Romain Gary       „Kazokas, truputį totorius, maišytas su žydu.“ Atspėkite, kas? Nesuklydote, tai Romainas Gary, alias Romanas Kacewas (1914–1980) – bene žinomiausias vilnietis tarp praėjusio šimtmečio antrosios pusės prancūzų rašytojų. Literatūros teritorijose, prancūziškuose kūrinių leidiniuose rašytojo gimimo vieta nurodoma įvairiai, dažniausiai – Rusija, rečiau –­ Lietuva, Wilno, Vilnius... Vienur sakoma, kad Romanas, dar ne Romainas, su motina į Nicą atvyko trylikos metų, kitur – kad keturiolikos. Paslankūs laikas ir erdvė, tarsi pranašavę būsimojo rašytojo blaškymąsi po įvairias šalis ir žemynus, pavertė jį tikru pasaulio piliečiu. 1938 m. Paryžiuje jis baigė teisės studijas, karo metais kovėsi Anglijoje, Abisinijoje ir Libijoje, Normandijoje. Diplomatinė karjera per daugiau kaip penkiolika metų jį nuvedė į Sofiją, Berną, Niujorką, La Pasą ir Los Andželą.

 

       Rašytojas Romainas Gary išbandė įvairius žanrus – romano, apysakos, novelės, esė, rašė straipsnius, teatro pjeses, kino scenarijus, autobiografijas – tikras ar netikras, tai jau kitas klausimas. Iš kitų to paties meto prancūzų rašytojų jį išskiria žaismingas santykis su savo tapatybe, nenutrūkstamas kūrybiškas jos konstravimas. Šitaip Romanas Kacewas pavirto degančiu, kibirkščiuojančiu Romainu Gary, ir didžioji dalis jo kūrybos yra pasirašyta šia pavarde. Tai didžiulio atgarsio tarp skaitytojų sulaukę romanai „Europietiškas auklėjimas“ (1945), „Dangaus šaknys“ (1956, Goncourt’ų premija), „Ledi L“ (1963), dvitomė „Amerikietiška komedija“ (1970), „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ (1975), „Karaliaus Saliamono nerimas“ (1979). Tarp šių romanų yra ir „Aušros pažadas“ (1960) – labiausiai vilnietiškas R. Gary kūrinys, mums palikęs mielo kaliošą kramsnojančio berniuko skulptūrėlę J. Basanavičiaus gatvėje.

 

       Atrodo, kad iš čia, iš gyvenimo pradžią paženklinusio vilnietiško periodo Romanas-Romainas atsinešė polinkį nevaržomai svajoti, gebėjimą vaizduotės reginius perkelti į gyvenimą ir ant popieriaus, meilę viskam, kas prancūziška. Toje prancūziškoje paradigmoje svarbią vietą užima nuotykiai, avantiūros, o Romainas Gary noriai į jas leisdavosi. Bene didžiausia avantiūra – Émile’o Ajaro istorija, dar viena rašytojo tapatybės projekcija. Gary-Ajaro romanas „Gyvenimas dar prieš akis“, vos tik pasirodęs 1975 metais, buvo entuziastingai sutiktas daugybės skaitytojų, laimėjo tų metų Goncourt’ų premiją, pagal jį buvo pastatytas filmas su garsiąja Simone Signoret, suvaidinusia ponios Rozos vaidmenį. Ajaro pavarde buvo išleisti dar trys kūriniai. Sudėjęs juos į vieną tomą, pavadintą „Émile’o Ajaro raštais“, R. Gary parašė įžangą „Émile’o Ajaro gyvenimas ir mirtis“, taip užbaigdamas šią literatūrinę avantiūrą. Tiesa paaiškėjo iš rašytojo testamento, kuris tapo žinomas po jo savanoriškos mirties 1980-aisiais.

 

Romain Gary GYVENIMAS DAR PRIEŠ AKIS       Romain Gary. GYVENIMAS DAR PRIEŠ AKIS. Antrasis, pataisytas leidimas. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Navakauskienė. –­ Vilnius: Vaga, 2008.

 

        „Gyvenimas dar prieš akis“ – tai šių laikų pikareska, atgaivinanti geriausias šelmių romano tradicijas. Žanro pradininku laikomas dar 1554 m. ispaniškai parašytas anoniminis romanas „Lasariljo iš Tormeso gyvenimas“, toks aukštyn kojom apverstas šventojo gyvenimo naratyvas, XVI­–XVIII a. sulaukęs daugelio sekimų Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitur. Žanro pavadinimas yra kilęs iš ispanų kalbos žodžio „picaro“, reiškiančio šelmį, gudruolį, apgaviką, vagį, klastūną. Pirmojo romano pasiūlyta schema paprasta: tai šelmio autobiografija, apimanti metus nuo ankstyvos vaikystės iki brandos ar net senatvės, tai yra – pikaro „karjeros“ viršūnės, kai jis, šelmiškomis priemonėmis susikūręs tam tikrą materialinę gerovę, iš visuomenės paribių pereina į jos centrą – tampa padoriu piliečiu tarp kitų padorių žmonių. Tada pasakojimo herojus ar, tiksliau, antiherojus sėda rašyti memuarų, norėdamas pasidalyti patirtimi su kitais. Jokių idealų ar moralinių skrupulų neturinčio šelmio vienintelis rūpestis – išgyventi, leisti dieną po dienos, nesukant galvos dėl priemonių: jos visos yra geros. Pikareskiniuose romanuose plačiai vaizduojama visuomeninė aplinka, veikia įvairiausių tipų, profesijų, luomų, sluoksnių žmonės. Kai kuriuose nevengiama moralinių ir filosofinių pasvarstymų, pamokymų. Štai Mateo Alemano romano „Gusmanas iš Alfaračės“ (1599) veikėjas pikaras yra žmonių gyvenimo stebėtojas, savotiškas moralistas. Aišku, čia skelbiama atvirkštinė – „šelmiška“ moralė.

 

       Pasakojimai nestokoja realistinių detalių, švelnaus humoro ar negailestingo juoko, aštrios visuomenės kritikos, satyros, cinizmo. Juose pinasi betarpiška vaiko žiūra ir ori, distanciją kurianti surimtėjusio šelmio laikysena, kaitaliojasi praeitis ir dabartis, istorijos ir jų sakymo laikas, skamba naivaus ir patyrusio pasakotojo balsai. Pikareskinių romanų pavadinime paprastai nurodomas šelmio vardas, kilmės vieta, figūruoja žodis „gyvenimas“ arba „istorija“.

 

        „Gyvenimo dar prieš akis“ veiksmas rutuliojasi skurdžiame, savų įstatymų reguliuojamame imigrantų kvartale. Kova už būvį čia pati svarbiausia, personažai kovoja taip, kaip moka ir gali, – kaip Momo, ponia Roza, daktaras Kacas ar ponia Lola. Toje „pikareskoje“ vis dėlto netrūksta žmogiškų ryšių šilumos, brolybės, draugiškumo, meilės. Anapus ribos –­ kitas pasaulis, gražus, turtingas ir galingas, varžantis, draudžiantis ir baudžiantis. Abiejų pasaulių – vaikų namų, ligoninės, policijos, kalėjimo – ryšiai minimalūs ir oficialūs. Momo aplinką pasiekia tik galingojo pasaulio atgarsiai: oficiali retorika, norminė kalba, sunkiai suprantami žodžiai ir posakiai, kuriuos berniukas „išverčia“ į savo kalbą, suglumindamas kelis tvarkingojo pasaulio atstovus ir sukeldamas skaitytojui juoko pliūpsnius.

 

       Humoras, aukštojo ir žemojo stilių jungtis, paradoksų pomėgis, virtuoziškos slinktys nuo vieno pasakojimo prie kito, –­ tai Romaino Gary rašymo dominantė, jo stiprybė ir originalumas. Dar autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ rašytojas kalba apie vaiko instinktyviai atrastą humorą, kaip savotišką savigyną, apsauginį šarvą, leidusį atmušti pasaulio smūgius. Rašytojas humorą laikė žmogaus orumo, dvasinės tvirtybės apraiška. Humoras išgelbsti R. Gary kūrinius nuo patetikos, net sentimentalumo; humoras kuria distanciją, tokią reikalingą romano veikėjams ir jo skaitytojams.

 

       Mažasis „Gyvenimo dar prieš akis“ pasakotojas Momo, neilgai lankęs mokyklą, kalba taip, kaip moka. Jis sako „suteleris“ vietoj „suteneris“ (pranc. proxynète, iškraipyta daiktavardžio proxénète forma): surastas vykęs lietuviškas atitikmuo, perteikiantis vaiko įpratimą švepluoti. Nenorminė kalbinė raiška vaikui yra sava, įprasta, jį pataiso nebent išsilavinę romano veikėjai, o tokių nėra daug. Štai daktaro Kaco ir Momo pokalbio ištraukėlė:

 

       – ...daktare Kacai, tik niekšai visada būna normali.

       – Normalūs.

       Originalo tekste skaitome:

       – ...il n’y a que les salauds qui sont toujours normals.

       – Normaux.

 

       Berniukas pavartoja netaisyklingą vyriškos giminės būdvardžio daugiskaitos formą normals vietoj normaux. Vertėjos variantas „normali“ skamba labai natūraliai, čia galima brėžti analogiją su būdvardžiais „geri“, „blogi“.

 

       Momo kalboje pinasi deformuotos žodžių formos, šnekamosios kalbos leksika ir intonacija, žargonas, tiesiogine prasme vartojami posakiai, norminės, t. y. tolimojo kultūringo pasaulio kalbos nuotrupos. Kiekvienam vertėjui ar vertėjai tai yra nelengva užduotis, juk būtina išsaugoti originalaus stiliaus savitumą, o vertimo kalba turi skambėti sklandžiai ir natūraliai. „Gyvenimo dar prieš akis“ vertėja Jūratė Navakauskienė su šiuo uždaviniu puikiai susidorojo. Vertimą skaitome taip, tarsi tai būtų originalas, ir tuo viskas pasakyta. Norint pagrįsti šį teiginį, reikėtų cituoti ištisus puslapius, bet dar geriau imti ir perskaityti visą romaną.

 

       Štai dar keletas išradingo, kūrybingo vertimo pavyzdžių.

 

       Ponia Roza „gyveno iš to, kad kas nors užtardavo už ją žodelį“ (prancūziškai comme elle vivait du bouche-à-l’oreille), Pigalio aikštės „mergaitės kovojo dėl būvio“ (originalo tekste les filles se défendaient, vaizdinga perifraze išverstas veiksmažodis se défendre – „apsiginti, apsisaugoti“), „mano tėvas buvo psichinis“ (romane psychiatrique: netiksliai pavartotas būdvardis, turėtų būti psychique), senas beširdis žydpalaikis“ (prancūzų kalbaun vieux youpin sans coeur – ekspresyvus žargoniškas žodis).

 

       Romano pabaigoje Momo prašo daktarą Kacą kaip nors pagelbėti beviltiškai pasiligojusiai poniai Rozai ir pavartoja veiksmažodį avorter – „(pasi)daryti abortą“:

 

       – Dites, est-ce que vous ne pourriez pas l’avorter, docteur, entre Juifs?

 

       Mažojo Momo aplinkoje tai įprastas ir, galima manyti, aktualus veiksmažodis, kurį berniukas pavartoja netinkamoje vietoje, gerai nesuprasdamas jo reikšmės. Vertėja surado išradingą ir grakštų lietuvišką atitikmenį:

 

       – Daktare, sakykit, ar jūs negalėtumėt padėti jai atsikratyti savimi, na, kaip žydas žydei?

 

        „Gyvenimo dar prieš akis“ pasakotojas kartkartėmis prabyla ilgais sakiniais, kableliais atskirti periodai – dėmesį pajutusio Momo informacijos srautai – kaip lavina:

 

       – Man buvo tik dešimt metų, ir aš prisigalvodavau visokių nesąmonių, o mokykloje pasakė, kad aš trenktas, nes jie nežinojo, kad man ketveriais metais daugiau, tada dar nebuvau datuotas, tai buvo prieš ateinant ponui Juzefui Kadirui ir apsiskelbiant mano tėvu su tai patvirtinančiu rašteliu.

 

       Matome, kad lietuviška sintaksė sklandi, jos tėkmė natūrali, skaitytojui lengva sekti mintį.

 

       R. Gary „Gyvenimas dar prieš akis“ lietuviškai yra vienas retesnių atvejų, kai vertimas suteikia tikrą skaitymo malonumą.

 

Romain Gary MOTERS ŠVIESA       Romain Gary. MOTERS ŠVIESA. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius, Baltos lankos, 2009.

 

       1977 metais išleistas nedidelis romanas „Moters šviesa“ yra vienas paskutiniųjų kūrybinėje rašytojo biografijoje. Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas Mišelis –­ tarsi suaugęs ir gyvenimo jau išvargintas Momo ar bent artimas jo giminaitis. Tačiau jis nebeturi Momo būdingo optimizmo, nuo likimo smūgių dangstosi bravūra, ironija ir saviironija, pokštauja ir laido juokelius, atsiduodančius liūdesiu, rezignacija. Romano tekstas ir jo vertimas dvelkia nuoboduliu. Vertimui, ko gero, labiausiai kenkia pažodiškumas, apsunkinantis lietuvišką raišką, kai nebelieka šen bei ten originale blykstelinčio grakštumo, šmaikštumo, lengvų tarsi teniso kamuoliukai replikų. Taigi vertime skaitome: „susitikome po nuobodžia dulksna“, „mums jau niekaip nebeišeina išsiskirti“, „įsivaizduokit, studijavau jos [nelaimės] kodą“, „taip ir tikėjausi kažko panašaus“, „artistų įėjimas [į pastatą]“, „netrukus sueis amžius“ (Mišelio atsakymas į klausimą, kada neteko žmonos), „jūs apgirtęs nuo skausmo“, „aš jums skolingas paaiškinimą“, „laimė visada būna apsupta dantų“, „norėčiau šnektelėti su senjoru Galba, būkite malonus“... Vis dėlto nesinori sumenkinti vertėjos triūso: R. Gary stilius tikrai ne iš lengvųjų, be to, daug kur galbūt būtų pakakę ir atidesnio kalbos redaktorės žvilgsnio ar draugiško patarimo. Šiaip ar taip, „Moters šviesa“ yra jau trečias „Baltų lankų“ leidyklos išleistas R. Gary romanas. Pasidžiaukime tuo, kad vis geriau pažįstame jo kūrybą, kad žymusis prancūzų rašytojas savo vaikystės mieste įleidžia vis gilesnes šaknis.

 

       Literatūra ir menas

       2010-02-05