Karin Alvtegen ne veltui tituluojama Švedijos detektyvų karaliene – jos populiarumas nuolat auga. Alvtegen knygos išverstos į 23 pasaulio kalbas ir ruošiamos ekranizacijoms. Rašytoja įrodė, kad švedų literatūra užsienyje yra daugiau nei Astrid Lindgren ir Nobelio premija. Nors Astrid Lindgren čia anaiptol nėra niekuo dėta. Karin Alvtegen senelio sesuo kaip tik ir buvo nuo vaikystės dienų pažįstama „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, „Pepė ilgakojinė“ ir kitų vaikiškų knygų autorė Astrida Lindgren. „Ji man – pavyzdys, – sako Karin. – Ji iš tikrųjų buvo labai geras žmogus ir rašytoja, man ji – be jokių trūkumų.“
„Astrid Lindgren vienai pirmųjų paskambinau pranešti, kad leidykla sutiko leisti mano knygą. Ją tai labai nudžiugino. Niekas nežinojo, kad kažką rašiau, tai atrodė beveik taip pat neįtikėtina, lyg būčiau pasakiusi, kad ketinu dalyvauti Olimpinėse žaidynėse disko metimo rungtyje. Vis dėlto Astrid nebegalėjo perskaityti mano knygos, nes paskutiniaisiais metais jos regėjimas buvo labai susilpnėjęs“, – atsimena Alvtegen.
Lietuvių kalba išleisti penki Karin Alvtegen kriminaliniai romanai „Šešėlis“ (2009), „Kaltė“ (2008), „Gėda“ (2008), „Išdavystė“ (2006) ir „Dingusi“ (2006). Pastarasis buvo apdovanotas Detektyvų rašytojų draugijos Stikliniu Raktu. Be Alvtegen šį apdovanojimą yra pelnę tik du švedų rašytojai Henning Mankell ir Hakan Nesser. Tad nuo pat savo rašytojos karjeros pradžios, kurią Alvtegen pradėjo būdama 33-ejų, ji gali pragyventi vien iš rašymo. „Visiems mūsų giminėje būdavo lengva reikšti mintis raštu, – pasakoja Karin. – Man irgi sekėsi rašyti mokykloje, bet aš tai priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką. Prireikė laiko suprasti, kad šie gabumai – likimo dovana, galinti padėti nuveikti kažką reikšmingo.“
Tačiau iš tiesų pradžia nebuvo tokia lengva ir paprasta
Karin anksti ištekėjo už savo jaunystės meilės ir išvyko iš tėviškės Smaland dirbti į Stokholmą filmų gamybos įmonėje. Dvylika metų ji rūpinosi filmų rekvizitais. Sostinėje pragyvenus penkerius metus gimė pirmasis Karin sūnus. Dar po dvejų metų ji laukėsi antrojo. Baigiantis devintam nėštumo mėnesiui, jos gyvenime ir įvyko tai, kas sukrėtė ir visiškai pakeitė jos gyvenimą.
Karin buvo 28-eri, kai žuvo jos mylimiausias vyresnysis brolis Magnus. Jis buvo „Viggen“ padalinio pilotas ir dalyvavo alpinizmo pratybose. Magnus nukrito nuo uolos ir užsimušė. Tačiau Karin Alvtegen sugebėjo susitvardyti ir nustumti liūdesį į šalį: „Tai buvo nepakeliamas sukrėtimas, tačiau tuo metu nešiojau savo antrąjį vaiką ir prisiverčiau paslėpti skausmą. Turėjau susikoncentruoti ties šeima ir artėjančiu gimdymu.“
Gerai ji jautėsi trejus metus. „Aš turėjau tiek daug, dėl ko džiaugtis. Du sveiki vaikai, laiminga santuoka, geras darbas ir gražus namas. Kokią teisę turėjau liūdėti? Aš, kuriai skirta tiek daug. Taigi suėmiau save į rankas, stengiausi būti laiminga, kad gyvenu ir dirbau taip pat įtemptai, kaip ir anksčiau. Tikėjau, kad esu labai stipri“, – pasakoja Karin.
Tačiau praėjus dviem metams po Magnus mirties, Karin kūnas pradėjo siųsti pavojaus signalus. Vėliau ji patyrė panikos priepuolį, kuris išprovokavo ilgą depresiją. „Prasidėjo širdies permušimai ir darėsi vis sunkiau užmigti. Net kai mano vyras būdavo namie, vis tiek jausdavau baimę. Jaučiausi taip, lyg nuo mano kūno būtų nudirta oda, tokia jautri tapo siela. Pasidarė sunku kvėpuoti, nebepajėgiau išeiti iš namų, net atsiliepti telefonu. Pusę metų tiesiog gulėjau ir miegojau, jaučiausi šuniškai“, – prisimena Karin. Dėl tokios savijautos Karin gavo pusės metų nedarbingumo pažymėjimą. Per visą šį laikotarpį ji tik miegojo ir sapnavo. „Vis kartojosi sapnas, kad vairuoju automobilį ir nebegaliu jo suvaldyti. Manau, kad sapnai, kai prastai jautiesi, padeda pasveikti.“
Po truputį ji pradėjo jaustis geriau ir vieną rytą atsibudo su nesuvaldomu minčių srautu galvoje. Atsikėlusi iš lovos iš karto sėdo prie vyro kompiuterio ir pradėjo rašyti. „Karin drąsusis bandymas“ – taip ji pavadino naują aplanką kompiuteryje: „Rašiau, rašiau ir rašiau visiškai neturėdama supratimo, kad tai, ką rašiau, buvo knyga“ Tai, ką parašė per vieną dieną, tapo pirmuoju jos pirmosios knygos „Kaltė“ skyriumi. Nuo tada visas Karin gyvenimas apvirto aukštyn kojomis: „Aplankė jausmas, lyg būčiau atradusi slaptą kambarį savo pačios viduje, į kurį įžengdama, išbridau iš kankinusios depresijos. Staiga suvokiau, ką noriu daryti toliau.“
Romaną „Kaltė“ ji parašė labai greitai, vos per šešias savaites: „Rašydama išliejau visą savo sielvartą. Nežinojau, iš kur atsiranda mano romano personažai ar kaip veiksmas pasisuks toliau. Knyga tiesiog pati liejosi. Istorijos pagrindinis veikėjas Peter susiduria su tokia pačia problema kaip ir aš – panikos priepuoliu. Vieną dieną jis pagaliau išdrįsta išeiti iš savo buto, prisėda kavinėje ir istorija prasideda.“
Rankraštį iškart priėmė leidėjai, ją išleidus 1998-aisiais – lydėjo geri atsiliepimai ir palanki kritika. Tačiau rašytojai, regis, ne tai svarbiausia. „Visą gyvenimą stengiausi surasti vidinę ramybę ir prieš kelerius metus pagaliau tai pavyko. Dabar jaučiuosi labai gerai ir vengiu visko, kas gali sutrikdyti mano ramybę. Žinoma, esu labai dėkinga, kad galiu rašyti ir kad žmonės skaito mano knygas, bet atkreipti į save dėmesį man tikrai nėra svarbu“, – sako moteris.
Karin Alvtegen ne veltui tituluojama Švedijos detektyvų karaliene – jos populiarumas nuolat auga. Alvtegen knygos išverstos į 23 pasaulio kalbas ir ruošiamos ekranizacijoms. Rašytoja įrodė, kad švedų literatūra užsienyje yra daugiau nei Astrid Lindgren ir Nobelio premija. Lietuvių kalba išleisti penki Karin Alvtegen kriminaliniai romanai „Šešėlis“ (2009), „Kaltė“ (2008), „Gėda“ (2008), „Išdavystė“ (2006) ir „Dingusi“ (2006). Pastarasis buvo apdovanotas Detektyvų rašytojų draugijos Stikliniu Raktu. Nepaisant visko, Karin Alvetgen yra viena labiausiai intriguojančių psichologinių trilerių pasakotojų.
Po dvejų metų pasirodė antrasis Alvtegen romanas „Dingusi“, kuriame pagrindinė veikėja yra benamė moteris, kuri dėl nelemto atsitiktinumo atsiduria visuomenės dėmesio ir abejingumo įtampos centre. Šis romanas apdovanotas keliomis premijomis už geriausią skandinavų kriminalinį romaną, atsidūrė ne tik Švedijos skaitomiausių knygų sąraše, bet ir tapo bestseleriu daugelyje kitų Europos šalių.
Karin pradėti rašyti knygą – tai tarsi leistis į ilgą kelionę: „Gerai žinau, kur keliauju, bet nesu tikra, kaip ten atsidursiu. Rašant mane veda noras sugrįžti namo, bet ne anksčiau nei knyga bus baigta.“ Alvtegen įkvėpimo šaltiniu gali tapti perskaityta eilutė laikraštyje, pokalbis, įžiebta šviesa namo lange naktį ar pasivaikščiojimas po kapines. „Rašydama kaskart sau iškeliu vis aukštesnę kartelę ir niekad nesiimu rašyti, kol nesu tikra naujos minties įdomumu. Kartais užtrunku aštuonis mėnesius tiesiog mąstydama ir kai galiausiai sėdu rašyti, didžioji istorijos dalis jau būna „parašyta“ mano galvoje“, – tvirtina rašytoja.
Šių metų pradžioje pasirodė naujausias Alvtegen kriminalinis romanas lietuvių kalba – „Šešėlis“. Tai meistriškai parašytas psichologinis romanas su ypač netikėta pabaiga. Danijoje šis romanas buvo apdovanotas kaip geriausias 2008 metų kriminalinis romanas. Prieš pradėdama rašyti „Šešėlį“ autorė visus metus mąstė, kodėl žmonės su malonumu naikina savo smegenis alkoholiu ir kitokiais narkotikais, kaip dabartinė žiniasklaida veikia mūsų vaikus, kaip stipriai mus veikia vaikystėje patirti geri ar blogi įspūdžiai, ką kaltinti, jeigu gyvenimas nenusisekė, ar verta gelbėti pasaulį, jeigu reikia paaukoti savo šeimą, ir jeigu taip, kas verčia tą daryti? „Šešėlyje“ istorija prasideda 1975 m., kai prie pramogų parko vartų randamas kūdikis su rašteliu: „Pasirūpinkite šiuo berniuku. Atleiskite“. Vėliau veiksmas keliamas į dabartį. Viename bute aptiktas vienišos senutės Gerdos Person kūnas. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė gana įprastai: tvarkingas butas, vyresnio amžiaus žmonių naudojami daiktai... Tačiau tai, kas buvo rasta šaldytuve, pribloškė: pačiame šaldymo kameros gale – Nobelio premijos laureato Akselio Ragnefeldo knygos, sudėtos į plastikinį maišelį. Kiekvienoje knygoje ranka įrašyta dedikacija mirusiai moteriai, dauguma puslapių perbraukti storu raudonu rašikliu... Kas galėjo sieti Gerdą Person ir Švedijos kultūros pasaulyje garsų rašytoją? Tokiu klausimu prasideda ši intriguojanti istorija.
Visi Alvtegen romanų pavadinimai originalo kalba (švedų – red. pastaba) prasideda raide „S“. Tačiau rašytoja tvirtina, kad tai – paprasčiausias sutapimas. Ji neteikia reikšmės ir kūrinio formai. Atsakydama į klausimą, ar jai svarbus trilerio žanras, Karin sutrinka: „Ne itin. Niekad nesu tikra, ar rašysiu trilerį. Bjauriuosi jėga ir prievarta. Mano knygose nėra aprašinėjamos žmogžudystės. Mane domina mūsų mąstymas ir jo prieštaringumas, tai, kas slypi už kraštutinės ribos.“
Alvtegen romanas „Išdavystė“ yra kaip tik apie tai, kaip sutrikdyta kasdienybė gali pažadinti mumyse glūdinčius demonus. Šiame psichologiniame trileryje apie išdavystę, baimę būti paliktam ir įskaudintam pasakojama apie penkiolika metų kartu gyvenančią porą, Evą ir Henriką, bei jų sūnų Axelį ištinkančią santykių krizę.
„Aš nežinau“, – išsisukinėdamas atsako Henrikas, kai jo žmona Eva bando sužinoti, ar jis abejoja dėl jų bendros ateities. Trileryje „Išdavystė“ užtenka šių dviejų žodžių – vienas įvykis veda prie kito ir siaubingos pasekmės neišvengiamos.
Karin Alvtegen nestoja nei į vieno personažo pusę, išskyrus Axelio. „Nenoriu rašyti tokios knygos, kur pasaulis padalijamas į vyrišką ir moterišką. Išdavystė pasakoja apie pamatinę žmonių baimę būti išduotam ir kaip ši baimė gali virsti destruktyvia jėga.“
Tačiau Alvtegen nesiekia pamokslauti. Jai artimi visi knygos personažai: „nepaisant to, kad visi jie elgiasi kaip kiaulės. Išdavystė gali paversti žmogų žvėrimi. Knygos pradžioje rašau, kad „nėra bausmės ar apdovanojimo, yra tik pasekmės“. Romane „Išdavystė“ mėginu parodyti, kad mes turime galvoti apie tai, kaip elgiamės vieni su kitais. Yra daug išsiskyrusių vyrų ir moterų mano pažįstamų rate, bet kai išgirsti abiejų skyrybų versijas, tai būna dvi absoliučiai skirtingos istorijos. Abi pusės įsitikinusios savo teisumu, bet sunku patikėti, kad jos kalba apie tuos pačius tarpusavio santykius. Knygoje mėginau užduoti klausimą, kas iš tiesų yra kaltas dėl to, kas įvyksta.“
Karin yra ir pati patyrusi santuokos griūtį. Ji išsiskyrė po penkiolikos bendro gyvenimo metų. Šiuo metu ji gyvena su gitaristu Micke Andersson. „Žinau, kas yra skyrybos, ir pažįstu išsiskyrimo baimę. Mes reaguojame vaikiškai – susimaišo protas ir jausmai. Tačiau iš tiesų skyrybose yra tik viena auka – vaikai. Man skyrybos buvo labai skaudus išgyvenimas. Buvau 38-erių ir buvo nelengva viską pradėti iš naujo. Ilgai svarsčiau, kaip norėčiau gyventi toliau. Tačiau šiandien jaučiu, kad tai, kur ir kaip esu dabar, buvo verta kiekvieno mano sprendimo ir žingsnio. Kitaip manęs čia nebūtų. Kuo esu vyresnė ir daugiau patirties įgyju, tuo labiau įsitikinu, kad daugeliu atveju patys galime paveikti savo jausmus ir pasirinkti mintis. Nors kartais dėl susiklosčiusių aplinkybių žemė išslysta iš po kojų ir prireikia pagalbos.“
Tačiau Karin įsitikinusi, kad būtent skaudūs išgyvenimai jai padėjo suprasti, kas jos gyvenime svarbu, o kas visai nereikšminga. Ir nors ji tvirtina, rašydama negalvojanti apie skaitytojus, vis tik pripažįsta, esanti labai laiminga, jei jos knyga priverčia nors vieną skaitytoją susimąstyti apie žmogiškumą. „Vis labiau įsitikinu, kad norint pasaulyje pakeisti didelius dalykus, turime pradėti nuo pačių mažiausiųjų.“ – sako Karin Alvtegen, Švedijos detektyvų karalienė, talentinga pasakotoja, prikaustanti skaitytojų dėmesį istorijų tikroviškumu ir meistriškai perteikta veikėjų psichologija. Kaip teigiama vienoje knygos Išdavystė apžvalgoje: „Karin Alvtegen knygos puslapiai verčiasi patys“.
2010-ųjų metų Vilniaus knygų mugėje rašytoja lankysis leidyklos „Baltos lankos“ kvietimu.
Alfa.lt
2009-07-18