Gintaras Beresnevičius. Ne apie tai mano dūzgelė. Eseistika ir publicistika. V.: Aidai, 2007.
Išvilkę žmogų akyse
Prieš sočią, žiovaunančią minią,
Prekiauja gyva jo dvasia
Ir rodo perpjovę krūtinę.
Tokiais žodžiais kadaise savo eilėraštyje „Poetui mirus“ pomirtinę kūrėjo dalią apraudojo romantikas Maironis, tokiais žodžiais būtų galima apibūdinti pomirtinę kito nepataisomo romantiko Gintaro Beresnevičiaus lemtį. Žymaus religijotyrininko, rašytojo ir kairiojo visuomenės kritiko publicistikos palikimą pjausto, preparuoja ir sterilizuoja leidykla „Aidai“, kurios dešinioji proamerikietiška ideologija kaip diena ir naktis skiriasi nuo knygos autoriaus mąstymo trajektorijų. Du dar palyginti jauni, galbūt per daug savimi pasitikintys ir ideologiškai lobotomizuoti vyrukai Pranas Vildžiūnas ir Virginijus Savukynas iš visų pakampių sulasiojo labiausiai nepavojingus sistemai GB publicistinius straipsnius ir sudėjo juos į „pilietinės visuomenės“ formatą atitinkančią „Civitas esė“ serijos knygutę. Prieš tai šioje serijoje išėjo kietasprandžių kultūrinių konservatorių Arūno Sverdiolo ir Laimanto Jonušio raštai.
Knygelės pratarmėje klerikalinės ir konservatyviosios ideologijos šulas Vytautas Ališauskas pristato G. Beresnevičių pirmiausiai kaip tikrą krikščionį (pats GB savo paskaitose tvirtino per gyvenimą pakeitęs penkias religijas ir teigė, kad tai postmodernizme normalu) ir Lietuvos patriotą (imperijos metafora), o kairiąsias jo nuostatas mini kaip kokią egzotiką, na, maždaug kaip bendrystę su alkoholiu. Skelbiama daug vienadienių, nereikšmingų, bet ideologiškai naudingų G. Beresnevičiaus straipsnių, pradingusių laikraščių apžvalgų ir laiškų reakcingo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktoriui, tikėtina, parašytų dėl duonos kąsnio. Pro minėtų sudarytojų akis prasprūdo stiprūs GB tekstai žurnalui „Metai“, kuriuose jis nesivaržė ginti net visų puolamos Salomėjos. O vietoj „Omni laike“ spausdintų ir knygoje atsidūrusių tekstų atsivertę delfi.lt archyvą rastume daug radikalesnių tekstų, kuriuose nuskambėjusias idėjas reikėtų priminti ideologams, besisavinantiems G. Beresnevičių:
„Kapitalizmo kritika Lietuvoje neįmanoma, nes kapitalizmas sutapatintas su demokratija, laisve ir nepriklausomybe, o kiekvienas, galvojantis, kad kitaip, nori tempti visą reikalą atgal. Arba pasiilgęs anų senų laikų. O anie seni laikai – tai rusas ir bolševizmas.
Na taip. Prieš kapitalizmą kalbėdamas, tuo pačiu neigi demokratiją, laisvę ir nepriklausomybę... Bėda tik ta, kad kapitalizmo kritika gyva visa Europos Sąjungos gyvybingiausių šalių viešoji nuomonė ir geriausių universitetų profesūra; dešinieji globalistai yra reakcinė mažuma. Tik pas mus ji valdžioje ir įgyvendina absoliutų tiesos monopolį“ (Gintaras Beresnevičius, „Lietuva ir Noamas Chomskis“, delfi.lt, 2006.III.17).
Šiaurės Atėnai, 2008-01-05