Tarulio bežanris prozos kūrinys „Nuovakarių skiauterys“ anuomet buvo Sruogos apšauktas šarada, o ir nūdienių literatūrologų laikomas „bene labiausiai sujauktu ir neaiškiu lietuvių literatūros kūriniu“ (1), džiaugiantis tik užčiuopus pažangias idėjines autoriaus pozicijas. Visi tyrinėtojai linkę pacituoti tik „aiškiąją“ kūrinio pradžią. Bet kūrinį reikia tiesiog kitaip skaityti, neieškant tradiciškai žanro požymių, fabulos, intrigos, loginės motyvacijos, minties ir pan.
Visi kanonai atmesti. Suvokimo apsunkinimo dozė čia tikrai didelė: įvairių istorinių epochų, kultūrų, geografinių platumų maišatis, daug avangardinio pertekliaus ir keistumų. Taruliui buvo svarbu išvaduoti formą iš įprasto literatūriškumo ir parodyti, ką galima padaryti iš laisvų žodžių medžiagos (juk kūrinys pradedamas avangardizmui programišku žodžio, ištrukusio „iš pasenusių prasmės rieškučių“, šlovinimu).
O padaryta išties daug – šis „tirštas“ gryno sąlygiškumo kūrinys gali būti laikomas savotišku avangardizmo estetinės sistemos katekizmu. Tai per kraštus besiliejantis ekscentriškumas ir bene visi svarbiausi avangardistiniai žodžio, metaforiško vaizdo, montažo, manipuliavimo erdve ir laiku, stiliaus intensyvumo, šokiravimo, provokavimo ir pan. principai.
O svarbiausia – Tarulis demonstruoja tris novatoriškus tikrovės perteikimo būdus, tris rakursus: žvelgimo (I-VII skyriai), šnekėjimo (VIII-XI skyriai), judėjimo (XII-XX skyriai). Žvelgimas: per mikroskopą – į Kauno aikštę, plačiu žvilgsniu – į visą pasaulį, kino ekrane – į miražus, su nuostaba – į modernius žodžius („Piliečiai, vėpsokit!“), su ironija – į žmogiškąją menkystą ir į napoleonišką autoriteto maniją. Šnekėjimas: tradicinės lietuviškos pasakos nuobodumas, prisikėlusios priešistorinių laikų Mumijos balsas, telefono kakofonija, Mumijos dialogas su XX amžiumi, minios polifonizmas. Judėjimas: įvairių kariuomenių žygiavimas, istorijos ratų sukimasis, gąsdinantis revoliucijos artėjimas, atriedėjęs poetų diližanas, visuotinė permainų baimė, Šypsenos Agitatoriaus atėjimas ir jo lipimas aukštyn į Rotušę.
Įtampa ir dramatizmas auga: „kažkas bus baisu“. Skaitytojo vaizduotė aktyvinama: pasitelkiamos poezijos priemonės – metaforos ir kiti tropai; kai kurios raiškos priemonės iš laikraščio (sensacingumas, reportažo stilius, skelbimas, šriftų kaita...) ar kinematografo (veiksmo motyvų nebuvimas, matymo taškų kaitaliojimas, stambus planas...) Pasirodo, plunksna gali prilygti filmavimo kamerai, kino montažo technikai. Judėjimą, judesius erdvėje dar paryškina kubizmo sąvokos: aikštė, ratas, kampas, taškas, brūkšnys – tai savotiška erdvės pasaulio abėcėlė. O toje erdvėje – „Skrituliukai. Tik arčiau pažiūrėjus skrituliukuos matai du taškeliu ir brūkšnelį. [...] O brūkšnelių vietoje pasidarė: o. Daugybė o:oooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo.“ (2) Tie vienodi skrituliukai – žmogeliai (lyg animacinio filmo kadras) žūtbūtinai puola ginti Rotušę – senųjų laikų bastioną nuo tariamo naujovių siaubo. Tai apibendrinta katastrofinė epochos sąmonė. Kartu pateikiama daugybė avangardizmui būdingų idėjų: pasisakoma prieš karą ir žudynes, prieš klerą, davatkas, piniguočius, miesčionis, kvailius, autoritetų garbintojus, ironizuojami mokslo knysliai ir „majestotingi, dievini, viešpatnūs“ poetai, žvelgiantys į viską tik „iš viršaus žemyn“.
Skaitytojas čia įtrauktas į pasaulio dvasios pervartas, kurios pateikiamos koncentruotai kaip čia ir dabar. Dvidešimtyje kūrinio fragmentų (aliuzija į XX amžių) labai globališkai – pasaulio erdvės ir laiko bėgsmo panoramoje – vaizduojama Lietuva: civilizacija moderni, bet progresas tik tariamas, daug provincialumo, gyvenimo rutinos ir egzistavimo menkystos (net Mumija iš sarkofago pareiškia: „maniau, kur kas toliau nugyvenot“ (3), o ypač stebina ateities ir naujovių baimė – tikra panika. Kai braižomos schemos (konstruktyvizmas!) ir strėlės – judėjimo nuorodos, kai šaipomasi iš beveidžių skrituliukų bailumo ir hiperbolizuojamas juos ištikęs sukrėtimas, neva prilygstantis bibliniam Nojaus tvanui, iš asociacijų suvokiame, jog metaforiškai kalbama apie „Keturių Vėjų“ sukeltą triukšmą. O nerūpestingas Šypsenos Agitatorius, „taip sau jaunas berniokas“, yra avangardizmo įvaizdis. Aiškėja ir keistoka antraštė: nuovakarių skiauterys – tai išvakarių tamsumoje kylantys ateities ženklai.
___________________
(1) L. Gudaitis, Permainų vėjai: Lietuvių lit. spauda 1923-1927 metais, Vilnius: Vaga, 1986, p. 80.
(2) P. Tarulis, Nuovakarių skiauterys, in: P. tarulis, Gyvas stebuklas, p. 33, 34.
(3) Ibid., p. 30.
Dalia Striogaitė. Avangardizmo sukūryje: naujosios literatūros studijos. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
