Paėmus šį poezijos tomelį į rankas, supratau, jog reiktų dar kartą perskaityti visą Just. Marcinkevičių. Nes vienaip jį skaitėm sovietinėje paauglystėje iš tuometinių ,,Raštų“, kitaip – studijų metais, kai į akis ypač krito absoliučiai šventraštinė retorika: psalmiška, ataidinti jei ne iš pačios Biblijos, tai bent iš vaikystės maldaknygių. Nustebino naujojo leidinio sudarymas – atranka apima palyginus nedaug ankstesniojo, jau, galima sakyti, chrestomatinio Just. Marcinkevičiaus: bene pusė knygos skirta jo lyrikai po Nepriklausomybės, nors kaip tik šiame etape ryškėja esminis lūžis, pereinama į verlibrą. Kai kas šioje rinktinėje šiandien atrodo gana graudžiai, bet, regis, Just. Marcinkevičius ir suvokia eilėraštį kaip instrumentą, kuriuo galima virpinti suvokėjo emocijas. Tuo ,,Pasiilgau arklio“ švelnumu, atsigręžimu į nykstančio kaimo arba praeinančio laiko slinktis, agrarinės nostalgijos inkliuzais miestiečio sąmonėje. Labai svarbi ir imanentinė (kažkodėl galvoju, kad neįsisąmoninta) krikščioniška simbolika, pvz., eilėraštyje – ,,Mano pasakų keistuolis princas“ – ,,Jis taip nori pats save išimti / Ir kaip duoną padalint po lygiai“. Akivaizdi evangelinė aliuzija, puikiai inkorporuojama į probaltišką gamtos, žemės, tautos, kalbos jauseną. Visa kita melodingoji lyrika, Sąjūdžio metais virtusi dainų šlageriais, mažumėlę nusitrynė: tėvynės, motinos, duonos įvaizdžiai nuo pernelyg didelio eksplotavimo jau yra kiek ,,nugroti“, sunku net ramiai ir atsiribojus juos iš naujo perskaityti.
Tačiau jų interpretavimas ir filosofinė dimensija, be abejo, nėra banali: autorius remiasi į klasikinę poetinę tradiciją, kartais prišliedamas prie jos ir savo gyvenamojo laiko detales. Vis dėlto viršelio lakavimas, arba blizgus laminatas visiškai šiai knygai netinka. Ir iš viso, reikėtų nustoti galvojus, jog prie kiekvieno leidinio tasai staiga išpopuliarėjęs ,,manikiūras“ dera, nes jis rodo anaiptol ne prabangą, o neskoningumą.
bernardinai.lt
2009-07-13