ĮVADAS

    

     Apie Juozo Tysliavos (1902-1961) kūrybą bei apie patį poetą ypač daug buvo rašoma XX a. trečiajame dešimtmetyje. Avangardistiniai jo poezijos bandymai sukėlė nemažai prieštaringų nuomonių. Jis buvo įsitraukęs į Keturių vėjų grupės veiklą, tačiau bendradarbiavimas greitai nutrūko. „Pirmutiniame kultūringame juokų ir satyros laikraštyje Garnys" Tysliava buvo kaltinamas sveiko proto, logikos dėsnių, estetikos ir etikos reikalavimų nepaisymu (24). Žurnalo Karys redaktoius maj. P.Ruseckas taip pat skeptiškai vertino „piemenų poezijos epoką" (29), tačiau Tysliavos rinkinys Nemuno rankose sugebėjo pakeisti susiformavusią kritišką nuomonę ir susilaukė teigiamų atsiliepimų.

      Gyvendamas Paryžiuje, poetas domėjosi kitų tautų rašytojų kūryba ir pats prancūzų kalba išleido eilėraščių rinkinį Coupe de vents (Vėjų taurė, 1926), 1928 metais pradėjo leisti tarptautinį moderniojo meno žurnalą Muba. 1932 metais persikėlęs į JAV, Tysliava mažai parašė naujų eilėraščių, bet tobulino ankstesnę savo kūrybą ir išleido rinktinę Poezija (1935). Apie 1938 metus Tysliava rengė naują rinkinį Tyla prieš audrą, iš kurio vėliau tik keletas eilėraščių pasirodė išeivių spaudoje. Po gan ilgos kūrybinės pertraukos, 1954 metais, buvo paskelbtas vienas reikšmingiausių poeto darbų - prūsiškasis aštuonių eilėraščių ciklas Tawa Nouson, kuris jau priklauso egzodo literatūros kontekstui.

     1967 metais Lietuvoje pasirodžius Tysliavos kūrybiniam palikimui vienoje knygoje Nemuno rankose, priblėsęs susidomėjimas poetu vėl atgimė. Jo eilėraščių rinkinius, veiklą Lietuvoje ir už jos ribų analizavo bei visų nuveiktų darbų reikšmę vertino Vytautas Galinis (6), Vytautas Kubilius (9), Leonas Gudaitis (25), Rūta Mėlinskaitė (27), nemažai kitų literatūros tyrinėtojų. Christophas Zūrcheris savo studijoje Lietuvių avangardo pavasaris pabrėžė, kad Juozo Tysliavos poezijos vertė netgi didesnė nei Juozo Žlabio-Žengės ir Kazio Binkio. Šio poeto kūrybinio palikimo ignoravimą, pasak autoriaus, lėmė dvi pagrindinės priežastys: ankstyva emigracija ir nepritapimas prie jokios literatūrinės srovės (15).

     Tysliavos poeziją priskirti tik vienai kuriai nors poetinei mokyklai tiesiog neįmanoma. Jo eilėraščiams būdinga simbolizmo, futurizmo, ekspresionizmo ir lietuviškojo dainiškojo lyrizmo sintezė (27). Savo darbe šio klausimo negvildensiu. Mano manymu, Tysliava - unikalus poetas, plaukęs pasroviui su visomis literatūrinėmis srovėmis. Šis gebėjimas tik išplėtė ir praturtino poezijos kūrimo erdvę. Beje, pats eilėraščių autorius rašė, kad „naujoviškumas pareina ne nuo naujoviškų terminų, bet nuo naujos dvasios, kurią įneša poetas" (20).

     Šioje studijoje Tysliavos eilėraščiu rinkinius Žaltvykslės (1922), Traukinys (1923), Nemuno rankose (1924), Auksu lyta (1925), Tolyn (1926), ciklą Nuskendusi saulė iš rinkinio Poezija (eilėraščius, parašytus maždaug 1926-1935 metais) ir tiktai periodikoje skelbtus kūrinius nagrinėsiu fenomenalaus nerimo aspektu. Tai nerimas, kuris pasireiškia įvairiomis formomis ir sąsajomis. Ši emocinė būsena - gan stiprus ir dažnas pojūtis žmogui, bandančiam užmegzti ryšį su tobulėjančia aplinka. Nerimas Tysliavos poezijoje iškelia ir žmogaus identifikacijos problemą, kurią analizuodama labiausiai remsiuosi norvegų psichiatro ir kultūrologo Finno Skarderudo veikalu Nerimas: klajonės po modernųjį Aš (14) ir anglų sociologo Anthony'o Giddens'o knyga Modernybė ir asmens tapatumas (7). Argumentuodama kai kuriuos teiginius, naudosiuosi Tysliavos kelionių aprašymais. Taip pat supažindinsiu su žmogaus be savybių ir narcisizmo sąvokomis. Naudosiuosi aprašomuoju ir komparatyvistiniu tyrimo metodais.

    

     NAIVUS ŽVILGSNIS Į PASAULĮ

    

     Žavėjimasis savo gimtinės gamta, prisilietimas prie tradicijų, panirimas į svajones, meilės jausmą - paprastas, nuoširdus, civilizacijos naujovių nepaliesto žmogaus žvilgsnis į pasaulį. Poeto atsigaivina, savotiškai ilsisi savoje - namų - aplinkoje. Namuose „viešpatauja sintezė, vidinė dvasia ir bendrumą" (12). Tačiau tokia aplinka patenkina kūrybingo žmogaus poreikius tiktai kurį laiką, ypač jeigu tas žmogus yra aktyvi, linkusi viską individualizuoti asmenybė.

    

     ŽMOGAUS RYŠYS SU GAMTA

    

     Gimtuosiuose laukuose, pievose, giriose lietuvio sielą užlieja džiaugsmas. Tačiau kaip priešprieša jam pasireiškia urbanizacijos procesas ir iš svetur atūžęs naujas vėjas, kurie simbolizuoja netvarką, viską pjaunančią, griaunančią, laužančią jėgą. Poetas gamtai suteikia tuos bruožus, kurių stinga eiliniam lietuviui. Tai - ryžtingas veiksmas, polėkis, skverbimasis tolyn. Svarbią reikšmę turi paukščių motyvas, ypač ryškus pirmajame Tysliavos eilėraščių rinkinyje. Paukščiai, simbolizuojantys laisvę, ir žmogus yra tarsi artimos, viena kitą suprantančios sielos: Palydėk lig žemės vartų-/Laukia sakalai (Skrajūnas). Į lietuvišką pasaulėvaizdį pamažu įsilieja modernaus pasaulio spalvos: „lieknos eglės šoka džimi"; „lūšnelių zodijakai gęsta" ir t.t. Naujovės nesutepa šviesaus gimtinės peizažo. Gamtos vaizdus žmogus ima fiksuoti tarsi žiūrėdamas pro skubančio traukinio langą. Jie lekia lyg nesibaigiantys kino kadrai.

     Gamtos pasaulis teikia žmogui palaimos, pilnatvės pojūtį. Tai lyg gėrio oazė: Nuo gėlių pavasarinių, I Spindulių tylių, auksinių / Apsvaigau (Pavasaris). Gėlė - gan dažnas motyvas Tysliavos kūryboje - visame pasaulyje simbolizuoja jaunystę. Poetas kartais sieja gėlę su žvaigžde. Palyginimas greičiausiai yra savaiminis, nors gėlės žiedas dėl žvaigždės pavidalo žiedlapių struktūros dažnai siejamas su saule, Žemės skrituliu ar centru. Kai kurie gėlių žiedai buvo suvokiami ne vien kaip nekalti pavasario pranašai, bet ir kaip „geidulingų troškimų" alegorija, pvz., rožė. Neutralia prasme gėlė simbolizuoja gyvybės galias bei gyvenimo džiaugsmą, pasibaigusią žiemą ir pergalę prieš mirtį (2, p. 130-131). Tačiau gėlės simbolio neįmanoma atsieti nuo laikinumo pajautos. Biblijoje teigiama, kad žmogus yra tartum laukų gėlelė: vos vėjas ją paliečia, ji išnyksta, žymės nepalikdama (Psalmynas 103, 15-16).

     Poeto kūryboje akcentuojamas ne tik gėlių motyvas, vėlesnėje poezijoje pereinantis į žvaigždžių motyvą, bet ir pats žydėjimas. Žydėti gali ne tik gėlės: mano pasauly žydėjusios mįslės; puikiosios šalys laime žydėjo; žydi sniegas: naktį žydintis sietynas. Pamažu prieinama riba, kur iš žavaus, naivaus gamtos pasaulio žmogus žengs „į naują būvį".

    

     JAUSMŲ ŠĖLSMAS

    

     Eilėraščių rinkinyje Žaltvykslės vyrauja tyrieji jausmai - meilė, nepaaiškinamas ilgesys, svajonės „užžiebti širdies žiburėlį". Tačiau kol kas visi planai lieka neįgyvendinti. Rinkinyje Nemuno rankose mylintis žmogus jaučiasi galintis beveik viską. Bet meilės jausmas nepanaikina kelionių troškimo, nesuvaržo poeto Aš. Meilė nesuteikia pilnatvės. Kaip tam tikras kompromisas galima kelionė dviese net ir ten, kur „erdvės dega".

     Vėliau meilės sąvoka išsiplečia: nuo individo einama prie abstrakčių dalykų. Meilė pasauliui naikina slegiančius jausmus: Velniškai man žemę mylint,/Nuliūdimo nebėra (Mano dainos). Tačiau poeto žmogus, kad ir kur jis būtų, niekaip negali išsivaduoti nuo ilgesio. Nepaaiškinamas jausmas veda jį iš tėviškės į neištirtus tolius, įtakoja svajones, tiesiog įkalina nerimo būsenoje: Ir tada sujūravo man žemė... (Pasaulio sparnais). Svetur būdamas, Tysliavos keleivio ilgesys įgauna tam tikrus kontūrus - žmogus ilgisi gimtinės.

     Taigi įvairiausių jausmų gausa blaško žmogų po visą pasaulį; jis keliauja tiek svajose, tiek tikrovėje. Laikinumo pojūtis neleidžia poeto ramiai gėrėtis meilės valandėlėmis, džiaugtis sava aplinka. Kad suspėtų daug ką sutalpinti savyje, jam reikia skubėti ir mėgautis prabėgančiomis akimirkomis.

    

     MISTIKOS BLYKSNIAI

    

     Ankstyvoji poezija ir pirmasis eilėraščių rinkinys nuo kitos poeto kūrybos išsiskiria savo mitologiniais, mistiniais motyvais. Minimos su paslapties gaubiama aplinka susijusios vietos bei veikėjai: pelkės, laumės ir kt. Lietuvių mitologijoje laumės yra naktinės būtybės. Joms priskiriamos tiek geros, tiek ir blogos savybės. Kai kuriais aspektais jos yra teisingumo vykdytojos. Tam, kas dirba, padeda, net apdovanoja, o tą, kas tingi, - baudžia. Toks požiūris priimtinas ir Tysliavos žmogui. Poezijoje galima įžvelgti švelnų poeto raginimą veikti, nestovėti vietoje. Kas paklausys jo, bus apdovanotas žinojimu, praturtės dvasiškai, žengs tobulėjimo link.

     Tad žmogus net nebando savyje tramdyti bravūros. Jis tiesiog trokšta kuo greičiau patirti kokį nors pavojingą nuotykį: J tamsiųjų drėgmę, / Gyvačių šarvais vainikuotas, /Raganio kauke pasipuošęs ateisiu... (Tamsioji drėgmė). Mistinis klodas slypi ir netradiciniame pirmojo eilėraščių rinkinio pavadinime. Žaltvykslės - tai klaidžiojančios laukuose ugnelės, fosforo švieselės. Čia galima atkoduoti aliuziją į žmogaus - klajūno dalią.

     Taigi žmogus gimtinėje ieško naujų pojūčių, stengiasi išsiskirti iš minios. Jis net drąsiai pareiškia esąs kitokios kilmės nei visi mirtingieji: Žaltvykslės, ašai jūs sūnus - / Tebūna dieviška lemtis (...) (Pelkių dievija). Čia galbūt ryškėja žmogaus noras kontroliuoti visas pasaulio sritis. Tačiau žmogus nesugeba iki galo pažinti mistinio pasaulio. Išlieka rizikos galimybė: Žaltvykslės - pelkių dievija. /Žengimas savas, bet baugu... (Ten pat).

     Galima daryti išvadą, kad pažintis su mistiniu pasauliu, netradiciniai pojūčiai neleidžia žmogui nurimti. Jis nori daugiau, nes žino turįs neišnaudotų galių ir galimybių. Ima ryškėti žmogaus modernėjimas: nors jis glaudžiai susijęs su savo kraštu, tradicijomis, bet po truputėlį stengiasi sužinoti kažką naujo, plečia savo ir bando plėsti kitų akiratį. Asmenybės tobulėjimą poetas suvokia kaip būtiną vyksmą ir trokšta, kad kiti tai suprastų ir naudotųsi galimybe imti iš pasaulio viską, ką jis gali duoti: keliones, naujoves ir su jomis susijusias patirtis.

    

     KELIONĖ - BŪDAS IŠPLĖSTI PASAULIO RIBAS

    

     Poeto žmogus, vedamas įvairių paskatų, palieka gimtuosius namus. Viena išėjimo iš savos aplinkos priežasčių - nerimas. Jo sąvoka gana plati. Pirmiausia tai emocinė žmogaus būsena, kurią sukelia realių ar įsivaizduojamų pavojų, nemalonumų nuojauta. Nerimas gali būti ir pastovi asmenybės savybė, kitaip vadinama nerimastingumu. Finnas Skarderudas minėtame veikale įrodo, kad modernų žmogų kamuoja įvairiopas nerimas. Atkreiptinas dėmesys į kūno (išorinį) ir dvasios (vidinį) nerimą. Kūno nerimas glaudžiai susijęs su nenustygimu - tai negalėjimas būti vienoje vietoje. Nenustygstantis žmogus amžinai juda, kažkur skuba. Šia. būseną galima sieti ir su laiko stoka. Pasaulis be galo didelis, įvairus, o žmogaus gyvenimas toks trumpas ir suvaržytas normų. Individas suvokia jį supančią tikrovę ir nusprendžia nedelsti.

    

     NE! PASTOVUMUI

    

     Jau pirmojo eilėraščių rinkinio Žaltvykslės moto - tarytum visą šį rinkinį ir netgi kūrybą apibūdinanti išvada: Tai išėjau išklydau į pasaulį - Į Lūšnelė samanota dingo tolumoj... Taigi Tysliavos poezijoje žmogų užvaldo būsena, kuri skatina judėti, keisti aplinką, ieškoti (Prakeiktas klydimas į ūkanas šaukia; Šiurpuliai) ir rasti kažką, kas teiktų nusiraminimą. Konkretaus tikslo nėra, svarbus pats keliavimas, būtinybė patenkinti smalsumą, nors iš pradžių tai ir neteikia malonumo. Žmogų vilioja žinojimas, kad už jo gimtojo pasaulio sienų yra kitas pasaulis, ir jį veda noras sužinoti, koks jis yra.

     Tėvynės erdvė tarytum priešinga visai pasaulio erdvei. Gimtoji žemė nutolusi nuo civilizacijos lyg mieganti šalis. Judėjimas vyksta gamtoje, tačiau progreso nematyti. Judėjimas įgyja vienodą pagreitį ir tampa monotoniškas, o monotonija - migdo. Kad padėtis pasikeistų, Tysliavos žmogus kartais linksmai pamokslauja: Ei, kaimai, kaimai! / Kaip miegoti ir trūnyti, / Jei nuo vėjų, kaip šunyčiai, /Staugia kaminai (Vėjų sparnais).

     Naujo dvelksmo įneša atūžiantis pavasaris bei patrakėlis vėjas, kuris dažniausiai yra valdanti ir negatyvi jėga: Kas ne jo gaida užgroja, / Tam išlaužia vėjas kojų (Vėjas). Vėjas kelia triukšmą, yra negailestingas, permainingas, kaskart vis kitoks, artimas Keturių vėjų žurnalo stichijai. Jis puikiai perteikia poeto nuotaikų kaitas bei pastangas reformuoti savąją aplinką.

     Vėjo pūtimas asocijuojasi ir su atgaiva, greičiu, kuris svaigina taip pat kaip nepatirti toliai, laisvės pojūtis. Vėjas turbūt yra tiksliausias šio pojūčio simbolis. Jis amžinas, jo neįmanoma sulaikyti, supančioti. Vėjas Tysliavos eilėraščiuose personifikuotas. Jis, kaip ir paukščiai, gali lėkti per pasaulį, daug ką pamatyti, patirti.

     Aplinka, esanti už tėvynės ribų, traktuojama palankiau. Jūra, nepriklausanti vien lietuviškai erdvei, irgi yra lyg kažkoks idealas, artimas žmogaus dvasiai. Kaip rašo pats poetas, „jūra niekada nepailsta" (19).

     Taigi žmogus nenori tenkintis tik tuo, ką turi. Savo kelionės užrašuose Tysliava teigė: „Gėrėtis mažu žemės sklypeliu - numirėlio pasaulėžiūra" (21). Jo eilėraščiuose iškyla didelių siekių, dvasiškai turtinga, prie materialių dalykų neprisirišusi asmenybė. Iškeliavimas iš savojo krašto yra gerai permąstytas ir giliai suvoktas jos veiksmas.

    

     VAROMOJI GALIA - PATIRTIES TROŠKIMAS

    

     Poeto žmogaus prigimtis bravūriška. Jį traukia pavojai. Jis nebijo išbandyti to, kam tikriausiai nesiryžtų nė vienas mirtingasis: Kai vakaro sutemų vėjai sukauks / Ir laumės, ir raganos toly vaitos, / Aš lėksiu į pelkes (...) (Klajojimas). Keliavimas tampa „žmogaus buvimo forma" (14, p.33).

     Eilėraščio Septynios šalys ketvirtoji strofa pateikia nemažai informacijos:

     Nerimui - gandas,

     Aušrai - vilionė.

     Man - okeanas.

     Interpretacija galėtų būti tokia:

     - nerimo būseną pažadinti žmoguje nesudėtinga;

     - pažadinta ji privalo būti realizuota;

     - kiekvienas naujas rytas vilioja nauja diena;

     - tokia situacija yra nuolat pasikartojanti - neišsemiama tarsi vandenynas.

     Čia tarytum bandoma pasivyti kažką, kas yra toli ir juda j priekį tokiu pat greičiu. Poeto supranta, kad jis nepasivys to, ką vejasi, tačiau žinojimas, kad kažkas yra horizonte, stimuliuoja: Toly skrendančios liepsnelės - / Mano kelio dovana (Mylimajai). Taigi pasaulio ribos plečiasi - žmogus išeina iš uždaros ir pasineria į atvirą erdvę, kurioje yra sąlygos tobulėti visose srityse. Jis atsiskleidžia kaip kosmopolitinio pasaulio pilietis. Pats poetas teigia:

    

     Aš keliauju ne dėl to, kad galėčiau pasivaikščioti po žemę. Aš keliauju dėl to, kad man nusibosta biblioteka. Gyvi daiktai man atstoja knygą. Daug kur važinėti ir daug ko matyti, vadinas, daugiau, negu išeiti 10 universitetų. Kai aš buvau Ispanijoj, man rodos, lyg aš esąs 100 metų atgal, maždaug restauracijos amžiuje. Kai nuvyksiu į Chiniją, be abejonės, aš - ten jausiuosi esąs viduramžių laikuose. Čikagoje - aš pamatysiu pasaulį, kuris bus XXI amžiuje. Aš keliauju ne tik po erdvę, bet ir po laiką ir jo epochas. (18)

    

     TECHNIKOS VAIDMUO IR SVARBA

    

     Modernumo link žengiančiam žmogui technika reikalinga tiek dirbant, tiek pramogaujant. Eilėraštyje Kertamoji išryškinami praeities sunkumai, parodomi šiuolaikinių naujovių privalumai. Įrenginiai - vos ne viską sugebantys, tobuli: Mašinos sparnai: Riškite, Vežkite, Kulkitc, Malkite. 11 (...) Tai ant žemės nė varpos nelieka.

     Žmogus gali pasirinkti transporto priemonę bei keliavimo per pasaulį tempą. Tysliavos poezijoje dažna dinamiška kelionė traukiniu primena dar vieną ano meto naujovę - kiną. Eilėraščiuose yra gana akivaizdžių filmams būdingų ypatumų - atkarpų, lūžių, perėjimų, dinaminių momentų ir t.t. Išryškėja ir montažo bruožai - fragmentavimas bei kadrų jungimas. Eilėraštyje Kino ekranas prilygsta kelionei po pasaulį. Ji vyksta moderniai - tik akimis ir suvokimu: žmogus mato judančius vaizdus ir juos išgyvena, gauna informacijos apie vandenyną, pingvinus, sužino apie karavanus, regi kitų tautybių žmones, turi galimybę pamatyti tokį unikalų reiškinį, kaip ugnikalnio išsiveržimas. Tačiau kartais nuskamba aštroka ironija: Rytoj ketvirta valandą tau kino radijo f Parodys tavo tėvą danguje (Lietuvi).

     Atsiskleidžia ir blogoji naujovių pusė, kuri pasireiškia žalingu poveikiu gamtai, aplinkai: Kaminai padangę graužia, / Graužia, kad net dūmai rūksta (Vakaras mieste).

     Taigi poeto santykis su pasauliu objektyvus. Jis žino visus progreso pliusus bei minusus ir juos priima kaip natūralų reiškinį. Jam patinka patirti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. „Aš vadinuosi keleivis su didelėmis akimis", - rašo Tysliava viename savo straipsnyje (17).

    

     ĖJIMAS PER PASAULĮ - SAVĘS PAŽINIMO FORMA

    

     Keliauti - tai ne tik susipažinti su kitų šalių gamta, kultūra, bet ir su kitais žmonėmis. O „bendravimas su kitais yra geriausias būdas pažinti save" (14, p.34). Tai itin išryškina individo santykį su pasauliu, kuris poeto eilėraščiuose nėra vienašališkas. Žmogus atsiskleidžia ir kaip teigiamų, ir kaip neigiamų savybių turinti asmenybė. Tačiau vienokia ar kitokia žiūra į j į priklauso nuo pasirinkto stebėjimo kampo.

    

     ŽMOGUS BE SAVYBIŲ

    

     Finno Skarderudo veikale pateikiama žmogaus be savybių sąvoka. Tai ne beveidė asmenybė, o atvirkščiai: „toks žmogus siekia turėti įvairiapusių savybių, tinkamų visoms galimoms aplinkybėms. Jis nori gebėti prisitaikyti prie bet kokios naujos situacijos" (14, p. 225).

     Poeto kūryboje žmogus atviras pasauliui ir daugelyje situacijų atsiveria kaip žmogus be savybių. Jo pasaulėvaizdyje dera tai, kas artima lietuvio dvasiai, ir tai, ką duoda modernizacijos procesas, kitų tautų kultūrų elementai: „saulė šviečia futbolu", „radijo lakštingalos suokia", „gatvėse liepaičių karavanai" ir t.t. Žmogus susipažįsta ir su nepatirta vidine būsena - nirvana. Jis ne tik derina prie gimtosios erdvės pasaulio teikiamas naujoves, bet ir tolerantiškai priima visų tautybių bei rasių žmones: Su manim / Prancūzių minios, / Su manim / Ispanai ir italai, / Su manim japonai,/Kinai / Ir nepraustaburniai murinai (Tysliava Paryžiui). Žmogus gali ir susitapatinti: Būčiau indas, nors ir be turbano (Pieniška daina). Kad modernėjančiam priimtina pasaulio įvairovė, ryškiausiai matoma iš pasakojimo straipsnyje „Poetas Tysliava pas indėnus" (22).

     Iš anksčiau ir dabar pateiktų pavyzdžių atsiskleidžia platus dvasinis kūrėjo diapazonas: prisitaikyti prie mistinės erdvės būtybių, priimti ir vertinti technikos naujoves, toleruoti visas rases. „Žmogus, kurio Aš - daugialypis, yra galimybių žmogus" (14, p. 21). Jis suvokia, kad viskas, ką galima patirti išoriniame pasaulyje, tik praturtina vidinį - dvasios - pasaulį.

    

     NARCISIZMO BRUOŽAI MODERNIAME

    

     Daugelis trečiojo dešimtmečio literatų, kritikų akcentavo per didelį Juozo Tysliavos pasitikėjimą, savęs aukštinimą ir tuo labai piktinosi: „Iš jo raštų sunku suprasti, ar jis tikrai „pranašas" (kaip pats save vadina), ar tik vėjo patauška" (26). Šiuos būdo bruožus, kurie ryškūs ir poeto kūryboje, galima sutalpinti gan plačioje narcisizmo sąvokoje.

     Pirmiausia narcisizmas traktuojamas kaip savimeilė. Žmogus-Narcizas trokšta save realizuoti. Dažniausiai jis veikia išoriniame lygmenyje ir, rodos, vengia pažvelgti į savo vidinį pasaulį. Narciziška asmenybė tarytum nenori suvokti, kad visi žmonės yra lygūs, tad į kitus žiūri iš aukšto.

     Tysliavos žmogus keliaudamas įgyja nemažai įvairiopos patirties. Tokia situacija tartum verčia jaustis išskirtiniu, tobulesniu už tuos, kurie bijo pakeisti tradicinį požiūrį ir išeiti į atvirą erdvę. Tada atsiranda minčių apie savo didingumą. O didingumas yra jausmas, „kad turi ypatingų talentų, įgūdžių ir teisių" (14, p.197). Ši savijauta vyrauja kone visoje poeto kūryboje. Štai kokia jo vaidmens svarba: ( . . . ) aš esu tas švyturys, / Kuriam blakstienas atidarius /Nušvinta visas žemiškas pasaulis, / Nutyla minios, sirgusios kerštu, / Ir žmogus pradeda gyventi naujų valandų! (Aš ir minia).

     Itin ryškūs narcisizmo bruožai ir eilėraštyje Poetas ir jūra. Poetas - švyturys ir yra neatskiriamas nuo jūros, t.y. tos vietos, per kurią atsiveria keliai į daugelį pasaulio šalių.

     Narciziškas žmogus nori įgyti palankią nuomonę apie save, stengiasi, kad kiti jį įvertintų. Kartais šios pastangos yra akivaizdžios, o kartais giliai paslėptos arba nesąmoningos. Narcizas visada ieško būdų, kaip atsispindėti visame, ką jis daro. Tysliavos poezijoje gan ryškus išsiskyrimo iš minios motyvas. Kiti žmonės - tik „gyvi veidrodžiai", kurie atspindi poeto pasiekimus. Šis pasijunta savo tautos atstovu, reprezentuojančiu, reklamuojančiu tėvynę pasauliui:

    

     Jūrate!

     Pasiųsk į Norvegiją gintaro paštą.

     Minėdama žvengiančio Vyties respubliką

     Težino, kad pranašo Tysliavos kraštas -

     Ne Azija ir ne emyro rubrika!

     (Poetas ir jūra)

    

     Tačiau teigti, kad Tysliavos eilėraščių žmogus reiškiasi vien kaip narcizas, būtų netikslu. Jis nesirūpina vien asmenine sėkme. Poeto savo elgesiu tartum praplečia narcisizmo sąvoką, kartu ją ir „sušvelnindamas". Žmogus viso pasaulio kontekste išskiria savo gimtąją žemę, pabrėžia jos unikalumą. Taigi poeto žmogaus įvertinimas tolygus j o tėvynės įvertinimui. Regis, narcizui būdingos savybės čia išnyksta, nes žmogus tarsi nieko nenori sau. Bet šiuo atveju galima pajusti puikavimąsi savimi.

     Poeto žmogus nesijaučia menkesnis už Dievą. Eilėraštyje Ponas dieve kreipiamasi į Visagalį lyg į kokį kaimyną ūkininką. Žmogus nesirengia pataikauti tam, prieš kurį lankstosi milijonai. Jis - ne toks. Čia lyg iškyla baimės motyvas susilieti su minia ir prarasti savo individualumą, nes narcizas dažniausiai neigia priklausymą nuo kitų: jis trokšta tiek dvasinės, tiek fizinės laisvės. Modernusis siekia būti autentiškas, ir j am ypač svarbu būti kitokiam savo kilme. Tad save jis įvardija kaip prūsą. Ir būtent - paskutinįjį iš prūsų giminės. O poemoje Tysliava Paryžiuj Tysliavos žmogus ironiškai pareiškia: Na, jau ne. / Nepaimsitc /Manęs. / Kultūringo barbaro /Iš Suvalkijos lygumų.

     Šiame ir dar keliuose eilėraščiuose įžvelgiama aliuzija į žmogaus kaip pasaulio užkariautojo vaidmenį. Poeto tarsi galynėjasi su pasauliu, tačiau šiuo aspektu ne visada pasitiki savimi. Jis nusilenkia gamtos jėgoms, nors pabrėžia tokios situacijos laikinumą ir akcentuoja savo vidinę tvirtybę.

     Atsižvelgus į poeto kelionių užrašus, įmanoma ir kitokia prielaida. Savęs aukštinimas galėtų būti priimtas ir kaip jaunatviškas žaismas arba, anot austrų-amerikiečių psichoanalitiko Heinco Kohuto (1913-1981), - kaip gerasis narcisizmas (14, p.127). Jis grindžiamas žmogaus džiaugsmu dėl savęs, noru būti aktyviam, humoro jausmu, kūrybiškumu ir t.t. Šią sampratą gali puikiai pailiustruoti paties poeto mintys plaukiant į Korsikos salą: „Jeigu dabar laivas atsimuštų į uolą ir aš stačia galva išvirsčiau, ar beturėčiau laiko cezariškai sušukti: laikau tave, Viduržemio vanduo!" (21).

     Vokiečių gydytojas, filosofas Paracelsus yra pasakęs, kad viskas yra vaistai ir viskas yra nuodai: svarbu tik matas. Kūrybinės individualybės noras išreikšti, realizuoti save bei pristatyti tėvynę pasauliui - teigiamas reiškinys. Bet kartais j o pastangos peržengia normos ribas. Tačiau tokios prieštaringos žmogaus savybės būdingos ir kitų šalių poetų kūrybai.

    

     JUOZAS TYSLIAVA IR GUILLAUME APOLLINAIRE

    

     Juozas Tysliava kelerius metus aktyviai leido laiką Prancūzijoje. Poetą įtakojo daugelis aplinkos veiksnių, o ypač „Paryžius - geras kaimas" (23). Tysliavos straipsnyje Siurrealizmas vienas iš j į sudominusių prancūzų poetų buvo įvairiaspalvė asmenybė Guillaume Apollinaire (1880-1918), išleidęs eilėraščių rinkinius Bestiarijus (1911), Alkoholis (1913) ir Kaligramos (1918). Pasigilinus į abiejų poetų kūrybą bei biografijos faktus, išryškėja įdomių paralelių.

     Apollinaire'o kūrybos neįmanoma priskirti tik vienai literatūrinei mokyklai. Tačiau jis, kaip ir Tysliava, dažnai buvo vadinami futurizmo atstovais. Prancūzų poetas gebėjo peržengti ribas, „išsaugoti ir tobulinti kūrybinę individualybę" (3, p.212). Šio žmogaus gyvenimas buvo kelionės iš vienos vietos į kitą. Jis - turintis lenkiško kraujo (tikr. pavardė - Wilhelmas Apollinaris Kostrowickis) avangardistas, gimęs Romoje, vaikystę ir jaunystę praleido Prancūzijos pietuose. Apollinaire'o, kaip ir lietuvių poeto kūryboje, įvairiais aspektais akcentuojamas žmogaus santykis su pasauliu.

     Apollinaire rašė, kad „technika bei informacija pakeitė žmogaus santykius su erdve ir laiku. Kariniai, politiniai, socialiniai konfliktai suteikė realybei mobilumą ir nepastovumą" (3, p.215). Vidinės ir išorinės realybės tipų prieštaringumas, „abstrakčių imperatyvų nuoseklumas", impulsų chaosas abiem poetams iškėlė identifikacijos problemą, kurią galima formuluoti kaip autentiško Aš ieškojimo, laukimo būseną. Prancūzų poeto kūryboje atsiskleidžia giminės mitas: „Barzdoti variagai ir Riurikas mano protėvis (...)". O Tysliava savo autobiografijoje rašo: „Mano tauta jau seniai išmirus (...)". Taigi šie asmenys ne tik yra kitokie, bet ir vieninteliai likę iš tos giminės, tautos.

     Abu poetus itin sieja bendri motyvai, paslėptos esmės klodai, utopijos vaizdiniai. Pavyzdžiui, jsigilinkime į pirmąjį prancūzų poeto soneto Pragaras (1912) ketureilį: Žmogus ėjo per dykumą, kęsdamas troškulį, Į Prie jūros kranto užklupo jį naktis, / Matant karčias bangas, troškulys kankina stipriau, / Tas žmogus - mano noras, o jūra - tavo pergalė.

     Žmogus - kenčiantis troškulį keliautojas, klajūnas. O troškulys yra toks poreikis, kuris savaime nepranyksta. Jo nenumalšinimas tolygus greitai mirčiai. Antrosios soneto eilutės turinys visiška priešybė pirmajai. Susiduria du poliai: sausuma (dykuma) ir vanduo (jūra). Trečioje eilutėje atsiradusi katachrezė „karčios bangos" atveria platų aliuzijų lauką. Kyla noras išsiaiškinti, kodėl keleiviui stiprią įtaką daro karčios bangos. Ketvirtoji eilutė taip pat gan paini. Žmogus prisipažįsta, kad tas, į kurį kreipiasi, laimėjo. Čia galbūt jaučiamas šioks toks nusivylimas, nes kito pergalė - nereali ar tiesiog nesąžininga, pasiekta apgaule. Juk jūros vanduo sūrus!

     Taigi tikroji šio ketureilio prasmė galėtų būti tokia: žmogus trokšta to, ko neturi. Jis, nepaisydamas jokių kliūčių, keliauja, ieško, patiria. Jį kankina įvairios nerimo formos. Žmogus yra tarsi marionetė. Akistata su neteisybe įneša nusivylimo gaidelę, tačiau neužgesina noro siekti užsibrėžto tikslo.

     Tysliavos eilėraščiai paprastesni tiek turiniu, tiek forma. Tačiau abiejų poetų kūryboje išryškėja tie patys jūros, keleivio - klajoklio, nakties, ilgesio bei nerimo, blaškymosi motyvai.

     Abiejų poezijai būdingi ir mistiniai elementai. Apollinaire'o eilėraštyje Naktis prie Reino paslaptingų reiškinių netrūksta: septynios moterys (t.y. laumės) naktį gręžė žalius plaukus; „į ratelį sustoję garsiau mes užtraukime dainą". Šis pavyzdys galėtų būti traktuojamas kaip ritualas, apsaugantis nuo to, kas pikta. Daina visada suvienija žmones, ir jie tampa bent jau dvasiškai stipresni.

     Prancūzų poetas rašė, kad Reinas - girtas, o kiek vėliau Tysliava šia tema pareiškė dar drąsiau: Amžinai pasaulis girtas, / Nuo girtumo žmoguje (...) (Mano dainos).

     Abiejų poetų eilėraščiuose žmogus ieško, keliauja per pasaulį ir taip įgyja patirties. Jis modernus, tačiau neatsisakęs mistinės aplinkos elementų. Nesudėtinga Tysliavos eilėraščių struktūra, „vėjavaikiškai" pateiktas, bet daug savyje talpinantis turinys daugeliui yra priimtinas. O Apollinaire'o poezija yra „nekasdieninė" - prašanti skaitytojo pastangų, reikalaujanti susikaupimo, susimąstymo.

    

     PAŽ1NUSIOJO PASAULĮ IŠGYVENIMAI

    

     Kūno nerimas neatsiranda be priežasties. Ji slypi giliau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Anglų sociologo Antony'o Giddens'o knygoje pateikiamos kelios skirtingos tyrinėtojų išvados apie nerimą visais laikais. Manoma, kad gyvenimas mažesnėse, tradiciškose kultu rose tekėjo ramiau, t.y. nerimo būsena buvo retesnė, bet jos turinys ir forma ilgainiui keitėsi. Pritaikius šias mintis Tysliavos poezijai, matyti, kad nerimo turinys ir forma išties pamažu kito: paviršutiniška emocinė būsena darėsi vis sudėtingesnė, keitėsi į gilesnę pajautą. Savame krašte nerimas reiškėsi daugiau kaip nerimastingumas. Tai buvo noras laužyti ribas, bravūruoti ir taip empiriškai pažinti pasaulį. įgavęs įvairios patirties, jau modernusis susiduria su rimtesniu nerimu. Taigi nerimo mastelis didėja, ir tai yra normalu, nes pasivaikščiojusio po pasaulį žmogaus akiratis prasiplečia, ir ramybę ima drumsti įvairūs, tarp jų ir egzistenciniai, klausimai.

    

     SVAJONĖS IR TIKROVĖ

    

     Žmogus negali stovėti vietoje, kai visas pasaulis keičiasi. Jis - pasaulio dalis, privalanti daryti pokyčius. Todėl kūrėjas blaškosi tarp „anksčiau" ir „dabar", j am skaudu, kad gimtasis kraštas nespėja su progresu: Berlyno restoranuos / Žydėjo elektra, / Dainavo žiburiai, / O mano Lietuvoj, / Surūkusioj lūšnelėj / Tik kcrosininė lemputė degė. Iš bet kurio pasaulio taško - Paryžiaus, Berlyno, Helsinkio, Korsikos salos - jis mintimis grįžta į brangų gimtosios žemės lopinėlį. Tai patvirtina ne tik poezijoje akcentuota vidinė žmogaus būsena, bet ir autoriaus užrašai iš Ajaccio: „Mano širdis buvo išalkusi Lietuvos. Aš pasiilgęs Nemuno krantų, gimtosios Vilkaviškio padangės ir Paprūsės lygumų, kurių deja, dar apdainuot nesuspėjau" (21).

     Taigi žmogus ilgisi savojo kampelio. Tai kankina lyg neužsitraukianti žaizda, bet jis nesiima jokių ilgesio malšinimo būdų. Žmogus negali tik dėl šios priežasties sugrįžti į ribotų galimybių pasaulį - savo esybe daug siekiančiai sielai reikia atviros, naujovių kupinos žinių erdvės. Modernusis Aš bando gyventi palyginimais, stengiasi derinti „sava" su „svetima", visame kame ieško lietuviškumo apraiškų. Jam kartais net jūra alsuoja kaip linų rovėja.

    

     BĖGIMAS NUO SAVĘS

    

     Nesutapus norams, svajonėms ir tikrovei, apninka liūdnos nuotaikos. Vėlesniuose Tysliavos eilėraščių rinkiniuose atsiranda nusivylimo užuomazgų, vienatvės, nežinios, baimės motyvų. Žmogus jaučiasi nesuprastas, nesulaukia pritarimo, paramos. Objektai, į kuriuos jis kreipiasi apimtas nevilties, yra dalia, žemė, naktis ir kt. Tačiau vyksta tik monologas, nes nesulaukiama atsakymų į rūpimus klausimus. Nežinia stingdo: Man darosi baisu / Ir nežinau kur dėtis (Aš ir minia). Sustiprėja dvasinio nestabilumo, pasimetimo būsena: Brangioji mano, I Sakyk, kur eit? (Vienuma).

     Vienur kitur iškyla egzistencialistams būdingas mirties motyvas. Jį galima įžvelgti visuose eilėraščių rinkiniuose. O vien ką sako eilėraščių ciklo pavadinimas Nuskendusi saulei Aliuzija į mirtį išryškėja per saulėlydžio, nuskendusių laivų, tamsos vaizdinius. Žmogaus visagališkumą griauna mintys apie laikinumą. Tiesiogiai ši laikinumo baimė nors ir neįvardijama, tačiau yra gan akivaizdi. Modernusis kartais stengiasi nepasiduoti ir tarsi grumiasi su pasaulio galiomis, tačiau prisipažįsta: jūra ne man suvaldyt, / Vilnis ne man sutūrėt (Pasaulio jūra).

     Vėlesnėje poezijoje atsiskleidžia dar sunkesnė žmogaus situacija. Vis dažniau jis ima gyventi naktį ir naktyje. Tamsa plaukia iš svetur. Žmogui tai nėra savaime suprantamas ir priimtinas reiški nys. Tamsa asocijuojasi ne tik su gyvenimo pabaiga, bet reiškia ir prastą matymą ar visišką nematymą - pavyzdžiui, ateities, tolimesnio kelio.

    

     TIKĖJIMO PROBLEMA

    

     Sunkiomis gyvenimo akimirkomis žmogus, rodos, prieina galutinę ribą: Nėra išeities / Iš nakties (Keleivis jūroj). Susiduriama su tikėjimo klausimu. Kai jis silpnas arba jo nėra, dingsta ir viltis. Tikėjimas palengvina žmogaus egzistenciją, suteikia jėgų eiti toliau, nubrėžia būties prasmės kontūrus. Žmogui labai svarbu kuo nors tikėti. Tikėjimas gali būti daugiaaspektis: žmogumi, Dievu, likimu. Tysliavos žmogaus tikėjimo išraiška yra moderni. Pirmiausia jis tiki savimi, savo vaidmens svarba. Ne mažiau tiki kūrybos amžinumu. Tai lyg būdas prisikelti, sugrįžti į pasaulį.

     Poeto ir Dievo santykiai ypač komplikuoti. Kaip minėta, į Dievą kreiptasi nepagarbiai, prieš jį maištauta, pats žodis rašytas mažąja raide. Žmogus nežino, kas yra anapus, tad tiki savimi, savo jėgomis, t.y. tuo, kuo yra įsitikinęs. Malda žmogui yra beprasmė, ji neduoda jokių regimų rezultatų: Bet pasakykit jūs, I Kurie kas šventą dieną kaulus laužot, / Ar daug pavasarių nušvito jūsų širdyse? (Pavasarogirda).

     Aliuzija į tikėjimą atgimimu keliauja per visus eilėraščių rinkinius. Ji ypač ryškiai parodoma pavasario motyvu. Pavasarį pabunda žemė, atgimsta visa aplinka. Ir tai - amžinai pasikartojantis reiškinys, teikiantis vilčių, kad viskas šiame pasaulyje be perstojo eina ratu: Šiandien vysim, / Ryt žydėsim (...) (Rudens gandas). Gyvenimas taip pat skaičiuojamas pavasariais. Neatsitiktinai Tysliava rinkinio Tolyn pradžioje įdėjo Walto Whitmano žodžius: „Aš tikiu, kad po penkių tūkstančių metų vėl sugrįšiu į žemę gyvent". Tai - tikėjimas. Kitų konkrečių įrodymų, išskyrus gamtos reiškinius, nėra.

    

     IŠVADOS

    

     Įsigilinus į žmogaus ir pasaulio santykį Juozo Tysliavos kūryboje nerimo aspektu, galima teigti, kad j o poezija yra dinamiška, patraukli jaunatvišku polėkiu. Gimtojo krašto gamtos vaizdai tėvynės erdvėj e palaiko vidinę poeto harmoniją. Tačiau nuo tradicijos tolstančiam ir modernizmo keliu žengiančiam asmeniui gimtoji aplinka tampa per maža tobulėjimui. Kūrėjo asmenybę užvaldo emocinė būsena, kuri pasireiškia kūno (išoriniu) ir dvasios (vidiniu) nerimu. Kūno nerimas skatina plėsti geografines ribas, o kelionės praturtina žmogų naujais įspūdžiais, patirtimi.

     Bendraujant su aplinka, išryškėja žmogui be savybių bei narcizui būdingi charakterio bruožai; panašus žmogaus santykis su pasauliu egzistuoja ir kitų šalių poetų (pvz., Guillaume'o Apollinaire'o) kūryboje.

     Plečiantis pažinimo riboms, didėjant informacijos kiekiui, taip pat plečiasi nerimo mastelis. Atsiveria dvasios nerimo gelmė. Savo ir svetimų kraštų lyginimai, bandymas suderinti svajones ir tikrovę sukelia žmogui dvasinį nestabilumą, todėl tampa vis sunkiau priimti sprendimus. Tikėjimas, orientuotas į save bei į gamtos cikliškumą, nekompensuoja silpno tikėjimo aukštesnėmis jėgomis ir nenumalšina dvasios nerimo.

     Juozo Tysliavos žmogus yra atviras pasauliui: jis neskatina išsižadėti to, kas artima lietuvio sielai, prarasti tradicines vertybes, bet akcentuoja kitokį jų supratimą.

    

     KNYGOS

    

     1. Tysliava J. Nemuno rankose. Vilnius, Vaga, 1967.

     2. Biederniann H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius, Mintis, 2002.

     3. XX a. Vakarų literatūra. Vilnius, Vaga, 1994. I d.

     4. XX a. Vakarų poetai. Vilnius, Vaga, 1969.

     5. XX amžiaus lietuvių literatūra: [Str. rinkinys] / Striogaitė D. Lietuviškasis avangardizmas ir jo patirtis. Vilnius, Vaga, 1994. P. 104-136.

     6. Galinis V. Naujos kryptys lietuvių literatūroje. Vilnius, Vaga, 1974.

     7. Giddcns A. Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius, Pradai, 2000.

     8. Hawthorn J. Moderniosios literatūros teorijos žinynas. Vilnius, Tyto alba, 1998.

     9. Kubilius V. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. Vilnius, Alma littera, 1996.

     l0. Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990. Vilnius, Vaga, 1997.

     11. Lietuvių literatūros istorija. Vilnius, Vaga, 1997.

     12. M.Maceina A. Raštai. Vilnius, 1991. T. l.

     13. Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, Tyto alba, 2000.

     14. Skarderud F. Nerimas: klajonės po modernųjį Aš. Vilnius, Tyto alba, 2001.

     15. Zurcher Ch. Lietuvių avangardo pavasaris. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.

    

     PERIODINĖ SPAUDA

     16. Tysliava J. Automobiliu iš Anglijos / / Bangos. 1932. Nr. 29. P. 773-774.

     17. Tysliava J. Baskų žemėje / / Naujas Žodis. 1930. Nr. 4. P. 90-92.

     18. Tysliava J. Bretonija / / Jaunųjų Pasaulis. 1930. Nr. 6. P. 4.

     19. Tysliava J. Dienos ir nakties žirklės / / Lietuvos Aidas. 1931. Nr. 52, 56, 57. P. 2.

     20. Tysliava J. Futurizmas ir mašinizmas / / Ten pat. 1930. Nr. 19. P. 2.

     21. Tysliava J. Korsika / / Ten pat. 1930. Nr. 6. P. 2.

     22. Tysliava J. Poetas Tysliava pas indėnus / / Lietuvos Žinios. 1934. Spalio 30. P. 4.

     23. Tysliava J. Siurrealizmas / / Lietuvos Aidas. 1931. Nr. 79. P. 2.

     24. Tysliava J.. Ko reikia norint tapti garsiu moderniu dainium? / / Garnys. 1924. Nr. 5. P. 8-9.

     25. Gudaitis L. Kas nebijo nukristi aukštyn... / / Nemunas. 1984. Nr. 2. P.26-28.

     26. Jrg.B. [Butkų Juzė]. Auksu lyta / / Klaipėdos Žinios. 1925. Nr. 165. P. 2.

     27. Mėlinskaitė R. Aš pirmutinis Lietuvos poetą... / / Gimtasis žodis. 2002. Nr. 10. P. 14-17.

     28. Rakštis [V.Bičiūnas]. Tysliava prancūziškai / / Garnys. 1927. Nr. l. P. 13.

     29. Ruseckas P. Nemuno rankose / / Karys. 1924. Nr. 24. P. 204.

    

     Darbai ir dienos, 2003