Michael Ondaatje DIVISADERO       Ondaatje M. DIVISADERO. – Vilnius: Tyto alba, 2009.

 

Michaelis Ondaatje (Maiklas Ondačis) gimė 1943 m. Šri Lankoje, turtingo arbatos ir kaučiuko plantacijos valdytojo šeimoje, kurios šaknys siekė tolimus kolonijinius laikus, o tėvų ir protėvių gyslomis tekėjo mišrus olandų, tamilų, singalų ir portugalų kraujas. Dešimties metų paliko gimtinę ir išvyko į Londoną pas motiną, išsiskyrusią su vyru alkoholiku, o vėliau, jau būdamas aštuoniolikos, – į Kanadą, kur baigė mokslus ir 1965 m. tapo Kanados piliečiu. „Aš –­ Kanados pilietis, bet jaučiuosi namie tik Šri Lankoje. Aš priklausau abiem šalims“, – ne kartą yra pareiškęs M. Ondaatje, klausiamas, kur jo kūrybos ištakos.

1967 m. jis išleidžia pirmąją poezijos knygą „The Dainty Monsters“, o 1970 m. pelno nacionalinę Kanados literatūros premiją (Canadian Governor General’s Award for Poetry) už daugiasluoksnį kūrinį „The Collected Works of Billy the Kid: Left Handed Poems“, kurį sudaro proza, poezija, muzika ir nuotraukos. Premijas yra gavę ir kiti jo kūriniai: eilėraščių knyga „There’s a Trick with a Knife I’m Learning to Do: Poems 1963–1978“, romanai „The English Patient“ („Anglas ligonis“, 1992), „Anil’s Ghost“ („Anilės šmėkla“, 2000), „Divisadero“ (2007). Jis yra pirmas Kanados autorius, už plačiai pagarsėjusį romaną „Anglas ligonis“ 1992 m. pelnęs prestižinę Bookerio premiją, suteikiamą Anglijoje labiausiai nusipelniusiems anglakalbiams autoriams. Jo kūryba išversta į daugelį pasaulio kalbų, pagal romaną „Anglas ligonis“ pastatytas filmas, pelnęs devynis Oskarus ir gausybę tarptautinių premijų.

 

2007 m. pasirodęs romanas „Divisadero“ sulaukė nepaprasto visuomenės dėmesio visame pasaulyje: Kanadoje buvo pristatytas prestižinei Giller premijai, bet netrukus pelnė nacionalinę literatūros premiją, netrukus buvo išverstas į prancūzų, ispanų ir kitas kalbas.

 

Romano įvykius, veiksmus jungia klasikinių vertybių paieškos, sužadinančios „tragiškąjį gyvenimo jausmą“, todėl neatsitiktinai čia tolydžio stiprėja poetinė gyvenimo vizija. Romano pradžia ypač įtaigi, ji iš karto atveria dinamišką pagrindinių veikėjų tapatybės paiešką. Siužetinės linijos pamažu išnyksta ir užgęsta, užleisdamos vietą autorių jaudinantiems dalykams – tikrovė pereina į kitą matymo lygmenį, poetinės vizijos pasaulį.

 

Romano veiksmas vyksta Jungtinėse Valstijose, vėliau – Prancūzijoje. Pirmoji jo dalis prasideda 1970 m. nedidelėje Kalifornijos sodyboje, kur gyvena našlys su dukterimi Ana ir įduktere Klere. Klerės motina gimdydama mirė beveik tuo pat metu kaip ir jo žmona. Vėliau jų namuose atsiranda Kupas, ketverių metų berniukas, kurio tėvai buvo žiauriai nužudyti kaimynystėje. Intriga užsimezga, dukterims sulaukus šešiolikos metų, o Kupui – dvidešimties, kai nesulaikoma amžina jėga į jaunatviškai poetinį pasaulį įsiveržia meilė. Meilė ne kaip gyvybės šaltinis, bet kaip šaukiąs nerimas, troškimų šėlsmas, kuris įsuka ir sunaikina.

 

Šeimos harmonija sugriūva, kai Ana ir Kupas slapta įsimyli vienas kitą. Ramus ir taurus žmogus įsiutęs vos nenužudo vaikino, pasikėsinusio į jo dukters garbę, ir išsiveža Aną, palikdamas leisgyvį Kupą likimo valiai. Klerė, jau seniai žinojusi apie jųdviejų meilę, išgelbsti Kupą nuo mirties.

 

Šia meilės drama baigiasi pirmoji dalis. Antroji romano dalis – kupinas įtampos detektyvinis trileris, kuriame iškyla spalvinga Las Vegaso lošimo namų aplinka, ne mažiau spalvingi pokerio lošėjų paveikslai. Pamėgęs azartą ir riziką, Kupas tampa įgudusiu lošėju. Jis blaškosi po šalį, rizikuodamas gyvybe toliau pelnosi iš lošimo, persekiojamas gaujos kriminalinių nusikaltėlių, taip pat turinčių jo atžvilgiu savų tikslų. Klerė antrąsyk išgelbsti Kupą nuo mirties ir parveža pas tėvą.

 

Autorius savo veikėjų gyvenimus vaizduoja ne chronologiškai, o pateikia juos iš tam tikros laiko distancijos: su Ana vėl susitinkame tik po trisdešimties metų. Apie jos likimą, išsiskyrus su Kupu, sužinome retrospektyviai, jos žodžiais tariant, „jis, mano pirmoji meilė, tada man buvo jau žuvęs, o aš buvau toli, kitame savo gyvenime“. Tokia retrospektyvi atogrąža į veikėjos praeitį galėtų būti ir subtilus M. Ondaatje sprendimas pereiti prie jam rūpimų meno temų ir menininko problemų vaizdavimo: baigusi mokslus Berklio universitete, Ana tampa literatūros istorike ir, susidomėjusi paslaptingu XX a. pradžios prancūzų rašytoju Liusjenu Segura, išvyksta į pietų Prancūziją. Apsistojusi pilaitėje, kur jis praleido paskutinius gyvenimo metus, ji gilinasi į rašytojo kūrybą, rausiasi jo archyve, stengdamasi įminti jo paslaptį. Klaidžiodama po miškus, susitinka čigoną Rafaelį, vaikystėje bendravusį su Liusjenu Segura, ir jį įsimyli.

 

Taip prasideda antroji romano dalis –­ rašytojo Liusjeno Seguros gyvenimo istorija, pasakojama lyg Anos, lyg Rafaelio lūpomis. Pasirodo kiti personažai – Marija Sniegė ir Romanas, tarsi tęsiantys Anos ir Kupo istoriją, Arija, mįslingoji Rafaelio motina, ir jo paslaptingasis tėvas, vagis, žaidžiantis literatūrinėmis tapatybėmis – siūlydamas pasirinkti skaitytų knygų personažų vardus: „Ogiustas? Pulokas? Liebaras? Kuris jums tinka...“ M. Ondaatje kūrybos tyrinėtojai spėja, jog tai – Karavadžas, atklydęs iš ankstesnių autoriaus romanų („Liūto kailiu“, „Anglas ligonis“): pasibaigus karui, jis negrįžta į Kanadą, kur niekas jo nelaukia, išvyksta į Prancūziją ir verčiasi ankstesniu amatu. Tą mintį, pasak jų, patvirtina ir Rafaelio, jo sūnaus, žodžiai: „Jis ne prancūzas. Po karo jis negrįžo į savo šalį, nes čia susitiko mano motiną. Per karą jis buvo sužeistas. Vėliau jis subūrė nedidelę gaują, gvelbiančią – ar gerai sakau? – viską iš namų, kur niekas jų nekviesdavo. Karo metai buvo sunkūs, ir, man regis, jis galvojo, kad frontininkai yra nusipelnę geresnio atlygio.“

 

Beje, Rafaelio tėvas – ne vienintelis, atklydęs iš kitų autoriaus kūrinių: kai kurie jų atlieka epizodinį vaidmenį, staigiai pasirodo ir dingsta, kaip antai plėšikai, aukso karštligės laikų herojai, pirmąsyk pasirodę daugiasluoksniame kūrinyje „The Collected Works of Billy the Kid: Left Handed Poems“. Ana dvasiniu pasauliu artima Hanai („Anglas ligonis“), slaugančiai paslaptingą ligonį vienišoje Italijos viloje, toli nuo gimtosios Kanados, kurios vidinė drama prasiveržia beviltiška meile Kipui, savotiškam Kupo antrininkui, kaip ir Anos išgyventa drama prasiveržia nesutramdoma meile Rafaeliui. „Mūsų gyvenime istorijos tolydžio kartojasi – visos, be išimties, – prisipažįsta Ana. – Nes mes gyvename vaikystės potyriais, kurie, ilgainiui susikaupę, aidu atsiliepia mūsų gyvenime, panašiai kaip kaleidoskope vis kitaip susidėsto stikliukai, daugmaž kaip vientisu monologu išsirikiuoja dainos su savo priedainiais ir rimais.“

 

M. Ondaatje aprašyta meilė – tai gyvas jausmas, apie kurį kalbama be juslingumo, be goslaus žvilgsnio į moters kūną, nuolat sugrįžtant prie jos per romantines mizanscenas, sprendžiant egzistencinį klausimą „būti ar nebūti“, –­ geismas atsiveria tarytum savaime. Liusjeno Seguros ir Sniegės santykių istorija tarsi tęsia Kupo ir Anos jaunatviškos meilės užuomazgą: „Atsiklaupęs užpakaly jos, jis apkabino ją per šlaunis ir, švelniai linguodamas, prisitraukė, lyg trokšdamas, kad ji pati jo įsigeistų, sušildytų jį, sušalusį, vidine kaitra, ir, kai ji vėl pašaukė jį vardu, įėjęs į ją, pažino nepatirtą šilumą ir švelnumą. (...) Jie nieko negirdėjo, nei bergždžios perkūnijos, nei paukščio klegesio, nei nerūpestingo milijonų vabzdžių cirpimo. Girdėjo nebent vienas kito aimanas, tarsi merdėdami vienas šalia kito.“

 

Beje, dėl intymių scenų romane Kanados žurnalistės Johannos Schneller paklaustas, kodėl beveik visada vyras yra moteriai už nugaros, gal nenorėjęs, kad jie žiūrėtų vienas kitam į akis, M. Ondaatje atsakė, kad rašydamas apie tai net nesusimąstė.

 

Teksto raiškos priemonių kalba iškalbingai skambi ir dėl metaforų. Metaforų pynėmis M. Ondaatje kalba ne tik apie jausmus, jis išreiškia pasipiktinimą naikinančių jėgų akivaizdoje – Persijos įlankos karo (romane „Divisadero“) arba Antrojo pasaulinio karo (romane „Anglas ligonis“), pateikdamas kartais apokaliptinę, bet vis dėlto taurią pasaulio viziją, tęsiančią poetinio realizmo tradicijas.

Romano veikėjų gyvenimo akimirkos atliepia viena kitą, susiliedamos į „gerai temperuotą klavyrą“ – Anos žodžiais tariant, „tai lyg daugiabalsė daina, sutartinė, nes sutartinė neleidžia skubėti į priekį, suka ratus apie širdžiai mielas akimirkas.“

 

Tikrovę M. Ondaatje stebi per prisiminimus, norėdamas atrasti jų poetinę esmę: tai, kas pastovu jos laikinose apraiškose. „Atmintis, praeities atbalsis plačiai atkelia vartus. Mes galime užbėgti laikui už akių. Naktimis mums neduos ramybės anų dienų atkarpa ar veikiau įvykis, kaip neduoda ramybės nepažįstamo žmogaus žodžiai. Išgirdusi plazdant vėliavą, išvydusi jos spalvas, prisimenu Petalumą ūmai užgriuvusią pūgą. Panašiai, lankstydami žemėlapį, atsiduriame visiškai kitoje geografinėje platumoje. Žodžiu, visur mane lydi Kupo, sesers, tėčio gyvenimo akimirkos (visur aš piešiu jų portretus), o ir jie, nors ir kur būtų, tikriausiai galvoja, kur esu pradingusi. Nežinia. Trokštame to, ko neturime, ir to, kas mus sieja.“ Gamta pavirsta dvasiniu peizažu, poetinio įkvėpimo pagauto rašytojo jautrumo aidu. Piešdamas ją pačiais netikėčiausiais atspalviais, jis atveria ir mūsų pačių sielos netikėtus akiračius. Nenuostabu, kad M. Ondaatje mėgsta rašyti toli nuo civilizacijos triukšmo, iš Toronto išvykęs kitur, daugiausia pas savo draugus. Kurdamas romaną „Divisadero“ jis praleido kelis mėnesius Kalifornijoje ir Prancūzijos provincijoje, tylioje sodyboje, „Anglą ligonį“ – Italijoje, o „Anilės šmėklą“ – gimtojoje Šri Lankoje. Pasak jo, dirbti įmanoma bet kur, bet vaizduotę ypač sužadina gyvenimas gamtoje, nedideliame name, vienatvėje. Pasakodamas apie savo kūrybinę laboratoriją, savo dvasinius potyrius, M. Ondaatje pats daug kuo primena knygos herojų, rašytoją Liusjeną Segurą, tokį pat užsisklendusį, nepagaunamą, paslaptingą.

 

Romano esmę geriausiai nusako Anos žodžiai, kuriais ji aiškina žodžio divisadero reikšmę.

„Ispanų kalbos žodis divisadero reiškia „skyrimas, dalijimas“, tuo vardu ir buvo pavadinta gatvė, kitados skyrusi San Francisko miestą nuo Presidijo laukų. Galimas dalykas, tas žodis kilęs iš veiksmažodžio divisar, tai yra „stebėti ką nors iš tolo“. (Netoliese yra aukštuma, irgi vadinama Divisadero.) Taigi vieta, iš kur galima žiūrėti į tolumas.

 

Man regis, tą ir darau. Iš tolo stengiuosi įžiūrėti tuos, kurių netekau, tad matau juos visur. Netgi čia, Demiu miestelyje, kur kadaise gyveno Liusjenas Segura...“

 

Ne vienas M. Ondaatje romano skaitytojas prisipažino, kad neliko abejingas ir ilgai nepamirš, ką skaitęs. Nenuostabu, kad ir pats autorius, klausiamas, ar neketina imtis naujo romano, atsako, kad jis – ne iš tų rašytojų, kurie, vos išleidę vieną knygą, po savaitės jau griebiasi kitos. Priešingai, jis turįs ilgokai pabendrauti su savo knygos veikėjais, pratęsti užmegztą pažintį, nes daugelis jų – iš tikro gyvenimo. Kaip pokerio lošėjai, su kuriais jis susipažino nuvykęs į Tahoe. „Jeigu iškart pulčiau prie kitos knygos, jausčiausi taip, kad kalbu tais pačiais žodžiais.“

 
Literatūra ir menas
2009-02-06