Petras Rakštikas. Vėjas, lapas ir rakursas. Miniatiūros. Š.: Šiaurės Lietuva, 2005.
Tradiciškai ankštoje ir trapioje lietuvių poezijos aplinkoje, dažniausiai tarp įprastų, vienodų ir atsibodusių eilėraščių, bet koks novatoriškumas sukelia vos ne literatūrinę stichinę nelaimę. Atrodytų, jau nieko įdomaus iš mūsų eiliakalių nebesulauksim, bet štai atsiranda toks Petras Rakštikas, tęsiantis garbingą Lietuvos dailininkų-rašytojų tradiciją, ir švyst – nušluosto nosį poetiniams Rašytnamio degradams. Bum!
Tapytojas savo žodžių spalvomis demonstruoja neįtikėtiną supratimą, kokia apskritai gali būti vaizdiniais paremtos kalbos įvairovė. Nuo beribės melancholijos kupinų panoraminių peizažų su išsikraipiusiomis gyvulių-žmonių-paukščių kreatūromis kokiame nors iliuzinės periferijos užkampyje arba mislingų pastebėjimų pro atvirą langą, žavintis sezoninėmis grožybėmis, iki linksmų siurrealistinių bei trumpų tarsi kinas akimirkų, užplūstančių sielos erdvę.
Beje, tai, ką ten matome, ne visada atskleidžia to, kas pavaizduota, esmę. Šiai spragai užtaisyti dailininkas knygutėn įdėjo savo piešinių. Tad į jo kūrybą galime pažvelgti paties poeto akimis. Gan netikėtas naujas skaitymo rakursas.
Galop vadinamosios poetinės miniatiūros, jei labai pasistengi, sukelia vaizdinius, haliucinacijas. Man jos pasirodė kažkuo šagališkos: nedideli purvini miesteliai, skraidantys kiemsargiai, pardavėjos ir t. t. Negana to, šis poeto kūrybos bruožas – pakankamai glaudus fantastikos, natūralizmo, komizmo ir erotikos suplakimas – verčia svajoti. Kaip teigė Gastonas Bachelard’as:
Miniatiūra – metafizinės atgaivos pratybos, ji leidžia apsivalyti mažai rizikuojant. O kiek ramybės šio užkariauto pasaulio pratybose! Miniatiūra ilsisi niekada neužmigdama. Vaizduotė joje budi ir yra laiminga.
Taigi svajoja ir rašytojas, ir skaitytojas.
Štai kodėl man labiau už tylą patinka bet kokia teorija, ir dar labiau už baltą lapą – prirašytas gabalas, kuris laikomas nereikšmingu. Tai visi mano pratimai, mano higieniškas atodūsis. Taip rašė Francis Ponge, kurį galime laikyti dvasiniu Petro Rakštiko broliu.
2005 12 17