„Išsigandėlių eile, rikiuok!“ – knygynuose pasirodė Petro Tarulio prozos rinktinė „Gyvas stebuklas“. Knygos sudarytojas Albertas Zalatorius „Pasvarstymuose tradicinio įvado vietoje“ išdėsto motyvus, lėmusius knygos išleidimą ir kūrinių atlanką: „Šiandien būtina išsivaduoti iš stereotipų: Tarulis keturvėjininkas, Tarulis suardė žmogaus paveikslą literatūroje, Tarulis sąmoningai laužė sakinį, Taruliu sekė trečiafrontininkai, Tarulis norėjo aukštyn kojom apversti literatūrą, bet pats anksti nutilo. Visa tai tiesa, bet visa tai tik dalis tiesos“. Tiesa ir tai, kad žurnalas „Keturi vėjai“ tapo dekoratyvia etikete. Kokie buvo nauji „reformuotos“ literatūros kūriniai? Žinome tik Kazio Binkio „100 pavasarių“, o kas atsitiko su proza? Ar ištesėjo savo pažadus „žodžiui pasiaukavę kantrūs meisteriai?“ O žadėjo jie daug: nusigręžti nuo romantikų, simbolistų, „aukštastiebio“ esteizmo, mindyti pasenusius poetinio darželio gėlynus, nusispjauti į gelmes, kurios tik arbatinio šaukštelio gilumo tesiekia. Kcturvėjininkai buvo prieš miesčionišką meną, švelniai ir atsargiai kasantį papades, ir prieš kenksmingą poetų prietarą – įkvėpimą.
Rinktinės skaitytojas, jeigu nėra vartęs 1924 metais išėjusio pirmo „Keturių vėjų“ numerio, galės susipažinti su gąsdinančiu, iki tol lietuvių prozoje neregėto „modernumo“ kūriniu „Nuovakarių skiauterės“. Tarulis eklektiškai jungia įvairių laikų, geografinių vietų ir kultūrų ženklus: Egipto mumija telefonu kalbasi su Džordžu, kuris dūsauja dėl „manikiūruotų diplomatų smegenų“, žygiuoja Napoleono ir Aleksandro Makedoniečio gaujos ir t.t. Autorius kreipiasi į visų kraštų ir amžių piliečius, tačiau jo dėmesio centre lieka tie patys poetai, prieš kuriuos buvo nukreiptas redakcijos programinis straipsnis „Žengte marš!“ Suliteratūrintame šio straipsnio variante vaizdingai aprašomas į „Parnaso“ viešbutį atvykęs poetų diližanas:
Jie visi būtinai iš viršaus žemyn žiūrėdami, majestotingi, dievini, viešpatnūs, kad nesusiterštų „gyvenimo purvais“, eina stačiai stogais į viešbutį „Parnasas“, kur juos sutinka mieguista kepurė ir visus lygiai vienodai klausia:
– Tamstai mūzos? Visam vakarui ar tik laikinai?
Tarulis ironizuoja poetų „kūrybos“ įrankius: debesėlius (ir šilkasparnius, ir prastus), mėnulį, poezijos proletarą, teikiantį savo slėpiningą, siabrinę, liūdną, jaukią ir kitokių rūšių šviesą. Pateikia sumodernintą pasaulio istorijos variantą: „Ponas Nojus laivą paruošęs kelionei su kompasu rankoje laukia radio tclegramos išplaukti“. Tačiau net šiame lietuvių literatūros tradicijas ignoruojančiame kūrinyje į technikos pilną pasaulį veržiasi iš kaimo kilusiam berniokui artimi palyginimai: „telegrafo aparatai, kuriems dantis į dantį nepateko, iš savo burnos išgąsčio plutą (ja lengva paspringti) išėmę, stengiasi kitus raminti“. Skyrelyje „Kino „Miražas“ Sacharoje“ visų spalvų „lempionai“ nenustelbia „grynakraujo“ lietuviško epizodo:
Rieškučiom su kaupu smiltys barstytos, tarytum sodžiaus gryčia, kada Kalėdoms laukiamas klebonas. Akiračių pasuoliai irgi rūpestingai nugeltoninti. Turbūt šiandien pečiuj duona kepa: karštas prakaitas kaktą rasoja ir aplinkui sviltom kvepia.
Pripiešęs diagramų, pažaidęs su įvairiais šriftais, turinį, siužetą ir intrigą pakeitęs minčiai nepajungtu vaizdingumu, Tarulis pradeda kurti noveles, kupinas svajingos ramybės, lėtumo, net jausmingumo – sūnus paklydėlis sugrįžta į tų rašytojų gretas, prieš kuriuos neseniai maištavo. „Modernizmai“, kaip ir balta pudra, tepama ant raudonskruostės kaimietės veidelių, negalėjo paslėpti lietuviškos sveikatos.
Tarulis, matyt, nepamiršo 1927 m. Kauno universitete vykusio „Keturių vėjų“ literatūrinio teismo nuosprendžio. Profesoriai ir docentai (Mykolas Biržiška (teismo pirmininkas), Vincas Krėvė-Mickevičius, Vladas Dubas ir Pranas Augustaitis (nariai) bei ekspertai – Balys Sruoga ir Juozas Tumas-Vaižgantas), pasak Kazio Binkio – senatvė už rašomojo stalo, nuteisė šauniuosius vyrukus „sunkiesiems literatūros darbams iki gyvos galvos“. Keturvėjininkams buvo suteikta lengvata – po dvidešimt apeliuoti ir vėl stoti į kitos kartos literatūrinį teismą. Tarulis turbūt vienintelis pasinaudojo apeliacijos teise – jo knygos pasirodydavo apytikriai kas dvidešimt metų: „Mėlynos kelnės“ (1927), „Žirgeliai padebesiais“ (1948), romanas „Vilniaus rūbas“ (1965).
Šioje rinktinėje spausdinami visi abiejų rinkinių apsakymai. Tarulis mėgaujasi „skaniais žodžių kąsniais“. Pirmame apsakymų rinkinyje rašytojas atranda savo sugebėjimą pastebėti ir atkurti ypatingą žmogaus nuotaiką. Lietuviško kaimo žmogeliai Tarulio apsakymuose atsiskleidžia kaip paslaptingos, kenčiančios, tragiškos asmenybės. Jie dažnai ir patys nežino, kokie dideli ir baisūs pasauliai slypi jų viduje: „Jų asmens tamsiose gelmėse gimsta neaiškus, lyg rūkuose sutiktas nepažįstamas keleivis, vaizdas. Dienos darbai ir rūpesniai ligšiol jų sąmonės dirvoje dygo“.
Gimęs naujas, baugus geismas pražudo Šimuką („Pavasario ižas“). Tarulis naudoja sakmių ir padavimų motyvus („Viensėdy gyvena... merga. Veiduos po raudoną nusirijusį obuolį, akys – pilkų kačių nagos“), kuria gaivalingo pasaulio viziją, kur laimingi tie, kurie „panašūs į savo tolimus praėjusių tūkstančių metų bočius, kurie dar neturėjo žodžių ir nemelavo vienas kitam gražiai sugalvotais sakiniais“ („Marytė jaunamarte“).
Pirmoje knygoje išryškėja Tarulio polinkis kurti apsakymą iš vizualinių detalių:
Raudoni, gerai apnešioti kailiniukai pečiu paspyrė sąsparą. Priešais kailiniukus iš sermėgaitės stačios apykaklės įdėmiai pravertos lūpos vėpso.
Iš kailiniukų girdis išdidžiai:
– Jau trečią karvelių porą prisipratinau.
– Ar tu nemeluoji? – krypsta sermėgaitė kailiniukų pusėn.
– Kad man akys išsmuktų, – trenkia ramus atsakas iš kailiniukų.
(„Gyvas stebuklas“)
Pasakodamas toliau, rašytojas sugeba sugrįžti priėjau aprašytų situacijų ir jas patikslinti, paryškinti naujais potėpiais.
Detalių aprašinėjimas kartais tampa neskoninga inventorizacija (novelė „Stabas“). Dažnai atskiros pastraipos skiriamos skruostams, akims, paakiams, rankoms, auksiniams dantims, kojoms, staliukams, luboms, sienoms ir t.t. Kavinės „Content“ (pranc. „patenkintas“) šeimininkės Izabelės portretas – „modernus“ moters portretas, primenantis Toulousė-Lautreco kaulėtas paryžietes. Į kino scenarijų panaši melodramatiška Izabelės gyvenimo istorija pagražinama „popieriniais ornamentais“:
Iš kažkokių gelmių, švelnių klaikiai galingų bangų, kuriose kaip smulkus cukraus gabalėlis ežere tirpo, leidosi Izabelė, pamaži pamaži pradėjo kilti į vis aukštėjanti paviršių.
„Mėlynos kelnės“ – įdomus rinkinys, iliustruojantis sąmoningas pastangas moderninti lietuvišką apsakymą. Tačiau jame pakankamai aiškūs ir trūkumai – perdėtas smulkmeniškumas, labai vienprasmis ir aiškiakalbis. Perskaičius apsakymus, deja, lieka tik vienas galimas požiūris į veikėjo vidų – autoriaus požiūris.
Antroji knyga „Žirgeliai padebesiais“ išleista Vokietijoje. „Dipukų“ barake Tarulis kuria noveles, kuriose nerasime nei didmiesčių griuvėsių, nei karo vaizdų – tos tikrovės, kuri supa rašytoją. Pakinta ir rašytojo stilius, ironiją pakeičia lyrizmas. Permainų paslaptį gali atskleisti apsakymo „Paveikslas po stiklu“ žodžiai:
Tarytum nujausdamas, kad viso, kas šiandien aplinkui mane, daugiau jau nematysiu, žiūriu, sakytum į kokį paveikslą už storo ir šalto stiklo.
Įbedu akis ir viską užmirštu.
Rašytojas pamiršta skaitytoją, nes aprašinėja Lietuvos laukus, trobeles – viską, ką per keliasdešimt mylių aprėpia žmogaus akis. Prisiminus Pulgio Andriušio gamtos aprašymus, Tarulio vaizdai atrodo kaip blankios, pageltusios nuotraukos. Tai nėra labai prasta kūryba, nes kantrus skaitytojas, perėjęs per plačius laukus, susilaukia atpildo – sutinka žmonių „su mažais, neįvykdomais troškimais, su savo pasiilgimu kažko, kas jiems ir patiems buvo neaišku“: piemenuką Gabrį, klebono Mamerto berną Anioką ir samdinę Ulę, miestelėną Kurkulgį. Tarulio įdomumas ir stiprybė – sugebėjimas įžvelgti žmogaus dvasios „ūkanas“, sunkiai suprantamas ir sunkiai išaiškinamas, giliai žmoguje slypinčius pasaulius. Deja, rašytojas šalia kenčiančiojo būtinai turi įkomponuoti komentatoriaus paveikslą. Paprastai tai inlelektualesnis žmogus,kuris viską stebi ir filosofiškai, dažnai su geroka ironijos doze, komentuoja žmogaus menkystę ir kentėjimus.
Antanas Vačiulaitisyra minėjęs, kad savo kartos rašytojų nelaime Tarulis laikė žurnalistiką. Galbūt jai Tarulis skyrėtą laiką, kai galėjo rašyti, taisyti savo noveles ir romanus. Deja, laikui bėgant, išsikerojo silpnosios Tarulio kūrybos pusės. Pasak Kęsto Reikalo, Tarulis buvo geras pasakotojas ir geras stilistas, tačiau dažnai be saiko naudojęsis savo privalumais. Tai liudija rinktinėje spausdinama romano „Vilniaus rūbas“ ištrauka. Ilgas, 500 puslapių romanas visų rašiusią apie Tarulio kūrybą literatūros tyrinėtojų laikomas silpnu kūriniu. Originalus lietuviško Ostapo Benderio tipas vargu ar sudomins skaitytoją. Rašytojas su mokslininko aistra lyg pro padidinamą stiklą nagrinėja mažiausią detalę, fiksuoja menkiausią emocijų krustelėjimą, tačiau šis sugebėjimas daug meniškiau ir įtikinamiau atsiskleidžia novelėse. Dėl vietos stokos rinktinėje spausdinamas tik vienas romano skyrius.
„Pasvarstymuose tradicinio įvado vietoje“ Albertas Zalatorius linki skaitytojui neieškoti Tarulio prozoje to, ko nėra, matyti tai, kas yra. Atidesnis skaitytojas turėtų pastebėti neištesėtus jaunystės pažadus – toliau nusikalsti sustabarėjusioms literatūros tradicijoms. Tarulis vėl stoja prieš naujos kartos literatūrinį teismą – šį kartą su solidžia rinktine. Kokį nuosprendį paskelbsime?
Tarulis P. Gyvas stebuklas: prozos rinktinė. Įv. str. A. Zalatoriaus. – V.; Lietuvos rašytojų sąjungos 1-kla; 1993.
Naujasis židinys-Aidai, 1993 Nr. 7-8