Vidmantė Černiauskaitė IŠVYKIMO LAIKASVidmantė Černiauskaitė IŠVYKIMO LAIKAS       Vidmantė Černiauskaitė. IŠVYKIMO LAIKAS. – Klaipėda: leidybos grupė „DRUKA“, 2010.

 

       Jaunos klaipėdietės poetės Vidmantės Černiauskaitės „Išvykimo laikas“ – savito dizaino knyga, galinti pretenduoti į knygos meno konkursų pirmąsias vietas. Tik paimi į rankas šį Gyčio Skudžinsko kūrinį ir supranti, kad eilėraščių autorė gyvena prie jūros, knyga susijusi su kelione, nes norint skaityti, tenka atrišti švartavimo mazgą. Taigi jis atrištas, ir kartu su autore, redaktore bei dizaineriu leidžiamės į kelionę. Joje laukia minties virsmas kūnu, tamsios nakties – į poliarinę naktį, „čia“ kinta į „ten“.

 

       V. Černiauskaitės „Išvykimo laiką“ pasiskolinau iš poetei artimo žmogaus. Dedikacijoje parašyta: „Dalinuosi mintimis“. Iš tiesų tikrovė kitokia: autorė pasidalijo jau daiktu – knyga. Pirmojoje knygos dalyje „Spaudžia batai“ gausu buities detalių, netikėtų daiktų, kurie, be abejo, yra Lietuvos realijos. Vaikystės atsiminimų nuotrupos lakoniškos, mažai sąvokų, dominuoja materialioji tikrovė, kurianti savitą, kiek liūdnoką nuotaiką. Jaučiamos pastangos laisvėti iš praeities „varžtų“, ruošiamasi kelionei, kuri turėtų padėti mintims virsti kūnu. Knygos pirmosios dalies daiktai yra priešiški kalbančiajai, kelia kančią. Eilėraščiuose anglų kalba daiktai jau artėja prie lyrinio subjekto kūno, kuriamos paralelės tarp gamtos ir pačios kalbančiosios. Iš distancijos subjektas jaukinasi gamtą, daiktus prie savo materialiojo būvio. Trečiojoje knygos dalyje pasiekiama tai, ko geista sumanius šią kelionę: minties virsmo kūnu, jo įsisąmoninimo. Žodis ima sutapti su materija, ir tai – autentiškumo pagrindas.

 

        „Išvykimo laikas“ – tamsos virsmo į šviesą eilėraščių rinkinys. Dalyje „Spaudžia batai“ lyrinio subjekto sąmonę valdo naktis, kūrinių vyksmas rutuliojasi vėlai vakare arba naktį. Knygos dalis pradedama eilėraščiais apie rytą, o baigiama tamsia naktimi. Tai, kad knygos dailininkas suprato autorės poetinį sumanymą, įrodo pasirinkti tamsesni lapai, kuriuose išspausdinti antrosios dalies eilėraščiai. Šie V. Černiauskaitės kūriniai dar labiau grimzta į naktį, kol pagaliau trečiojoje dalyje ateina nušvitimas – naktis tampa šviesi, kūnas jau matomas, nedingsta šešėliuose, lyrinis subjektas ieško konjunkcijos su kitu kūnu.

 

       Tačiau V. Černiauskaitės knygos kelionė reikalinga ne vien tam, kad žodis virstų kūnu, naktis – šviesa. „Išvykimo laikas“ – tai ir skirtumo tarp „čia“ ir „ten“ suvokimas. Akivaizdu, kad kelionės tikslas – tai kitos erdvės siekinys, paverčiantis lyrinį subjektą klajokliu, kuris vis tiek privalės grįžti, iš kur išėjo. Kiekviena kelionė – tai aktas, padedantis kalbančiajai ne pabėgti nuo to, kas yra „čia“, o būtent suprasti, kuo „ten“ skiriasi nuo „čia“, kodėl buvimas „čia“ yra vertingas. Kitaip sakant, kai kelione siekiama pabėgti, visada tenka grįžti į pradinį jos tašką. Kitoniškumas tik dar labiau atveria namuose paliktą savastį, kaita grąžina prie jau pakitusio pastovumo. Lyrinio subjekto „ten“ nepavirsta nauju „čia“ tašku, atsisakoma šią erdvę įsisavinti, nes kelionės tikslas ir be šios transformacijos yra jau pasiektas. Knygos trečiosios dalies daiktai, aplinkos detalės jau nesukelia kalbančiajai frustracijos, nekankina.

 

       Taigi V. Černiauskaitės knyga „Išvykimo laikas“ – tai priešpriešų tarp minties ir daikto, tamsos ir šviesos, „čia“ ir „ten“ sprendimas. Skaitytojui, lyriniam subjektui ir pačiai autorei belieka užversti paskutinį puslapį, prisišvartuoti ir autentiškai būti.

 

       Kulturpolis.lt

       2010-07-08