mekas jonasmekas jonas        Yra Jono Meko eilėraščių, kurie savo paprastu bei atviru teigimu primena Vladą Šlaitą. Šis panašumas ta­čiau tėra atsitiktinis, nes Jono Meko estetiniai principai ne tik nesiderina, bet kartais griežtai prieštarauja Vlado Šlaito širdies bičiulystės minčiai. Realistas, taiklaus bei konkretaus žodžio meistras, Jonas Mekas sąmoningai ir atkakliai pabrėžia ne poeto subjektyvųjį žvilgsnį, bet jo vaizduojamą tikrovę. Jis rašo taip, kad realusis pasau­lis, atkurtas objektyviai ir detaliai, skaitytoją veiktų tiesiogiai, jo mintyje sukurtų daiktų pojūtį, žavėtų savo grožiu, spalvingumu, dinamika, garsais, o ne ta specia­liąja dimensija, kurią pasauliui suteikia kūrėjo subjek­tyvumas. Štai „Semeniškių idilėse“ poetas aprašo savo gimto kaimo gamtą ir žmones. Jis neslepia savo šiltų jausmų, kartais kalba nuotaikingu, tėviškės ilgesio nu­spalvintu sakiniu, bet taip pat geba išlaikyti pirmame idilių plane Semeniškių buities vaizdą. Jo aprašoma gam­ta yra gyva, dinamiška, tarsi nepriklausanti nuo kūrėjo. Jo žmonės veikia patys iš savęs, gyvena savitu gyveni­mu. Puikus pasakotojas, Jonas Mekas pasitraukia į ant­rąjį planą ir stengiasi poetiniu žodžiu skaitytojui per­duoti tikrąjį Semeniškių vaizdą, bet ne jį interpretuoti.

 

        Šitokį objektyvų žvilgsnį randame ne tik „Semeniškių idilėse“, bet ir „Gėlių kalbėjime“. Tik čia poetas atku­ria savo asmeninę patirtį, ne tikrovės pasaulį, ir todėl objektyvumo siekia kitokiu būdu. „Gėlių kalbėjimą“ skai­tydami, jaučiame, kad autorius savo poetiškojo Aš ne­atitraukia iš eilėraščio centro. Jis stengiasi atkurti patį pirmąjį išgyvenimų įspūdį, ne ilgai sąmonėje išnešiotą patirtį, bet tuos momentus, kada išgyvenimas tebuvo poe­to ir pasaulio akimirkos susilietimas, pajustas tik pojū­čiais, sąmonės centro nepasiekęs ir todėl neturįs stipriai subjektyvaus atspalvio. Atrodo, kad poetas tik lengvu brūkšniu užfiksuoja akimirkos percepcijas, kurios lieka ne visai užbaigtos, nes, sekdamas savo įprastiniu me­todu, Jonas Mekas kviečia skaitytoją įsijungti į kūrinį ir baigti tai, ką kūrėjas tėra lengva linija nubrėžęs. „Pa­vieniuose žodžiuose“, Jono Meko paskutiniame rinkiny­je, skaitytojui yra suteikiama dar svarbesnė rolė. Čia poetas duoda tik savo minčių fragmentus ir kartais žo­džius išdėsto taip, kad skaitytojas galėtų juos interpre­tuoti savaip, eilėraštį laikyti forma, į kurią jis pats įlieja savo mintį.

 

        Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.