John Fante. PAKLAUSK DULKIŲ: romanas. – K.: Kitos knygos, 2008.
Labas, Arturai Bandini! Žinai, Tu sukūrei romaną, kurio veikėjas esi, o ne jis – Tave. Esi vienas iš daugelio atvejų, kai autorius priklauso personažui, bet ne atvirkščiai. Todėl ir esi toks gyvas, sugaunamas. „Užkabinai“ Tu mane, Bandini. Mano padėtis iki Tavęs kiek priminė Charleso Bukowskio situaciją: knygos atrodė persirgta liga, nė viena ėmė neįtinkinti. Nustojau net skaitęs jas iki pabaigos – užtekdavo pirmųjų penkiasdešimties puslapių, vėliau pabaigą nesunkiai atspėdavau. Tačiau Tu mane išprovokavai skaityti Johną Fantę iki galo.
Esi toks buitiškai, romantiškai, autentiškai poetiškas. Tekstas, kuriame apie Tave rašoma (tiksliau būtų sakyti – Tavo diktuojamas, o J. Fante’s užrašinėjamas), toks lyrinis, kad primena vienu atokvėpiu parašytą kūrinį. Gal todėl atrodai toks integralus. Bandini, esi man artimas meile iki kraštutinumo, nepripažįstančia prėskumo ir isteblišmento šukuosenų. Įdomus man esi ir dėl to, kad nesi vadinamosios rašytojų „mafijos“ klano narys. Į žodžio meistrus žvelgi šviežiu, nekaltu, smalsiu žvilgsniu ir nesitapatini su institucijomis. Rašytojas Tau – ne tas, kuris yra klano narys, o tas, kuris gerai rašo. Rašytojo pripažinimą Tu supranti iki ašarų ironiškai.
Trauki mane ir tuo, jog esi skurdžius iš prigimties. Nors ir turi pinigų, jauti malonumą ir potraukį kuo greičiau jų netekti. Nepatinka man tik tai, kad dėl šio savo bruožo tampi parankus kairiosios ideologijos politikieriams. Tačiau Tu esi aukščiau politikos ir ideologijos, nes esi menininkas par excelence – visu mąstymu ir ypač emocija. Esi nepaprastai jautrus žmogus. Vis dėlto kartais Tu mane nervini, Bandini! Būtent savo perdėtu realybės egzaltavimu. Tačiau Tau juk tik dvidešimt... Gal ir aš toks buvau prieš dešimtmetį! Arturai, skatini mane nežvelgti į Tave pernelyg rimtai, literatūrologiškai. Noriu tapatintis su Tavimi. Kai man buvo dvidešimt, tapatindavausi su daugeliu personažų. Dabar mano skonis išrankesnis, bet jo reikalavimus, Bandini, tenkini. Artimas esi ir dėl to, kad kilęs iš provincijos, išėjęs iš savo namų į pasaulį. Paradoksalu, kad artėjant laimėjimui, jautiesi vis labiau pralaimėjęs. Man tai irgi nesvetima. Tačiau nevengi parašyti graudžių laiškų mamai, kad atsiųstų dar dešimt dolerių. Kas gi iš mūsų, studentų, nėra patyręs stypsojimo prie bankomato, belaukiant išganingųjų mamos „kapeikų“ iš aparato nasrų.
Man visiškai nerūpi, kad padarei didžiulę įtaką Charlesui Bukowskiui, kad pagal knygą „Paklausk dulkių“ surežisuotas kino filmas (sako, jame neliko Tavo skurdo ženklų). Man esi unikalus ir susijęs tik su manimi. Dėkui už tai, kad tas kelias valandas kol skaičiau knygą, aš buvau Tu.