zagrakalyte_istekuAgnė Žagrakalytė. Išteku. Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

 

Atspirtį taip skaityti Agnės Žagrakalytės knygą davė akivaizdi laumių pasaulio ženklų gausa eilėraščiuose. Ir nors pačios laumės čia paminėtos vos du kartus (eil. „Maniau, kad tai tik viena...“ ir „Debesys kaip išmirkęs...“), tačiau paralelių – nors kibiru semk.

 

Vanduo. Naktis


Pasak Norberto Vėliaus, „lietuvių laumės traktuotinos kaip vandens dvasios“. A. Žagrakalytės knygos pavadinimas taip pat sietinas su vandeniu (gal neatsitiktinai šių metų vandeningame PDR’e ji gavo premiją už debiutą). „Išteku“ – tai pasileidimas su srove, tai išėjimas iš čia ir sutapimas su vandeniu. Amžinas virsmas vandens stichija. „Undinių laumių nacija“ – šios būtybės sutapatinamos per santykį su vandeniu, o ir apskritai vanduo knygoje – moterų stichija.

Laumės paprastai sutinkamos paupyje ar paežerėje dirbančios savo darbus. Tuo tarpu A.Ž. eilėraščiuose vanduo moterims laumėms priklauso totaliai ne tik geografine prasme: „...Žmonių pamiršta upelė, / Kuriose laumės raganos...“ (p. 24), „...nusiraunu vieną plaštaką / Nešuos prie upės...“ (p. 52), jos ir pačios yra vandeningos – „...lašo formos moterys / <...> laša gailiais lašeliais virtuvėse...“ (p. 17), o tos „žiedo formos moterys“ – „nuteka į kitą / mažiau užsiėmusį / glėbį“. Vanduo čia tampa ne tik fizine buitimi, bet ir fizine būtimi. Šios moterys bet kada gali virsti vandeniu ir „nutekėti“ ar „ištekėti“. Beje, eilėraščiuose gausu ir kitokio vandens (ar vandens pojūčio) – trenkama galva („Burtai ir prietarai“), maudomasi upėje („Maniau, kad tai tik viena...“), kūkčiojama ir ašarojama („Savininkai visada...“, „Patenkintos mergelės pakalbėjimai“ I ), yra ir lietaus, būtino laumės juostai ir žyminčio laumių „kosminį pasireiškimą“: „...nulašenti / Vaivorykštiniais kriokliais“ (p. 17).

Kitas nemažiau svarbus laumių bruožas – jų veiklos laikas. Kaip rašo M. Gimbutienė, „laumės, kaip ir raganos, yra naktinės būtybės. Jų veikla prasideda saulei nusileidus“. A. Ž. eilėraščių moterys taip pat dažnai sutinkamos naktį, o rytas – jų veiklos pabaiga: „užmiega tik paryčiais...“ (p. 47), „iki ryto laižaus kol užmiegu“ (p. 51) ar „Palinkęs veidas / Lapoja akyse lyg / Kopėčios nuo kilimo / Ligi ryto...“ (p. 31). Naktis dažnai ištįsta per visą eilėraštį ir ji net neaprašoma, jos pilnas tekstas. Tačiau aiškiai fiksuojamas rytas, kuris žymi nakties, o svarbiausia, buvimo joje nutraukimą.

Mitinėje poetikoje įprasti laumių darbai (verpimas, audimas, skalbimas) eilėraščiuose transformuojami į kiek kitonišką veiklą. Naktis yra rašymo laikas:

...Mes lietumkalbės
Šnarančios šiušančios tyliai
Šiurenančios
Rašančios naktį
Baigiančios žvakėmis
Mobiliaku pasišviečiant


„Jos angliakalbės...“, p. 14

Šios naujosios laumės yra šiuolaikinės ir naudoja modernias priemones – „mobiliaką“, tiesa, ne pagal paskirtį, bet savo darbui atlikti. Tačiau jos į save sugėrusios archetipinius laumių bruožus – veikimą naktį („rašančios naktį“) ir vandens izotopiją, kuri eilėrašty išreiškiama naujadaru „lietumkalbės“, matyt, tos, kurios kalba lietumi.

„Aš gyvenu, rašinėju...“ (p. 23), „Ant lapų rašau kirmėlyčių / siūleliais mazgoju...“ (p. 61) – vis ta pati nakties adoracija juodai bemarginant baltus lapus, kuri eilėraštyje „Debesys kaip išmirkęs...“ išbujoja ligi kalbėjimo jau ne tik savo, bet visos moterų laumių nacijos vardu: „Undinių laumių ši nacija / permirkę moterų metraščiai...“ (p. 66). Čia ataidi šlapumo, t.y. vandens, motyvas iš to paties „mes lietumkalbės“ ir sudera viena tonacija su „permirkusiais metraščiais“. Rašymas vandeniu. „Ištekėjimas“ šia prasme laumėms gal yra tarsi nirvana budistui.

Tiesa, rašymas – ne vienintelė jų veikla eilėraščiuose. Yra ir dar viena, kuri netrukdo, o papildo ar tiesiog sutampa su pirmąja:

...Atrodo, jau didelė
Atrodo, vaikiškus džiaugsmus
Iškeitė į rašymą
Nedidelis poslinkis
Nuo laužų prie suktinių...


„Žali voriukai...“, p. 46–47

„Taikios suktinės sruvenimas“ (p. 33) – tai irgi žaismas nakty išaugantis iš kasvakarinio kreipinio: „Tu dabar parašyk...“ (p. 32). Rašymas ir suktinės traukimas eilėraščiuose taip pat kaip vanduo ir naktis yra šių moterų laumių savastis.

Tiesa, labai aiškiai girdėti ir mitinės laumių veiklos atgarsiai – mezgimas: „Sena taip įpykus baksnoji / Mezginio šimtą akiduobių“ („Atvirkščias žydėjimas“), verpimas (plaukų): „Kas suverpė mano plaukus / Draskančiom kankorėžių šaudyklėm“ („Viena iš metamorfozių“), plaukų šukavimas: „Kuriose laumės raganos – / Skaidrūs permatomi kūnai / Maudosi, šukuodamos savo plaukus...“ („Maniau, kad...“). Arba skalbimas:

...seserų kūdikių kakučiai
rankom skalbiamuos
vystykluos...


„patenkintos mergelės pakalbėjimai“ VIII, p. 77

ir lyg choru atliekamas priegiesmis:

...Mūsų skalbimo milteliai geriausi
Mūsų debesys balčiausi žaliausi
Mūsų žolynai
Gieda mergelės keliamos...


„Debesys kaip išmirkęs...“, p. 66

Čia svarbu ne tik skalbimas, bet ir santykis su jaunuoliais, apie kurį bus kalbama vėliau. Ir nors eilėraščiuose šios veiklos nepriskiriamos naktiniam darbui, vis dėlto archetipinė laumių ar tiesiog moterų (pasak M. Gimbutienės, latviai laumes vadina „žemės moterimis“, o senesniuose šaltiniuose lietuvių laumės irgi vadinamos „moterimis“) darbo specifiškumas akivaizdus.

 

Laumiškumas


Nors mitologijoje laumės yra deivės, jos labai žemiškos. „Žaidimas gražia moterimi“ (p. 71) yra siekimas būti patraukliai, noras patikti (laumėms berneliai baisiai rūpi), nors sakmėse pasitaiko ir bjaurių, „kaltūnuotų“ laumių:

Susidedu kojas dailiai
Kaip jaunoji arklininkė
Iš devyniolikto amžiaus
Paveikslų kopijų –
Į ikoną mane įtapykit
Tarp dailių raizgeliuotų aukselių:
Susiraukšlėjusi senutė su
Susiraukšlėjusiu jūros arkliuku
Ant kulkšnies.


„Susidedu kojas dailiai“, p. 15

Mėginimas pabėgti, pasislėpti nuo savo senumo pasmerktas nesėkmei. Pačios sugalvotos žaidimo taisyklės negelbsti. Raukšlės – lyg yla iš maišo, šmakšt, ir išlenda. Vėl mato save seną. Poza nesukuria jaunumo. Jūros arkliukas ant kulkšnies (irgi vanduo) yra lygiai taip pat susenęs. Tai vėlgi laumėms būdingo moteriškumo – žemiškumo ar net galimo bjaurumo išraiška.

Eilėraštyje „Meninis klonavimas“ ryškėja mitinėms laumėms nesvetimas motinystės ilgesys. Vaiko darymas čia primena pasakų senolius, lipdančius sau atžalą iš molio, tešlos ar kokios skiedros. Tik A. Ž. „klonavimas“ yra daug subtilesnis – iš mylimojo kojų nagų. „Nusilipdysiu vaikelį“. Sau. Paslapčia. Užslėptas, bet jau netramdomas ilgesys, nors būsimasis laikas eilėraštyje darymą paverčia tik iliuzija, tik kliedesiu, tik sapaliojimais.

Laumių giminiavimasis su jaunu mėnuliu atsispindi eilėraštyje „Debesys kaip išmirkęs...“:

Debesys kaip išmirkęs
Batonas upėj
Bandant žuvelę sugaut
Kol tave už kasų sugauna
Kelia aukštyn
Jaunas pritvinkęs mėnulis
Atraitotom rankovėm...

p. 66

Matyt, neatsitiktinai čia minimas jaunas mėnulis, nors tai galėtų būti ir bernelio metafora, mat mitologijoje ne tiek laumės stipriai domisi vyrais, kiek vyrai jomis. Galima šią keistą trauką vadinti abipuse. Nors tos traukos galas ne visiems vienodas.

 

Atsargiai, berneliai, – laumė


Kaip rašo M. Gimbutienė, „vyrams laumės ypač patrauklios (…), bet turėjimas su jomis reikalų visados veda į mirtį ar nelaimę“. A. Ž. eilėraščių moteris laumė taip pat dažnai yra apspista gerbėjų:

Ausys saldžiarūgščio
Skonio
Trečias jau šis
Sužadėtinis
Gaujos gerbėjų
Už kadro...


„Ausys saldžiarūgščio...“, p. 11

Negali sakyti, kad jai trūksta dėmesio – „trečias“ ir dar „gaujos“. Ar „žaidžiu gražią moterį /<...> o jie ateina ir viską / sugadina...“ (p. 71), „velniop jūsų meilę / siunčiamą laiškuose...“ (p. 72). Visur vartojama daugiskaita apibrėžia gausą. Berneliai lyg rujojantys vilkai apspangę nuo jos kerų. Jos pačios vilionės yra labai paprastos ir nepasižymi puošnumu: „lengva yra sudaryti / visokių meilės žemėlapių: / randi kokią vietelę / randi patiklų bernelį...“ (p. 76). Šio eilėraščio tonacija tokia lyg tarp kitko – „paskaitinis“ kalbėjimas (gal senesnės laumės pamokymai jaunesnei?). „Patiklus bernelis“ – ne retenybė, o labai lengvas grobis, ir tokį surasti nekainuoja daug pastangų. O tada... Bernelių galas labai paprastas:

Brūkštelsiu lūpom degtuką
Padegsiu orą užsiliepsnos
Skalbinių virvės
Saulėje džiūvą jaunuoliai...


„Brūkštelsiu...“, p. 28

Čia pasikartojantis archetipinis laumių darbas virsta ne skalbinių džiovinimu, o bernelių (vėl daugiskaita) kankinimu. Arba net kanibalizmo motyvai taip pasigardžiuojant, net matyti, kaip seilės į šalis tyška:

galėsiu maitintis širdelėm
(keptom tešloje ir su
krapais)
mat krinta berneliai po
kojom...


„patenkintos mergelės pakalbėjimai“ VI, p. 74–75

Rašymas, suktinės traukimas, vaiko darymas ar nuogumas buvo žymimi subtiliai, grakščiai, o su berneliais nesitaikstoma ir tiesiog šėlstama. Čia maniakiškai mėgaujamasi bernelių kritimu ir kuriami planai ne kaip nuo jų apsisaugoti (tokia mintis net nekyla), o ką toliau su jais reikės daryti (matyt, bernelių traukos prie laumių niekaip negalima sustabdyt):

...reikės aukštakulnių
batelių
paskui kopėtėlių
kad tilptų
visi panorėję

p. 75

Beje, nieko gero berneliams nežada ir pats pirmasis šios knygos eilėraštis apie mergaitę su širdies formos balionėliu, kuriame yra užuomina „kol kas tai tik balionėlis“. Akivaizdu, kad ir ši mergaitė užaugusi su pasimėgavimu valgys jaunų bernelių širdeles. Netikit? O jūs palaukit, kol prasikals! Patys pamatysit. Gal ir jūsų širdelę krapais pabarstys kokia nors laumė.

 

7md, 2003-11-21