mekas jonasJonas Mekas. Laiškai iš Niekur. Vilnius: Baltos lankos, 1997

 

Jo skrybėlė iki skausmo stilinga, kaip kokio detektyvėlio, nužengusio iš 70-ųjų filmo. Ieškokit gudručio. Ieškokit, nes vienas gudrutis jau skundžiasi savo laiškuose, kad lietuviai per greitai išsižada savo menininkų ir juos atiduoda Amerikai, Vokietijai, Afrikai ar kam kitam, tik ne sau pasiima. Tad prisiminkim Meką. Jį neseniai apdovanojo už nuopelnus Lietuvai, dar geriau jį apdovanojo, kai suteikė Lietuvos pilietybę. Juk taip lengvai neatsikratysit, ar ne? Taip sako visos jaunos pop žvaigždės, o Mekas tyli. Karts nuo karto primindamas, iš kur jis ir mes esam kilę.

 

O kilę mes iš vieno didelio, žalio, plataus kaimo, kur bernai vaikšto su vyžomis, o vasarą basomis; mergos nežino, kas yra Danija ar Step Top, vieninteliai high heels yra piemenų pagaminti kojūkai, kuriuos vėliau Jurgis Mačiūnas (fluxus žaidimų kūrėjas) pasiskolino ir vaikščiojimą kojūkais pavertė happeningu. Tarp kitko Mačiūno figūra čia boluoja lygiagrečiai su Meko pamąstymuose įsitvirtinusia basa asmenybe. Mačiūnas kaip koks kareivis už nugaros - toks didelis, didingas, autoritetingas, kita vertus menkas, neturtingas, betgi įtakingas visai internacionalinei gaujai - fluxusams.

 

Tiesa, iš Mačiūno įtakos Mekui atsišviečia tik daiktų bei reiškinių vertinimas ir mąstymo paprastumas, o kita dalis atskiesta agrariška pasaulėjauta. Ir būtent taip Mekas įvardija savo paties turinį - ūkininko vaikas. Miežiai yra jėga. Linai irgi yra jėga. Jis ne šiaip kaimietis - tikras agrofilas. Šimtaprocentinis agrofilas, su skrybėle ir kamera. Ir kas per agrofilas su kamera.

 

Amerika. Ji apauna basus, pamaitina alkstančius, įdarbina tinginiaujančius, akluosius įgalina matyti, tikra šventoji Jėzaus atmaina XXI amžiuje. Ji turbūt ir davė Mekui skrybėlę, o Mekas jai irgi nemažai davė ir tebeduoda. Įvyko mainai, kaip gražu, pagaliau mes artėjame prie harmoninės pajautos... Šiaip šv. Amerika gal ir pykteltų už Meko knygos pavadinimą „Laiškai iš Niekur“. Nieko sau. Aišku, lietuviams nė motais, kad pavadinimą galima interpretuoti kaip šalį - ne tėvynę - nieko šalį. Kas yra pilietis be tėvynės. Bet mums nė motais. Rašai iš Niekur, nes esi iš Lietuvos, bet ne Lietuvoje. Šią mintį Mekas pasako gražiau - „Mažosios tautos daug greičiau atsisako savo vaikų...Lietuva atiduoda Jurgį ir Zapkų, ir mane, ir daug kitų Amerikai – ir kitiems kraštams – už dyką“, „Ko mes čia piginamės? Kodėl mes prekiaujam Čiurlioniu?“. Žodžiu, kokie mes neekonomiški vis dėlto, parsiduodam, o į tai kas vertinga nė nepažiūrim. Betgi tai altruizmas! Ir toks krikščioniškas. Turbūt dėl to ir esi niekas, jei esi ne tėvynėj, kurioj veši meninis altruizmas.

 

Kas per Laiškai. Paprasčiau ta rašliava vadinama dienoraščiu; įvade knygos sudarytojai netgi tikisi, kad Meko laiškai padės pamatą dienoraščių literatūrai. Neduok Die, tuoj aiktelsiu, nes ponios ir panelės savo dienoraščiais užvers leidyklą, knygynų lentynas purvinai apseilios išgyvenimais, poezijos burbulais, apatinių demonstravimu. O Mekas, dėkDie, artėja prie eseistikos, ko ir būtų geriausia tikėtis iš dienoraštinės literatūros. Visa yra pamąstymai apie meną, apie maistą, gėrimus ir kaimą. Bet ne virkavimai, o normalūs vyriški, rimti, kartais neįprastai crazy pamąstymai: „kartais nukliedėti yra sveika. Aš nesu buvęs pas daktarą jau dvidešimt metų. Tai geras įrodymas, ne? “. Taip, be abejo. Geras.

 

Kas čia dar geriau - tai autentiški ir informatyvūs faktai apie Jurgį Mačiūną ir dar keletą reiškinių. Jurgio Mačiūno vedybos, koldūnų tūsai, pasak Jono, tai būdavo patys neskaniausi tūsai, jų fragmentai šmėžuoja filmuke „Warhol and Mačiūnas“. Mačiūno paskutinių dienų aprašymai ir kontempliacija mirties tema. Akistatos su giltine aprašai. Po to gausu info apie Lietuvos menininkus, apie kuriuos neišgirtumėt per tv nė už ką. Nes jie nemadingi, vargšai, per dideli talentai, kad Lietuvai jų reiktų. Nieks nepirks, bet Mekui jie patinka - Orvido sodyba, Veščiūno litografijos iliustracija. Man irgi patiko, turbūt aš ne lietuvė.

 

Kol kažkas rašo dienoraščius apie nelaimingas meiles, Meką jaudina miesto ir civilizacijos tema. Autentika ir falšas. Jam ne tas pats, jis vis dar rašo senovine spausdinimo mašinėle; jį jaudina Lietuvos problemos taip lyg jis gyventų Lietuvoj [jeigu gyventų, gal taip nebesirūpintų]; jį domina meno, maisto, all in all pasaulio matų ir daiktų vertės problema, traukia paprastumo samprata kūriniuose ir pasaulyje. Iš kur tai nukopijuota? Mačiūno mąstymas, man atrodo, ir bus įdiegęs laikinumo, paviršutiniškumo atmintį po Meko skrybėle, remiantis kad ir iš tokiu sakiniu: „jis nė cento neduotų, dėl ko žmonės rūpinas, ką kalba, jų nuosavybes, rūpesčius: jo akimis, visa tai be vertės“. Viskas laikina, tiek pat svarbu, kiek ir nesvarbu, bet negi tai svarbu?

 

Paties Meko agrofilišką pasaulėjautą tikrai nesunku apibrėžti ar bent jau suvokti. Kažkaip nesimato prieštaravimų jo įrašuose, išskyrus tai, kad Niujorkas vasarą smirda išmetamosiomis dujomis, o žiemą ne, bet vasarą Niujorko gatvėse mažiau automobilių. Bet kam tai rūpi. Jis moka stovėt ant galvos ir rašo, kaip būdamas vaikas arklį parjodavo atsistojęs ant galvos, įsikibęs į jo karčius. Neįtikėtina. Viena vertus, jo charizma nutapyta opozicijomis - avantgardistas+ūkininko vaikas, kino menininkas+poetas, žymus amerikietis+sieloje lietuvis ir t.t. Kita vertus, ką Amerikai bepasiūlysi, jei šiaip ji jau čia duoda, niveliuodama už atlygį, ką besiūlysi - negi dar vieną pop zvezda? Gal dydžėjų? Dailininką, vairuotoją, režisierių. Paskęs jie ten. O čia tas atvejis, vadinamas „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ ir gyvenau pačiu laiku, padėjau Mačiūnui, draugavau su John Lenon, Nam June Paik, Yoko Ono. Vau. Ir įsitvirtinau avantgardinių filmų nišoje, savo suformuotos ir išlietos asmenybės atspalvius perkėlęs į kiną. Tad Amerikai, ko gero, nepažinus agrariškas sąmonės modelis - avantgardas amerikonams, konkurencija kaubojams, tikrasis iššūkis, šiaudinė bomba twin toweriams. Tarp kitko, Jonas nesupranta, kam iš žodžio avangardas, lietuviai meta t raidę. Visi rašo su t, tai kodėl ją išmest? Avantgardas.

 

Paskutiniam štrichui pabrėžiu, kad raštas ir žodis yra tik procentas. Kitas didelis procentas priklauso vienai nuotraukai iš Bremeno 64 puslapyje. Ten visa Meko jaunystė žydi ant jo liežuvio galo ir kelių sąnariuos (nelabai eina suprast?..). Jeigu tu vis tiek nesupratai, kas tas fluxus ar šiaip, ech... gyvenimas, tai siūlau paskaityti ir paspoksoti į šitą Me[ninin]ką.

 

ore.lt, 2007-11-16