Ką tik pasirodžiusi poetės Agnės Žagrakalytės antroji knyga „Visa tiesa apie Alisą Meler“ neabejotinai sulauks poezijos mėgėjų dėmesio. Ir ne vien todėl, kad tai gera knyga. Šią poezijos knygą atsivertęs skaitytojas bus priverstas leistis į nuotaikingą avantiūrą – tradicinius eilėraščius rinkinyje papildo komiksų elementai, prozos intarpai.
- Kas yra toji Alisa Meler – personažas, tavo antrininkė ar realus žmogus? O gal susigalvotas žaidimų draugas, nes knygos viršelyje rašai, kad „pasiustum, jei nežaistum“?
- Dabar jau turbūt tik personažas, nes gyvena knygoje. Prieš porą metų Alisa Meler atsirado kaip žaidimų partnerė. Vieną rytą jai sugalvojau viską iki smulkmenų – akių ir plaukų spalvą, kambarį, pomėgius, gimtadienį. Ji turėjo ir elektroninio pašto adresą – dabar jau nepamenu, regis, parašiau, kad gyvena kažkur Marijampolėje. Tuo metu Alisa Meler malėsi po visokius internetinius literatūros forumus, kol susidraugavo su kitais internetiniais personažais. Pamažu riba tarp tikra ir netikra apsitrynė, tuo adresu jau gaunu laiškus nebe Alisai, bet Agnei. Žaidimų draugė ji būti negali, mes žaidžiame po vieną.
Kai aš linksminuosi su tikrais daiktais – tarkim, plaudama indus žaidžiu, kad esu geriausia karalystės indų plovėja, – Alisa tuo metu žaidžia su istorijomis, kurių neprivalau prieš tai „pati išgyventi“.
Mane visada glumina, net siutina autoriaus ir kūrinyje veikiančio personažo tapatinimas, todėl ir paleidau iš narvo Alisą, kad ji už mane prisiimtų visokio plauko biografinius kaltinimus. Afera iki galo nepavyko.
Išsidaviau tarytum visai nepatyrusi žioplė. „Čia ne aš, čia Alisa taip padarė“ greitai pavirto situacija „čia ne Alisa, čia aš parašiau“. Dabar jau truputį kokybiškiau meluoju. Knygos turi būti gražios
- Kaip kilo mintis leisti knygą, kurioje šalia būtų tradicinė poezija ir komiksų elementai? Ar nebijai, kad ne itin įžvalgių skaitytojų gali būti apkaltinta pigaus populiarumo vaikymusi?
- O kodėl iliustruotos knygos tik vaikams įprastos? Manau, taip neteisinga. Jei poezijos knygoje suaugusiesiems ir pasitaiko iliustracijų, jose dažniausiai randame kokių nors dvasingų peizažinių nuotraukų ar dar dvasingesnių graviūrų. Seniai norėjau komiksų ir poezijos mišinio, mat abu žanrai kažkuo panašūs ir, maniau, bus lengvai sulydomi. Deja, iki galo šio sumanymo neįvykdžiau.
Gal kitą kartą, gal kai pati mokėsiu gerai piešti, gal kai tapsiu piniginga. Pasirodo, iliustruotas knygas ne tik techniškai sudėtingiau leisti. Kas imsis spalvotų, brangiai kainuojančių eilėraščių, kai visi suaugusieji seniai įpratinti prie nespalvotos, taigi rimtos poezijos?
Eilėraščių rašymas kažkodėl įsivaizduojamas kaip itin sakralus dalykas – prasikrapštai kokį nuo nuolatinio krapštymo neužgyjantį širdies vožtuvą ir šliaužioji po balto popieriaus lapą. Taip yra priimta. O man norisi ryškesnių spalvų ir faktūrų. Džiaugtis ir šokti, o ne šliaužioti susisukus nuo kokių nors dvasinių kančių. Ir kas yra tas pigus populiarumas? O brangus populiarumas – kaip tai atrodo? Iš viso – kuo naudingas tas kol kas tariamas populiarumas?
Mes juk kalbame apie paprastą eilėraščių knygą. O knygos turi būti gražios. Malonios liesti, patogiai lipti prie delno, skaniai knygiškai kvepėti. Kai pasiuvamas drabužis, visuomenei jis pristatomas apvilktas ant itin dailios manekenės, kai sukuriamas kvapas, jis pilamas į dailų flakoną.
Kodėl eilėraštis turi būti pristatomas kaip kuklus ir pilkas?
O kaltinimų nebijau. Kuo tie kaltinimai man galėtų pakenkti? Tie eilėraščiai jau parašyti, taigi man nebepriklauso, neturiu laiko jų, jau išleistų, dar kaip nors prižiūrėti. Visas smagumas – pats rašymas, o ne ko nors vaikymasis, kai jau viskas baigta.
- Jau ne vienerius metus gyveni ne Lietuvoje. Kaip tokia patirtis veikia kūrybą?
- Jau penkti metai. Per tiek metų aš ir pati pasikeičiau, bet būčiau pasikeitusi ir Lietuvoje. Galima sakyti, kad mano hobis toks – nuolat pradėti gyvenimą „iš naujo“. Viską gražiai suplanuoju, bet dažniausiai pasikeičiu tik tuo, kad kitaip nusikerpu plaukus, įsirėminu kitokiais akiniais ar vietoj kelnių apaugu sijonais.
Gyvenu Laekene – tai Briuselio centras, kurį dauguma mano esant pačiame miesto pakraštyje. Neseniai skaičiau, kad šioje vietoje – didžiausia nelegalų, gyventojų be asmens tapatybės kortelės, koncentracija. Žmonės čia gal kiek margesni. Išoriškai. Odos spalva, apranga, papročiais ir įpročiais. Bet visų kraujas raudonas ir visų kaukolėse vienodai pilkos smegenys.
- Motinystė, šeima, gyvenimas svetimoje šalyje. Ar visa tai skatina rašyti, ar, priešingai, rašymas tampa ta užuovėja, į kurią gali pasitraukti?
- Užuovėja nuo ko? Gyvenimo audrų? Juokinga. Rašyti yra smagu. Rašyti yra malonu. Lygiai taip pat rašiau ir tada, kai nebuvo vaikų, šeimos ir svetimos šalies.
Kažkur iškaišiota krūvos prirašytų sąsiuvinių: nieko ten labai gudraus nėra – dienoraščiai, „pezalėliai“, saldus paaugliškas savęs gailestis ir ateities planų schemos.
Rašymas man tikriausiai kaip koks žalingas įprotis – nieko iš to baisiai gera, ėda laiką, bet smagu, malonu, galų gale – įprasta. Dabar taip užklupta galvoju: kokią dieną nieko neparašiusi (jei nebuvo laiko ar didelio reikalo) visiškai nesusirūpinčiau, o štai be skaitomos knygos turbūt neužmigčiau.
Vadinasi, dar nesu visiškai puolusi grafomanė?
- Pastaruoju metu Lietuvos kultūrinėje periodikoje pasirodo vis daugiau tavo eseistikos tekstų. Gal bus knyga ir iš jų?
- Gal. Iki dabar apie tai nesu pagalvojusi. Šiuo metu noriu rašyti paaugliams, nes jie paprastai būna gražiai pikti, nemotyvuotai nelaimingi ir įdomūs. Pasikartosiu – rašyti yra labai smagu. O ką – tai jau priklauso nuo to, kas ir kaip į galvą cvanktelės.
Kalbėjosi Lukas Miknevičius
lrytas.lt
2008 10 20