cerniauskaite_marmura       Laura Sintija Černiauskaitė. Kvėpavimas į marmurą: romanas. V: Alma littera, 2006.

 

       Knygynuose pasirodžius ketvirtajai Lauros Sintijos Černiauskaitės knygai „Kvėpavimas į marmurą“ (Alma littera, 2006), lyg ir vėluoju prabilti apie anksčiau išėjusį „Artumo jausmą“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005). Ką tik išleistasis romanas (autorei – šio žanro debiutas) skyrius po skyriaus įtvarsto skaitytoją į taip kietai suaustą askezės ašutinę, kad peršasi mintis apie prasidėjusį naują – brandųjį rašytojos kūrybos etapą. Tačiau visiškai aišku, jog be rinkinių „Artumo jausmas“ ir „Liučė čiuožia“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003) nebūtų progos kalbėti apie autorės teksto naują kokybę. Jais įsibėgėta, įsirašyta iki suminkštėjusios kalbos plastikos. Įsigyventa iki siužeto organikos.

       Rinkiniai „Artumo jausmas“ ir „Liučė čiuožia“ – panašūs ne tik struktūra (apysakos lokomotyvas tempia po kelis apsakymų, novelių ir galiausiai pjesių vagonus). Po vienu viršeliu niekaip neišsitenka autorei rūpintys klausimai: likimo padiktuotas prasilenkimas (liga, mirtis), neišsipildymas (abortai, negebėjimas išsiskleisti kūryboje), neatleidimas ir kaltė, būtent vaikystėje kraunamas asmenybės „kraitis“, konfliktas tarp dviejų žmonių psichologinio paveldo, neapleidžianti artimojo savižudybės našta, incestas ir t. t. Net metaforos (pvz., auksinis ar baltas kumeliukas) peršoka iš knygos į knygą. Ankstesnių pjesių motyvai plėtojami, šiek tiek schematizuoti personažai apauginami komplikuotesnėmis biografijomis (pvz., nėščia Mergaitė pjesėje „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“ aiškiai artima Bazilei pjesėje „Blyksnis po vasaros vandeniu“, o pastarosios aitrią paauglišką patirtį paveldi romano centrinė moteris Izabelė); Junona su Faustu (iš „Artumo jausmo“) yra giminiški Liučėi ir Feliksui, tik čia susitelkiama į moters patologinio mąstymo genezę, o ne į komplikuotą vyriškumo sampratą. Matyt, rašydama autorė intensyviai tikrina savo tapatybės ribas.

       Anksčiau pareiškusi norinti rašyti taip, kad skaitytojas nejaustų, kieno – vyro ar moters – yra sukurtasis tekstas, Laura Sintija sąmoningai atsisako belytės universalumo pretenzijos, atpažindama prasmių santirštį būtent savo moterystėje, motinystėje. Jauna rašytoja absoliučia vertybe laiko žmogaus gimtį. Kūdikio atėjimu patikrinama daugelio veikėjų branda. Moteris solidarizuoja įsčiose užsimezgusi gyvybė: pirmosios apysakos veikėja Lidija, išsekinta vientulystės, laukia gimsiančio Natašos vaikelio kaip savojo, drąsina nesiryžtančią gimdyti draugę. Apysakoje „Obuolys Kipreliui“ Fabijona nugali priešiškumą nėščiai Pranciškaus studentei Elzei, kuri po jos namus klaidžioja lyg metastazė po kūną. Juodvi laukia būsimo Kiprelio (taip transformuojasi jų žiūrėjimo kryptis į Pranciškų, dviejų Kiprelių sėjėją). Pjesėmis siekdama išrišti standų, kvėpuoti neleidžiantį mazgą (happy endo trauka), autorė kartais šiek tiek egzaltuotai panaudoja gimties situaciją. Tarkim, Bazilė, geidusi mamos vietą užėmusios Ados mirties, tarsi gimsta iš naujo, Adai motiniškai priglaudus (atleidimo momentas) mergaitės galvą prie savo nuogo kūno – taip Bazilė gulėjo mamai ant krūtinės vos išvydusi šį pasaulį. O pjesės „Artumo jausmas“ finale gimdymo scena man pasirodė pernelyg sąlygiška, visiškai palikta režisieriaus (būtinai talentingo) kūrybinei interpretacijai.

       Sekdami ne vieno siužeto vingius, aptiksime, kad didžiausios negandos valandomis, trūkinėjant gyvybiškai svarbiems ryšiams, moteris randa empatišką atbalsį tik kitos moters širdyje. Šitas sielų artumas kraštutinėje desperacijoje gali suliepsnoti fizine aistra (Lidijos ir Pogosiano paliktos Natašos, Bazilės mamos ir Felicijos sąjunga). Socialinės normos pastūmėja į kaltę, diktuoja atsitraukimą, susitvardymą. Netiesiogiai teigiama, kad lygi atsakomybė už tokius santykius tenka ir vyrams – infantiliems, per silpniems suvokti ir pakelti užgriuvusią „būties lengvybę“. Tačiau kaltės ratas užsidaro – berniukai (už visų nugaros supasi medinis vaikystės arkliukas) neužauga vyrais paunksnėje valdingų mamų, neleidžiančių jiems nukrypti nuo gimdytojų susikurto paveikslo (Kiprelio mamos atvejis pjesėje). Kalbama apie paradoksalius žmonių simbiozės atvejus, tarsi trauktus iš nuosaikesnės Z. Freudo pasekėjos (tarkim, Karen Horney) psichoanalitinių užrašų.

       Išgyvenama aklavietės situacija suveda užaugusias dukteris su jų tėvų meilužėmis. Moterų dialogai, kuriuose atveriamos esminių patirčių sampynos, yra intymiausios L. S. Černiauskaitės tekstų vietos. Tokio intensyvumo įgauna ir lyrinio Bazilės monologo žuviai kai kurie fragmentai. Tai mirties, žūties šaukimasis. Kreipinys žuvie – taip pat moteriškos giminės. Gražūs srūvančia sintakse (be punktuacijos) sakiniai (p. 204). Intuicijos, šeštojo jausmo dominantė – iš moters slapčių.

       Pavadinimas „Artumo jausmas“ – simptomiškas visam rinkiniui. Artumas, jo pojūtis nėra kylantys iš kūniškos aistros. Šmaikščiomis, šaržuotomis, atvirai erotinėmis scenomis yra nubaudžiami metafizikos nepažįstantys, beveidžiai, jusliški, bet ne jautrūs personažai. Tokie buvo ankstesnio rinkinio veikėjas rašytojas bei jo kostiuminis antrininkas apsakyme „Darling, jis dėvi mano paltą“. Apysakoje „Vidurdienį, Lidijos laiku“ beveik farsiškose scenose sutinkame „ketvirtadaliu armėną“ Vladimirą Pogosianą (kitataučiai dažniausiai atstovauja kraštutinėms socialinio būvio formoms, bet neskubėkime autorės kaltinti nacionalšovinizmu – gal tokia realybė).

       Vos pradėjus kalbėti apie artumą, iškyla atstumo sąlyga. Lidija gyvena nutolusi nuo visko, kas ją supa, „per du centimetrus“. Net „ant kėdės (ji) laikėsi kaip liepsnelė virš žvakės – pasiruošusi bet kada nutrūkti“ (p. 19). Žvakės įvaizdis – ne atsitiktinis. Lidijos plevenimas (pernelyg lengva, pernelyg skaidri, p. 8) susijęs su nuolatine gedulo būsena – palaidoti brolis dvynys, vyras. Bet ryšiai su mirusiaisiais nenutrūkę. Jie (būtent projektuoti į vyriškąjį polių) – gaudžiantys, intensyvūs. Todėl nepalieka jokios galimybės žemiškajam suartėjimui („Sueitis su moterimi, kuri viską daro nutolusi per du centimetrus, atrodė stačiai neįmanoma. Jis ėmė jos šalintis“, p. 17). Šitas atstumas yra teksto erotiškumo sąlyga. Lyginant su ankstesniuoju rinkiniu, erotinė įkrova sodrėja ne tiesioginio vaizdo (kaip buvo „Penkiolikmetėje“ – eksponuojant atsidengiantį kūną), bet gundymo pačiu tekstu prasme (kaip „Vidurdienį, Lidijos laiku“, kur to paties susitikimo scena sustabdoma, pertraukiama užuomazgoje ir pratęsiama tik po dvidešimt šešių puslapių, o mindomų takelių kraujagyslės atkartojamos bekraujo Lidijos kaklo marmure, jos šalio gracinguose rašmenyse). Ką jau kalbėti apie kvapų, aromatų ,,dalyvavimą“ kūrinyje vos ne veikėjų teisėmis (čia pat – prancūzai, impresionizmas).

       Gedulas tampa filosofine „Artumo jausmo“ konstanta (įsimintiniausias palyginimas – santuokinė lova, kaip širdis perskirta į dvi dalis, p. 79). Apysakos „Vidurdienį, Lidijos laiku“ veikėjai, lyg ir vienas kitam skirti, apgyvendinami „miegamojo“ kvartalo namuose-dėžutėse, tarp kurių įsiterpusios kapinės. Ir jų žvilgsniai, ir žingsniai prasilenkia, nes yra iškreivinami idealiojo mirusiųjų pasaulio tikrovės. Gedulas reikalauja, kad mūsų link artėjantys žmonės pakartotų, primintų išėjusiuosius. Fragmentas iš pjesės „Blyksnis po vasaros vandeniu“: „... ir kai šitaip guliu, bet neįžiūriu net savo rankų, kai šitaip... tai atstumas nuo manęs iki manęs ir nuo manęs iki tavęs susilygina... ir kai šitaip guliu, pametęs visus išmatavimus, pametęs viską, aš žinau tiktai viena... žinau, kad laikausi tik už mažo siūlelio, ir net ne aš, tai mirtis mane laiko (...) ...ir kai šitaip, atstumas nuo manęs iki tavęs lygus atstumui nuo manęs iki jos“ (p. 234). Šioje pjesėje ryšys su nusižudžiusiąja tampa trijų veikėjų (Bazilės, jos Tėvo ir Felicijos) nevalinga religija (pagal Laktancijų, religare – „vėl surišt“). Kluone pasikorusios motinos vaizdas, įsirėžęs Bazilės sąmonėn, kažkuo panašus į Aušros vartų ikoną: „Ji kabėjo ant saulės spindulio pro oro plyšelius ant sijono smigo šviesos adatėlės ji kabėjo išvarpyta saulės ir tylėjo ir tylėjo ir buvo atšalusi ir tuščia...“ (p. 229). Sukrėtimas išryškina jutimus. Bazilės ekstrasensinės galios išblėsta, mergaitei išsivadavus iš kabančios mamos paveikslo, girdimų jos žingsnių virtuvėje, iš primestų moterystės prievolių šeimos guolyje, atleistai nuo pareigos išlaikyti niekaip neužaugantį savo „tėčių“. Bet pojūčių koncentracija išeikvoja vienuolikmetės Bazilės, „per didelės per sunkios per skylėtos“ (p. 218), gyvenimo kreditą.

       Personažo vardas praplečia, koreguoja Lauros Sintijos tekstus. Jose – nelabai laimingi Feliksai, Felicijos ir Faustai, nenorinti gimdyti gaivališkoji Natalija, kūdikį išmetusi iš įsčių Junona (romėnų deivės, motinystės globėjos, vardas), moteris – šalis Lidija, tik banko (deja) valdytojas Vladimiras, sunykusiomis vienadienėmis meilėmis pasitenkinanti Liubka, netvirtas Konstantinas, save retsykiais nugalintis Viktoras, Judo išėjimą pasirinkusi Judita, tėvo seksualiai išnaudojama „karališka“ Bazilė (ir tik smilkstantis Kiprelis mato mergaitės esmę, p. 207). Junonos tėvas kasdien kaip Komuniją priima į save saldainį „Milda“ (lietuvių meilės deivės vardu buvo vadinama ankstesnioji jo žmona). „Jis sakosi svaigstąs nuo jų drovaus – pamanykit – skonio...“ (p. 174). O išmintingoji Sofija, antroji moteris, kurios kvaištelėjęs senis nė nebeatpažįsta, tuos saldainius neša kaip besąlygiškos meilės dovaną.

       Tai ir yra artumo saitas. Laikomasi programos, kuri ankstesniojoje knygoje skambėjo Felikso lūpomis: „Viskas šiame pasaulyje tėra desperatiški bandymai suartėti“ (p. 138). Net su nerealizuota savo gyvenimo svajone suartėti kaip su moterim (novelė „Violončelė“), nepainiojant jos su sintetinių alyvų šalčiu dvelkiančia prostitute. Kai atimta galimybė tapti suaugusiu vyru, moterimi (Kiprelio leukemija, Bazilės mirtis), pokalbis vaikystės sviedinuku šokčioja Anapilyje („Jeigu tik pamėgintum suprasti kad išsiskyrimo nėra“, p. 237). Danguje, kur viskas pamažu pasimiršta, ilgiausiai išlieka artumo jausmas. Taip teigia moters – ryšininkės misiją įprasminanti Laura Sintija.

 

       Nemunas, 2006 05 13