonės judesių fiksavimas, kad rašytojas specialiai domisi veikėjo sąmonės proceso atsitiktinumais — netikėta mintimi, prisiminimu. Bajoriūnas staiga ima ir atsimena Ievutę (167), kitoje vietoje jam nejučiom ateina į galvą skaitytojui negirdėtas gudas ir t. t. Tokie atsitiktinumai kartais įjungiami į meninį kontekstą, tačiau kai kada jie ir lieka atsitiktinė detalė — kaip smulkus Bajoriūno mintijimo vingis, stilistiškai vertintinas, kaip natūralistinio apstumo požymis. Tačiau kita vertus, tai rodo, jog Dobilas plačiai užsimojęs vaizduoti psichinių procesų įvairovę. Iš tiesų vidaus procesai jo nagrinėjami kruopščiai, net pedantiškai. Tokiu atidumu pasižymės nebent tik I. Šeinius „Vasaros vaišėse”.

 

       Dobilo veikėjai dažnai netikėtai keičia savo ketinimus, sprendimus. Bajoriūnas graužiasi įžeidęs svainį ir žmoną, rengiasi pas juos grįžti pasiaiškinti, bet čia pat persigalvoja (167). Tokį vidaus posūkį irgi galima paaiškinti kaip norą kuo plačiau fiksuoti smulkius sąmonės judesius. Imant įprastu požiūriu, toks „persigalvojimas” atrodo, nereikalingas; tai smulkmena, toliau neturinti jokios reikšmės, nebent vaizduojant bendrą Bajoriūno psichikos judėjimą, jos nepastovumą. Tačiau Dobilo stiliui ji būdinga, ir tik neapsižiūrėjimu, redakciniu neapdorojimu panašius atsitiktinumus ne visada galima paaiškinti. Reikia manyti, jog  toks  psichologinis smulkmeniškumas, šiaip ar taip, siejasi su ta stiliaus tendencija, kuri tapo būdinga ypač detalizuoto vėlyvojo natūralizmo periodui  ir kuri vokiečių natūralistų buvo apibūdinta kaip „sekundinis stilius” (Holco-Šlafo „sekundar Stil”). Tai ypač smulkus aprašinėjimas, sekant nežymius kokio reiškinio kitimus tiesiog sekundės dalimis. Tokia maniera kuriant, tapo kritimą  nuo medžio esą galima padaryti įdomaus aprašymo objektu. Tai smulkumo poetizavimas, perėjęs vėliau iš dalies ir į literatūrinį impresionizmą. Dobilo romane jis greičiau siekia natūralistinės detalizacijos periodą, negu atspindi vėlesnio (impresionizmo) laikotarpio poetiką. Iš viso tai būdinga ano meto lietuvių prozos stilistinė tendencija.

 

       Dobilas, sekdamas minčių eigą, stabteli kartais prie kokio nors komplekso Bajoriūno galvoje ir ima narplioti, kaip tas kompleksas atsirado, kokiais logikos, asociacijų keliais jis ten susidarė. Romanas tokiu atveju virsta lyg psichologine studija, turinčia net išviršinio mokslinio nagrinėjimo žymių. „Dalba galėjo tame karte suerzinti, savo kvailumėliu gal ir širdį užduoti, bet kad jis būtų galėjęs pakurstyti tą jėgą, velkančią viršaitį į nusiminimą, tai nesirodėtų tikėti. Tačiau tai buvo faktas ir nutiko tokiu būdu:

 

       Kaip žinome, Dalbos kvailumas, su tokiu nuogumu pasirodęs” (168) ir t. t. Toliau išaiškinama, kaip Bajoriūnui susiklostė įkyri absurdiška asociacija — svainį Dalbą lyginti su nedoraisiais bibliniais milžinais.

 

       Intensyviai domėdamasis minčių pasauliu, Dobilas „atrado” mūsų literatūrai, psichologizmui naujų dalykų. Pirmiausia tai įkyrios iki patologiškumo mintys. Bajoriūną taip supainioja fanatikas Kantička, jog anksčiau savaime suprantami dalykai jam pasidaro painūs, įkyriai ima persekioti mintys, kurias jis aiškiai supranta esant absurdiškomis, tačiau negali jų atsikratyti, todėl dar labiau graužiasi. Bajoriūnas pats supranta, kad tiesiog kraustosi iš galvos.

 

       Rašytojo čia, matyt, visai sąmoningai norėta parodyti, kaip pragaištingai veikia Bajoriūną bekraštis religinis fanatizmas. Įdomus tai teminiu požiūriu atvejis. (Nemažiau įdomus jis ir visuomeniškai — kunigas J. Lindė rodo reakcingiausios kunigijos dalies veiklą.) Tuo labiau jis įdomus psichologizmo požiūriu. Liguistos psichikos reiškiniai panaudoti čia visuomeniniams reiškiniams smerkti, kaip ir ankstesnio realizmo literatūroje. Dobilas liguistą psichiką vaizduoja dviem atvejais: Bajoriūnui neduoda ramybės Dalbos panašumas su Kantičkos nupieštais bibliniais milžinais ir mintis, kad jo miręs tėvas gali būti neišganytas dėl to, jog bendravo su kitatikiais (Kantička Bajoriūnui įkalė į galvą, kad toks bendravimas — didžiulė nuodėmė). Abidvi mintys tikrai absurdiškos (aišku, autoriaus parinktos kuo absurdiškiausios); jos tai viena, tai kita staiga ima ir išplaukia Bajoriūnui, vargindamos jį, varydamos iš proto, kol jis pamažu atsikrato Kantičkos įtakos. Tų minčių įkyrumas rašytojo įtikinamai parodytas.

 

       Kitas įdomus psichinio proceso bruožas romane — tai įsivaizdavimas, virstantis kone haliucinacijomis. Kai kurios scenos sukurtos kaip veikėjų fantazijos reiškiniai. Antai Bajoriūno žmona taip aiškiai įsivaizduoja vyrą gulintį kraujuose viduaslyje, jog iš siaubo rikteli. Ypač tokia vaizduote apdovanotas Bajoriūnas. Po garsiojo Kantičkos pamokslo prieš socialistus Bajoriūnas dažnai matęs tą fanatiką mintyse, tačiau Dobilas tik vieną sykį detaliau tokį matymą vaizduoja.

 

       Tas vaizdas stovėjo, kaip gyvas, prieš jo akis, jis net matė neįsakomai sujudintą, rūstų, karščiuojantįsi Kantička sakykloj ir pastebėjo, kad jam lūpos dreba. Sakytojas išrodė daug rūstesnis ir piktesnis, negu tada, o jo pažvelgimas, kaip žaibas, labiausiai buvo taikinamas į jį, viršaitį. Nėra kalbos, jog tai visa stipriai turėjo veikti į viršaitį (195).

 

       Tai Bajoriūno desperacijos momentas, kai jis neapsakomai kankinasi: vaizduotė karštligiškai įtempta, pamokslininko vaizdas jam labai ryškus. Būdingas čia maksimalus įsivaizdavimo konkretumas, atliepiąs psichologinį momentą — pamokslininkas parodytas ne įprastai ir ne visai toks, kokį Bajoriūnas kažkada matė, bet jo bruožai labiau pabrėžti. Taigi vaizdas kiek transformuotas, suderintas su psichologine būsena, tačiau neiškreiptas, visiškai objektyvus, tik intensyvesnis. Tikrovės transformavimas čia artimesnis Žemaitei, negu A. Vienuoliui, I. Šeiniui.

 

       Įsivaizdavimas, vos ne pereinąs į vizijas, haliucinacijas, gerai pavaizduotas Bajoriūno susitikimo su kunigu Gumbelevičiurn epizode — vienoje iš ryškesnių romano vietų, turtingoje psichologinės analizės. Nemažo meninio efekto autorius juo pasiekia, irgi intensyvindamas vaizdą, siedamas jį su vidine Bajoriūno patirtimi. Viršaitis įsivaizduoja socialistą ir jo draugą, einančius griauti bažnyčios:

 

       Priešaky tos gaujos, kaip jautis, akis išvertęs, ėjo su revolveriu rankoje socialistas, kuris kažkodėl išrodė jam dabar panašus į labai negražų plaukais apžėlusį gudą. <...> Tuojau pridurmai paskui socialisto bėgo visas apsiputojęs buvusis kada tai jo bernas, galima sakyti, žmogus žvėris, kuris išdaužė keliems arkliams dantis ir ko tik paties viršaičio, leisdamas į jį kirviu, neužmušė (274).

 

       Taip vaizduojasi Bajoriūnas, įsibaiminęs artėjančios revoliucijos, prisiklausęs Kantičkos ir panašių į jį nuomonių. Tai fanatizmo ir baimės sukelti vaizdai. Bajoriūnas ir negalėjo kitaip jų įsivaizduoti, žinant jam padarytą fanatiko įtaką. Autorius pateikia labai tamsų paveikslą, atsižvelgdamas ne tik į Bajoriūno pažiūras, bet ir į situacijos psichologiją — juk Bajoriūnas įsivaizduoja socialistą einant griauti bažnyčios, taigi Bajoriūnui neapsakomai baisiu momentu. Tačiau rašytojas turi dar kitą tikslą — vėliau pateikti kontrastišką socialisto, kalbančio prekyvietėje, paveikslą, parodyti netikėtą viršaičio reakciją: ,,Su tikra priejauta veizėjo jis dabar į tą taip neišsakomai perimtą savo idėjomis, prakaituotą, išblyškusį veidą ir stebėjosi, kaip toks malonus žmogus gali būti socialistu” (310). Tokią reakciją autorius gana plačiai vaizduoja, turėdamas dar tolesnį tikslą — atrasti socialisto idėjų pėdsakus Bajoriūno mintijimo tėkmėje. Šitame kontekste Bajoriūno įsivaizdavimas iškyla kaip konstrukcinis elementas vėlesnei vidaus analizei grįsti ir ryškinti.

 

       Vizijos vaizduojamos kaip itin intensyvus psichinis procesas. Bajoriūnas taip įsitraukia į savo absurdišką regėjimą, jog ima ne tik matyti aplinką naujai, bet ir mintyse veikti joje. Vizijose jis sukuria net konfliktinių situacijų, kuriose jam prireikia apsispręsti, rasti išeitį. Uriadnikui jis įsakys areštuoti socialistą, tačiau uriadnikas gali jo, viršaičio, nepaklausyti. Bajoriūnas tuoj sumeta areštuosiąs patį uriadniką. Čia pat Bajoriūnas vaizduojasi ištisą sceną su kunigu Gumbelevičiumi. Miniai puolant bažnyčią, kunigas gali šokti gelbėti bažnyčios brangenybių. Tačiau, nešdamas jas, jis gali net suklupti. Bajoriūnui tuo įsivaizduotu atveju kyla dvejonė, ką daryti: padėti kunigui ar kovoti su užpuolikais. Apsisprendžia padėti kunigui. Bajoriūnas smarkiai reaguoja į susikurtus vaizdus, panašiai kaip ir tūlas Žemaitės, Bitės veikėjas į realią aplinką: „Kraujas jam mušė į galvą, veidas kaito ir prakaitavo” (275). Pašnekovo vaizdas Bajoriūnui net dvejinasi: tai jis mato Gumbelevičių gulintį parkritusį, tai čia pat verkšlenantį, menką, apgailėtiną kasdieninėje klebonijos aplinkoje.

 

       Čia iškyla vizijos, kaip vaizdavimo priemonės, reikšmė. Vizija leidžia autoriui dar kartą įdomiu požiūriu parodyti absurdiškai hipertrofuotą Bajoriūno pasaulėjautą, gretinti ją su kasdienybe. Kunigas Gumbelevičius — užguita, bejėgė žmogysta, baikščiai keliaklupsčiaujanti prieš viršininkus, tuo tarpu apie ją Bajoriūnas beprasmiškai kuria herojišką kovos, pasiaukojimo atmosferą, visiškai neatitinkančią momento realybės ir nepasiteisinančią ateityje. Nei tas socialistas vėliau pasirodys toks baisus (priešingai, jis pasirodė labai malonus), nei ką nors Gumbelevičius nuveiks, o ir pats Bajoriūnas ims į viską blaiviau žiūrėti. Kaip jo ankstesnės mintys tampa liguistai absurdiškos, taip ir čia autorius leidžia naujai pajusti veikėjo būsenos hipertrofiją.

 

       Vizijos romano mastu nėra plačios, tačiau iki tol lietuvių prozoje tokiu atsidėjimu jų niekas nevaizdavo. Stiprėjant psichologinei analizei, jų vis daugiau rodosi, nes vidaus pasauliui atskleisti jų apraiškos teikia nemažų galimybių — be fizinės valstybės, rašytojui atsiveria ir nematoma žmogaus fantazijos sritis. Vizijų elementai Dobilo romane reiškia bendrą mūsų prozos tendenciją — vis daugiau įsivesti į literatūrinės išraiškos priemones ir veikėjo vaizduotės pradų.

 

       Išoriniu požiūriu Dobilo romano vizijos pateikiamos beveik tokiu pat stiliumi, kaip ir buitis, nebandant ieškoti kitokio vaizdavimo būdo, išplaukiančio iš vaizduojamo objekto specifikos. Ką tik nagrinėtame epizode Bajoriūnas įsivaizduoja areštuojąs socialistą, mato kunigą parkrintant ir t. t., tačiau tai piešiama taip pat, lyg ir tikrai vyktų. Ir pasakojimo tempas, ir reiškinių formos yra tokios pat, kaip ir kituose vaizduose. Tipologiškai tai daugiau XIX a. prozos stilius, negu 1912 metų lietuvių proza. Šatrijos Ragana, A. Vienuolis, V. Krėvė, I. Šeinius panašius dalykus jau bando pateikti kiek kitaip, ieško kitokios išraiškos. Dobilo romanas atstovauja ankstesniam realizmo tipui, jo poetika formavosi daugiau XIX a., negu XX a. pradžios literatūros veikiama. Tai tas pats Žemaitės, Lazdynų Pelėdos realizmo tipas (8), tik su smulkesne vidaus analize (tačiau, žinoma, neturįs daugelio socialinių to realizmo ypatybių). Tai rodo ir kiti psichologinės analizės dalykai Dobilo romane.

 

       Graužaties, samprotavimų situacijose Dobilas yra parodęs Bajoriūno vidaus prieštaravimus, skirtingų tendencijų kaitaliojimąsi, pratęsdamas čia ankstesnio realizmo tradicijas. Kantičkos pamokslas daug ką kitaip pakreipia herojaus viduje, tačiau ir socialisto prakalba jam padaro didžiulį įspūdį. Ir toji įtaka kartais pasirodo labai nelauktai. Apskritai Dobilą psichiniame procese irgi traukia netikėtumas, staigumas. Ir socialisto kalbos atgarsius Bajoriūno sąmonėje jis pateikia kaip tik tuo netikėtumo požiūriu. Viršaitis mąsto apie sūnaus ateitį, svajoja, kaip gera būtų matyti jį kunigu, ir staiga:

 

       — O paskui? — klausė jį staigu paslaptingasis balsas.— Paskui?.. — atkartojo viršaitis stebėdamasis. Paskui? — Paskui išvadavo jį paslaptingasis balsas, — čiulptų to varguolio kraują kartu su ponais.

      

       Tas paklausimas buvo taip staigus ir netikėtas, jog viršaičiui staiga apsisuko galva, taip kad jis negalėjo iš karto susiorientuoti, iš kur jis eina (379).

 

       „Paslaptingame balse” Bajoriūnas netrukus atpažįsta socialisto kalbą. Išraiškos požiūriu tas „balsas” prieštaravimams parodyti primityvokas, anuo laiku gerokai pasenęs rašymo būdas, primenąs ne pačias gerąsias Lazdynų Pelėdos prozos vietas. Tačiau čia pažymėtinos autoriaus pastangos atspindėti staiga kylančias veikėjo mintis, susikertančias tame pat minties sraute; kitose vietose autoriui jas sklandžiau sekasi perteikti. Bajoriūnas mąstydamas retkarčiais lyg atsitoki, ūmai suvokia savo minčių prasmę ir iš karto pasiduoda į kitą, priešingą pusę. Nurodytas „balsas” vienas iš tų atvejų. Bajoriūnas sutinka su viena socialisto mintimi, su antra, trečia, tačiau jam čia pat topteli, jog sutikti tai — leisti socialistams griauti bažnyčias: fanatiko Kantičkos mintys vėl staiga įsikerta į socialisto logiką ir ją pakreipia. Bajoriūnas jas išsako tokia pat tiesiogine kalba, kaip panašiais atvejais garsiai sau pasakydavo Žemaitės herojai, pereidami iš vienų argumentų į priešingus. Tokius šuolius pats Bajoriūnas vadina „blūdijimu”; Dobilas į juos, kaip sakyta, kreipia nemažai dėmesio, nes autoriui jie reiškia ano -revoliucijos meto nepastovumą, prieštaringumą, skirtingų idėjų kirtimąsi.  Vertinant kaip psichologinės analizės atvejį ir ieškant tokių prieštaravimų vaizdo ankstesnėje literatūroje, akys vėl krypsta pirmiausia į Žemaitę— beje, panašūs minties šuoliai jos parodyti galbūt išraiškingiau ir glausčiau. Dobilas šioje srityje papildė Žemaitės realizmo kryptį, nors ką iš esmės naujo vargu ar bus įnešęs, nebent tokius prieštaravimus jis vaizduoja plačiau. Bajoriūno prieštaravimai yra ne tik ištęsti, bet kartais ir nenatūralūs, nekalbant apie tam tikrą išraiškos anarchronizmą.

 

       Vis dėlto minties prieštaringumai atspindi vertingą Dobilo kūrinio sandaros ypatybę, parodančią to laiko psichologizmo lygį. Atskiros situacijos aptarimas iš dviejų pusių, pastangos tarsi matyti kokio reiškinio dvipusiškumą — metodas, pradėtas Žemaitės ir intensyviai bandytas J. Biliūno. Minėti Bajoriūno atsitokėjimai, net tas „paslaptingas balsas” yra tos pat rūšies dalykai — pažvelgti į tą patį daiktą kitu požiūriu. Pagaliau pats romanas sumanytas kaip dviejų linkmių kirtimasis herojaus sieloje, taigi romane Bajoriūno vidaus pasaulis pakaitomis stebimas iš dviejų taškų. Ta ypatybė akivaizdi kokioje buitinėje situacijoje, analizuojant joje skirtingus psichologinius motyvus, priežastis, stengiantis suvokti kuo didžiausią jausmo, nuotaikos konkretumą. Kartais net pasirodo publicistinis svarstomasis ,,iš antros pusės”: „Viršaičiui, ieškančiam atskirybės, vengiančiam stačiai žmonių, toks nepaprastas Dalbos su kompanija pasirodymas negalėjo patikti, iš antros pusės svainio noras tiek buvo gražus ir nuoširdus, kad užgauti jį būtų buvę daugiau negu nemandagu” (154).

 

       Tai išplėtota, net susmulkinta vidaus analizė. Daug kas iš ankstesnių mūsų prozininkų iki J. Biliūno čia būtų išsivertę vienu motyvu, viena nuotaika. Tačiau Dobilas randa du mo­tyvus, du atspalvius. Kartais visai priešingi motyvai gretinami atskiroje reakcijoje, tiesiog sustačius juos kaktomuša, pasitikint vėlesnio komentaro įtikinamumu. Arba nurodomos dvi priežastys, lėmusios kokio išgyvenimo intensyvumą, siekiant čia grotesko: „Kaip staigus Bajoriūno užklausimas, taip ir ta žinia apie Giedučius Dalbai buvo visai netikėti daiktai. Iš vienos pusės jį taip nugąsdino, kad jis gangreit nustojo žado, o žinia apie Giedučius jį vėl pradžiugino, kad jis žiopsėjo ir vėl nei žodžio ištarti negalėjo” (93).

 

       Visa tai — nevienareikšmės psichologinės reakcijos, kurias sukelia ne vienintelis aplinkos postūmis, bet mažiausiai du, kiekvienas savaip formuodamas būseną. Veikėjų požiūriu, tai keblios situacijos, paprastai statančios juos į nepatogią, įtampos reikalaujančią būklę, kur reikia greit apsispręsti, išeiti iš jos arba tiesiog „paprakaituoti”, nerandant išeities. Keblios situacijas psichologija autorių nemažai domina. Ne tik Bajoriūnas tokiose situacijose atsiduria, bet ir smulkesnieji veikėjai. Ir tai neatsitiktina. Juk pats romano sumanymas tuo pagrįstas: visas revoliucijos laikotarpis autoriui yra nepaprastai kebli situacija, kuri reikalauja iš Bajoriūno didelio dvasinio įtempimo, atrankos, kai vienu metu pinasi prieštaringi vidaus ir išorės motyvai. Apskritai Dobilui nedermė romane bene įdomiausias psichologinis dalykas. Tuo turbūt pagrįstas ir dažnas grotesko atvejis romane. Perdėtas atrodo Bajoriūno absurdiškas kankinimasis — normaliam žmogui jis tikrai nesuprantamas. Autoriaus apibūdinimu, Bajoriūnas panašus į tuos davatkų isterikių tipus, „kurie daro įspūdį, kad jie ot, ot išsiskirstys į sudaromąsias savo dalis ir, kaip matai, subyrės” (87). Bajoriūno svainis Dalba didžiausias griozdas: kur tik eina, ten kas nors lūžta, prasideda nesusipratimai; proto tas drimba labai mažo, tačiau stengiasi samprotauti apie „aukštas materijas”. Nesimpatiškas dekanas Osevičius irgi pasižymi tokia pat nederme, kuri nusakoma beveik tais pačiais žodžiais, kaip ir apie Bajoriūną kalbant: „Jis išveizėjo kaipo iš  blogai parinktų gabalų sudėtas, gabalų, kurie taip vienas prie antro nelipo, jog stačiai kartais galėdavo užeiti žmogui mintis, jog dekanas ims ir subyrės į sudaromąsias dalis” (279-280). Nepaisant to, dekanas stengiasi vaidinti inteligentišką aristokratą.

 

       Tokiame stilistiniame kontekste suprantami, nuoseklūs atrodo, ir išplėtoti intonacijos apibūdinimai, kuriais bandoma išreikšti keleriopą žodžio prasmę: „Nei tai abejojančiu, nei tai klausiančiu, nei tai pašiepiančiu, kažkokiu nežmonišku tonu, vienok labai aiškiai girdžiamai ištarė jis pavilodamas: te-e-en?!” (13). Jautrumu intonacijai Dobilo romanas išreiškia bendras ano meto psichologizmo tendencijas.

 

       Romanas arti prie savo meto psichologizmo ir kitu atveju— stipriu retrospektyvumu. Kritikoje ne kartą buvo pažymėta, kad didelė romano dalis atpasakota retrospektyviai, kaip Bajoriūno prisiminimai, kad tas atpasakojimas toks ilgas, jog skaitytojas užmiršta skaitąs prisiminimus, kol autorius apie romano vidurį vėl jį grąžina į romano pradžios įvykius. Retrospektyvumo esama ne tik bendroje romano kompozicijoje, praeities laiko plotmių čia kai kur ne viena, o dvi ir net daugiau. Apie ankstesnį Bajoriūno gyvenimą, jo patirtį papa­sakota prisiminimais, tačiau prisiminimų laiko plotmėje veikėjas siekteli kartkartėmis dar toliau į praeitį. Svarbieji įvykiai — Kantičkos pamokslas ir socialisto prakalba — nuolat irgi atgaivinami, svarstomi. Autorius randa čia daug medžiagos psichologinei analizei, nes Bajoriūno mintys pastoviai sukasi apie šiuos įvykius. Šiuo požiūriu „Blūdas” — ne XIX a. pabaigos, o tikras XX a. pradžios kūrinys. Dobilas dažnai retrospektyvus ir vaizduodamas smulkius vidaus pasaulio judesius, kur retrospektyvaus laiko dimensijos net sunku tikėtis: „Kažkodėl jam niekados dar nebuvo taip gailu Ievutės ir dar niekados neišmetinėjo taip sąžinė už tai, kad jis pametęs ją, taip dorą, taip išmintingą, susirišę su rupia Ona ir susigiminiavo su Dalba, kuris jį visados jau savo kvailumu erzino” (208).

 

       Atgalinė perspektyva čia panaudota jausmo intensyvumui parodyti — visuomet Bajoriūnas gailėjo Ievutės, tačiau niekada dėl to taip neskaudėjo širdies, kaip tą kartą. Emocija čia atskleidžiama keliomis laiko plotmėmis, ne vien esamuoju dabarties laiku. Autorius neretai gretina dabartinę veikėjo būklę su praeitimi, norėdamas pabrėžti būseną arba pažymėti momento skirtumą, nepanašumą su ankstesniais momentais. Taip Bajoriūnas vizijoje mato Kantičką, sakantį pamokslą, ir dabar jis jam atrodo rūstesnis, negu kitais atvejais. Autoriui rūpi psichologinė momento individualybė, todėl jis paprastai imasi atgalinės laiko perspektyvos. Tačiau ta perspektyva gali ir kitaip pasirodyti. „Kad taip kitame ūpe ir laike, viršaitis būtų turėjęs gerą pramonėlę, nemažai būtų prisijuokinęs ir pridaręs juokų. Dabar tai visą jį erzino” (154). Vaizduodamas Bajoriūno nuotaiką, autorius taip pat turi galvoje kitą laiką. Tai ne praeitis, tačiau ir ne dabartis. Išgyvenimo vaizdas projektuotas į kitą psichologinę situaciją, kitą laiko plotmę. Ši­tokia laiko projekcija čia irgi svarbus konstrukcinis elementas momento atskirybei išreikšti.

 

       Tiek laiko struktūra, tiek skirtingų motyvų, atspalvių ieškojimu atskirame psichologiniame fakte Dobilo romanas vertas dėmesio kūrinys, nors jame kartais ir ne visai motyvuotai susismulkinama, nepajėgiant tą smulkumą įprasminti kontekste. Iš paviršiaus žiūrint, primityvokai atrodantis, neapdorotas romano audinys (9) pasirodo esąs sudėtingos vidinės sandaros. Retrospektyviškumu, skirtingų motyvų analize jis tarsi remiasi J. Biliūno realizmo patirtimi, jo sukurta menine struktūra. Nors romane daug stilistinių nelygumų, net gal stiliaus eklektikos (nekalbant apie tai, kad jam trūksta paprasto kalbinio redagavimo), „Blūdo” vaizdai pasižymi literatūrine kultūra ir atspindi to meto lietuvių prozos lygį. Tačiau tipologiškai Dobilo romanas vis dėlto daugiau siejasi su ankstes­niu mūsų literatūros etapu. Čia dar galima pažymėti vieną kitą bruožą, giminingą ankstesniam realizmui. Pirmiausia tą tipologiją rodo kai kurios charakteristikos. Tai trumpas reakcijos apibūdinimas, pabrėžiantis jausmo stiprumą: „Šitą įsivaizdinus (kaip uriadnikas galbūt kankina socialistą), viršaitį taip pradėjo graužti sąžinė, kad net per visą kūną šiurpuliai perėjo ir plaukai pasišiaušė” (374). Panašiuose apibūdinimuose nesunku atpažinti pirmiausia Žemaitės stilių; nebūtinai jie turi būti Dobilo perimti iš mūsų klasikės kūrybos, tačiau tai ta pati stilistinė tradicija, nors jie ir pavartoti nepalyginamai platesniame psichologinės analizės kontekste.

 

       Su ta pačia tradicija Dobilą sieja ir platus monologas vidaus pasauliui atskleisti. Tiesa, jis jau turi nemažai naujų bruožų ir įjungtas į autorinės kalbos kontekstą kiek sklandžiau, tačiau jo reikšmė vis dėlto dar didelė. Apie šį laiką lietuvių kritikoje ryžtingai pasisakoma prieš monologą dramoje kaip pasenusią priemonę, prasilenkiančią su psichologiniu įtikinamumu. Didžiausias jo priešininkas buvo L. Gira (10). Kaip žinoma, jau Bitė prieš jį buvo nusistačiusi pačioje XX a. pradžioje. Tačiau Dobilui ji dar paranki priemonė. Autorinė-tiesioginė kalba atlieka romane dar nedidelį vaidmenį, nors autorius ja vietomis jau paįvairino aprašymus. Pagaliau su Žemaitės tipo realizmu Dobilo romaną sieja ir panaši vidaus pasaulio objektyvizacija. Psichinius reiškinius ir aplinką rašytojas atspindi tokiu pat objektyvumu, kaip ir Žemaitė. Sąmonės faktai čia mažai teturi įtakos išorės pasaulio vaizdui. Vidaus atspindžių aplinkoje palyginti nedaug, bent tokios išraiškos, kokią jie jau buvo tuo metu pradėję įgauti A. Vienuolio, I. Šeiniaus, V. Krėvės kūriniuose.

 

       ________________________

 

       (1) Romano idėjinė problematika plačiai įvertinta: Korsakas K. Straipsniai apie literatūrą, p. 50-66; Lietuvių literatūros istorija, 2, p. 609-612.

       (2) Ten pat.

       (3) Žėkaitė J. Lietuvių romanas, p. 141.

       (4) Mykolaitis V. Dobilas ir jo „Blūdas”. — Dienovidis, 1940, Nr. 2, p. 110.

       (5) Tai nurodė dar savo recenzijoje Vaižgantas (Vairas, 1914, Nr. 3, p. 18): „Dobilas iš viso vieko tempėsi padaryti ne romaną, tik gilią ir plačių plačiausią Bajoriūno religiomano psichologijos analizę. Kaip lenkas Dombrovskis prieš 20 metų pamėgino ištisoje knygoje padaryti analizę mirštančio tuberkuliozininko psichikos. (Žr. jo „Smierc”)”. — Žr. Lietuvių literatūros kritika. V., 1971, 1, p. 549.

       (6) Ten pat, p. 548.

       (7) Dobilas. Blūdas arba Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete. Tilžė, 1912, p. 387. Cituojant šį romaną, tekste nurodomas tik puslapis.

       (8) Žemaitė „Lietuvos ūkininke” (1912, Nr. 43) yra išspausdinusi „Blūdo” anotaciją, išgirdama joje, be kita ko, vidinę romano veikėjų analizę.

       (9) Vaižganto recenzijos apibūdinimu, Dobilo romano „konstrukcija didelė, bet nepakabiu stuobriu riogso”. — Žr. Lietuvių literatūros kritika, 1, p. 552.

       (10) Žr. jo rašytas Vargovaikio ir P. Mičiulio dramų recenzijas „Vaivorykštėje” (1913, kn. 2, p. 407, 410).

 

       Juozas Stonys. Psichologizmas ir lietuvių proza (iki 1917 metų). V.: Vaga, 1979.