Henrikas Radauskas yra Aisčio priešingybė, nes jis poeziją, ir apskritai meną, sutapatina su tuo kūrybiniu minties prasiveržimu, kuris tikrovę ne tik transformuoja, bet iš tikrųjų ją neigia, griauna, degindamas visa, kas tikrovėje nesiderina su poeto maištaujančia gelme. Tuo būdu poetas, Aisčio lyrikoje daugiau pasyvus, pasaulį pakenčiąs, Radausko kūryboje įgauna aktyvumo, pasaulį palenkia savo valiai ir tas Aisčio širdį taip giliai sužeidusias vilyčias šauna į tikrovę joje savo minčiai įlieti.
„Fontano“ (1935) ir „Strėlė danguje“ (1955) rinkiniuose Radauskas gal kiek daugiau akcentavo meno transformuojančią galią, ryškino poezijos–pasakos paralelę, atsivėrė fantazijos, sapno, magikos nuotaikoms ir teigė, kad poetas savo magišku žodžiu į pasaulį atneša dangiškos perspektyvos: „Pasikalbėjau su dievais / ir vėl į žemę sugrįžau, / ir vaikštau skersgatviais kreivais, / ir vėl eilėraščius rašau“ („Sugrįžimas“). Tačiau net ir pirmaisiais kūrybos metais Radauską traukė ne pati pasaka, kiek tie momentai, kada pasaka, pro realaus pasaulio medžiagą prasiveržusi, medžiagoje pražysta nuostabiais, bet nuodingais žiedais. Burtininkas, stebukladaris, o ne pasakų sekėjas, jis vaikščiojo kreivomis gatvėmis, „nieko nepamatęs“, nieko neieškodamas, nei žemės grožio, nei savo emocijos atgarsių, ir jam rūpėjo vaizduotės žaismais orkestruoti naujus nuotykius, pokštus, stebuklus.
Vaizduotės avantiūras Radauskas, vienas sąmoningiausių lietuvių poetų, lygino su žemę padegančiomis katastrofomis ir per keturiasdešimt kūrybos metų, kaskart gilindamas ir stiprindamas aktyvios, tikrovę griaunančios poezijos sampratą, tiksliais vaizdais atskleidė žmogaus minties ir regimosios tikrovės, o tuo pačiu ir meno, ir gyvenimo, dramatiškus ryšius. Kūrybinės minties tekėjimą į išorę Radauskas išreiškia karšto vėjo vaizdu: vėjas švilpia per sieną ir apmušalus degina; gaisrų pašvaistėje eiles gimdo („Poetai“). Plonas kiparisas, pakartodamas poeto minties kryptį, dangų žiauriai rėžia ir žaizdas atveria („Karšta diena“). Panašiai staigiuose faunų ir vienaragių šuoliuose („Vienaragis“) ar nerimaujančių, su daiktais nesutinkančių tonų maište atpažįstame Radausko poetinės vaizduotės veržlumą, kuris, pasiekęs aukščiausią laipsnį, įgauna žudančios jėgos: „Įniršę nušoka nuo linijų tonai / ir sienom – kaip žvėrys – nubėga po tris. / Nuplėšo pirštus chrizantemai geltonai / ir skersvėju išmuša namo duris“ („Furioso“). Šis vaizduotės maištas poeto gelmėje atsiranda todėl, kad tikrovės daiktai žmogaus sąmonėje įšąla, sustingsta į banalius vaizdus ir savo kieta, suakmenėjusia medžiaga varžo poeto polėkį, lyg į kalėjimą uždaro jo mintį. Iš daiktų kalėjimo ištrūkti Radauskas taria kūrybinės įtampos sudinamintą žodį. Jis tikisi žodžio galia atsipalaiduoti tiek nuo tikrovės, tiek nuo savo sustingusių tikrovės vaizdų – žodis „mūro akmenį skrodė“ („Žodis“) ir rašyti taip, kad kiekvienu ritmu, kiekviena vaizdo linija prieštarautų tam pasauliui, kokį mato pasyvi, tingi akis.
Prieštarauti ir kurti – tai dvi sąvokos, kurios Radausko poezijoje susilieja, nes prieštaraudamas Radauskas griauna daiktų statiškas pozas ir tuo būdu suteikia jiems judesio. Iš tikrųjų jis save stato gyvybės centre, sau priskiria gyvybę duodančiojo rolę ir todėl visiškai logiškai, jungdamas modernaus poeto sąmoningumą su mitinės pasaulėjautos impulsu, taria: saulė „ugninga ir sena, turiu rašyt, kad ji spindėtų“. Daiktų spindėjimo, judrumo, kartais net šypsnio Radauskas išgauna ne spontanišku kūrybinės įtampos prasiveržimu, bet griežtai kontroliuojama forma, staigiai šėlstančiais ritmais, meistriškais garsų sąskambiais ir ypatingai sudėtinga vaizdų struktūra. Kartais statiškiems daiktams yra suteikiamos tekėjimo savybės: kandeliabrai tįsta, marmuras į erdvę liejasi, namai, vienas stipriausiai į žemę įaugusių simbolių, pradeda tekėti, o spalvos, kurios paprastai daiktus įrėmina erdvėje, poeto dinamiškai išgyventos, išmoksta dainuoti. Kartais, atvirkščiai, lietus, debesys, paukščiai sustingsta stiklo ar vario formomis. Ypatingai įdomus tie vaizdai, kur Radauskas ne įprastines savybes sukeičia, bet derina visiškai priešingas ir tuo būdu daiktus įstato priešingų savybių dinaminėje įtampoje. Vienos kurios formos neapspręsti, vienoje pozoje neįšaldyti, jie pasiduoda judesio dėsniui, teka, keičiasi erdvėje, ritasi, laužydami savo senąsias formas: mėlynėje du medžiai rieda. Kūrybinei įtampai padidėjus, judėjimas stiprinamas, ir daiktai, praradę pusiausvyrą, siūbuoja, sukasi, krinta, šoka girtą, tačiau visada poeto griežtai kontroliuojamą šokį. Radauskas, kaip ir prancūzų poetas Artiūras Rembo (Rimbaud), poezija siekia sudinaminti medžiagą ir savo kūrybinį impulsą realizuoja, tikrovės formoms duodamas naują judesį.
Radausko vidinė įtampa, tas jo dvasios gelmių su nieku nesiderinąs nerimas išlieka tyras, nei mistinio polėkio, nei socialinio maišto, nei metafizinės tiesos alkio nepaliestas impulsas. Todėl jis tikrovę pakeičia tik į meninį kūrinį, ir jei šitame magiškame pakeitime tikrovė poetui giliau atsiveria, eilėraštis tiesų neskelbia, atviru žodžiu neaiškina poeto įžvalgos ir veikia tik savo meniškąja esme. Konkretus, hermetiškas, užsisklendęs v a i z d ų plotmėje, jis žavi fantazijos žaismu, veikia plastinę vaizduotę, supurto skaitytojo žvilgsnį, kviesdamas išsivaduoti iš trafaretinio regėjimo ir į pasaulio daiktus pažvelgti kitaip. Kai kurie vėlesnieji Radausko eilėraščiai vaizdų žaismą priveda iki kraštutinumo, skaitytojo sąmonėje sudarydami kažkokios neutralios – tabula rasa – vizijos įspūdį. Žvelgiame į tuštumą tyru, jokios formos nepažįstančiu žvilgsniu. Tik poetinėj prozoj šalia kondensuotų vaizdų atsiranda keletas abstrakčių žodžių ir truputis atviresnio pasisakymo, lyg ankstyvesniais eilėraščiais atrasti dėsniai iššauktų sąvokinę kalbą, logiškų ryšių sintaksę. Tačiau daugiausia, kada Radausko kūrybinė mintis atkakliai muša ritmą, „ima šokdinti tris keturias gaidas“, įmigęs pasaulis, poeto pilku kamuoliu pavadintas, gimsta Bonaro (Bonnard) paletėje, natiurmorto spalvomis, o ne amžinybe ar utopinėmis vizijomis pražydęs.
Akcentas meniškai apipavidalintiem vaizdam, t. y. eilėraščio medžiaginiam principui, Radauskui teikia užsidariusio esteto veidą, ypač tarp lietuvių poetų, kurie paprastai ryškiau parodo kūrinio šaknis emocijoje ar kiek toliau eilėraštį pastumia atviro minties išsakymo pusėn. Hermetišką įspūdį stiprina ir tai, kad Radauskas stovi toli nuo gyvenamojo laiko. Karas, okupacija, tremtis – visa paskutiniųjų trisdešimties metų istorija jo kūryboje tik retai ir tik vienu kitu žodžiu primenama. Tačiau, nežiūrint šito užsidarymo, Radauskas ryšių su realybe nėra nutraukęs. Jis giliai įsiklauso į laiko dvasią, savo vaizduote jai atsiveria, stipriai jaučia modernios, nupoetintos civilizacijos plieninį pulsą. Tai atpažįstame šiurpo gaidose, baimės virpėjime, gyvybės sustingime ar Radausko „Miesto“ gėlėse, kurios „suvarytos į cemento kvadratus“ žydi „laboratoriniame didmiesčio ore“. Gali būti, kad Radausko pažiūra į poeziją, kaskart ryškiau iškėlusi meno ir tikrovės priešingumą, buvo poeto ir modernaus pasaulio nesutarimo paveikta.
Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.