Jonas Zdanys. TARPDURY: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Rasti kelią į poeto ir vertėjo Jono Zdanio poeziją nėra lengva. Gimęs JAV, studijavęs anglų literatūrą Jeilio ir Niujorko universitetuose, išleidęs 11 poezijos rinkinių anglų kalba ir tik du – „Dūmų stulpus“ (2002) ir „Tarpdury“ (2008) – vien lietuviškai, jis, atrodo, lietuvių kalbos raiškos galimybes ne tiek jaučia, kiek moka jungti žodžius į netikėtus prasminius darinius, kur filosofinė mintis nustelbia jausmo pradą. Jo poezija intelektuali. Vedanti į šliogerišką Niekį – mirtingojo pradžių pradžią, „pragarmę, dar tuštesnę nei chaoso pragarmė“: anot A. Šliogerio, „žodis „Niekis“ nepripažįsta nei eufemizmų, nei metaforų, nei metonimijų. Tai žodis be sinonimų ir kompromisų, žodis-absoliutas. Būtent todėl žodis „Niekis“ į kalbos gyvenimą įneša su niekuo nesulyginamą keistumą; jis sumaišo visas lingvistines, metafizines ar net kasdienio kalbėjimo kortas“ („Niekis ir Esmas“, p. 112/113). Apie J. Zdanio eilėraščius irgi galima pasakyti panašiai – kasdienybės fizikos ir būties metafizikos kortos sumaišytos.
manęs niekas nelaiko ir aš nieko
nelaikau, matau nieką nieko viduj,
sėdžiu sutrikęs, kaip tas žmogus, kuris
visą gyvenimą troško žinoti, o sužinojęs
paslėptą reikšmę daiktų,
pasklidusių žemės gamtovaizdžiuos
„Moteris ant tilto“, p. 43
Tad nenuostabu, kad atramas sunku rasti ir skaitančiajam, kuris nevalingai tapatinasi su eilėraščių subjektu. Distancija tarp jo ir skaitytojo naikinama ne įvedant į atpažįstamą pasaulį, bet atvirkščiai – parodant to pasaulio svetimumą. Ryšys su kitu žmogumi – mylimąja – desperatiškas („Viskas tuomet buvo niekis: / buvo dūžtančio stiklo garsas, ilga / priblokšta tyla, po to jos balsas / žemas, dūstantis lyg drėgna dirva, / tartum kūnas, prisikėlęs iš mirusiųjų, / permirkęs, išprotėjęs, apakęs“; „Druska“, p. 12), išaugantis iš kreipimosi-klausimo: „Ar supranti? Ar supranti dabar?“ eilėraščio pradžioje ir vėl į jį suvedamas pabaigoje, beveik tais pat žodžiais pakartojant: „Ar supranti dabar? Ar supranti?“ Tačiau supratimas neįmanomas net kasdienybės situacijoje: „Piršto galu kažką keverzoji / paklodėje, / rašai baltoj drobėj / neiššifruojamą simbolį, neįskaitomą ženklą, žodį, / neišverčiamą / į jokią suprantamą kalbą“ (p. 14). Kiekvienas čia „tegali kalbėti apie save“.
Efemeriška dviese atrandamo pasaulio pagava apčiuopiama cikle „Moteris ant tilto“. Jų susitikimas – gal ne tiek realybė, kiek regėjimas ar sapnui artima vizija: „Iš tolo matau ją trumpu apsiaustu / ir sijonu tilto spalvos. // Ji stovi ten, kur artėju, atsistumia veidu, šaukia mane kito vardu“ (p. 32). Iš trūkinėjančių eilučių savo vaizduotėje skaitytojas gali susidėlioti netgi siužetą: sutikta ant tilto nepažįstamoji parvedama į namus, dviejų žmonių istorija plėtojama „negyvenamame kambaryje“, „beorėje kambario tyloje“, „kambaryje be langų“. Moteris kartais keliasi naktimis ir eina ant to paties tilto tarsi kviesdama eilėraščių subjektą pereiti ribą, skiriančią jam pažįstamą, bet uždarą erdvę nuo svetimos, kurioje išnyksta visos apibrėžtys ir regimo pasaulio kontūrai. Santykis „aš“ – „ji“ tik dešimtajame ciklo eilėraštyje tampa dialogišku „aš“ – „tu“: „Galvoju apie tave ant tilto, susiviję kartu / tūkstantį kartų, jaučiu oro dvelksmą / šaukdamas tave sutemoj vardu“ (p. 42). Ribos peržengimas pavojingas: subjektas priartėja prie tos pačios filosofinės Niekio būsenos, tačiau negali jos patirti iki galo, nes jis – gyvas, gyvena („neatsikratysi odos, su kuria sulipęs esi“, p. 8). Būtent tai ir yra buvimo „tarpdury“ būsena, J. Zdanio eilėraščių rinkinio pavadinimas ir jo poezijos kodas:
Apreiškimas, nuovoka, įkvėpimas:
verčiau jau tapti tuščiu protu,
nerangiu ir gaubiamu prietemos,
nei gyventi
šioj sekinančioj nežinomybėje,
būti nei nejudančiu nei judančiu,
nei jėga nei valia, nei sapnu
nei atspėjimu,
o viskuo iš karto, amžina dabartim,
kur niekas negrįžta ir niekas
nepasikartoja,
ieškant dvasios metafizikos,
o ne kūno menkų tikrovių
Ši būsena artima beprotybei: „Esu tuščias: / negalvoju, neartikuliuoju, nebeturiu vaizduotės“ (p. 49). Ji keičia santykį su regimuoju pasauliu, vidinius peizažus perkeldama į išorę:
savo išorėj stoviu
baigtinis begalybėje
po akmeniu baltame krante
J. Zdanio pasaulio spalvos – šaltos, aštrios ir skaudžios. Pagrindinės – juoda, raudona, balta – aptinkamos kiekviename cikle, o visos trys įvairiais pavidalais (nakties, sniego, raudono paukščio) sutelktos eilėraštyje „Pro langą: tamsios figūros ir vienas raudonas paukštis miesto centre žiemą“. Vis dėlto kituose eilėraščiuose dominuoja spindinti balta.
Čia, baltoje grindinio plynėje,
po balta, skaisčia padange,
toli nuo tylių vandenų vienintelės jūros,
byra druska iš nusikamavusių
dievų burnų, jų seni šešėliai visur,
nekintantys molyje tartum žinia,
užrakinta sušalusiame atodūsyje
Toks matymas artimas S. Gedos žvilgsniui į pasaulį prieš daugiau kaip tris dešimtmečius leistuose rinkiniuose „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972) ar „Mėnulio žiedai“ (1977) – gal ne veltui J. Zdanys yra vertęs jo eilėraščių. Šie autoriai galėtų kurti savotišką poetinį dialogą: jei S. Gedos poezijoje gyvybė ledynmečio reliktuose – akmeny, kreidoje, kriauklėje – dar tik mezgėsi ir visa aplinkui buvo kupina intensyvaus švytinčio vyksmo, tai J. Zdanio pasaulis (ypač tai akivaizdu eilėraščių cikle „Druska“) jau stingsta ir miršta druskos kristaluose („jūros išmesti gyviai / prasmegę smėly, apdulkėję, vėjo išdžiovinta druska“, p. 15), jei S. Gedos paukščiai gimsta ir skleidžiasi kaip šviesa („bevardės kregždės spindi virš eglyno“, „tai blezdingų šviesa / užkloja erdvėmis pasaulį lėtą“, „švytėti ima volungių žara“), tai J. Zdanio paukščiai mirę – „kraujo lašelis tartum raudonos druskos perlas / ant vieno žvirblio snapelio“ (p. 23). Tai – senas, gedintis, „juodų kaspinų ir nejudrių dulkių“ poetinis pasaulis:
...amžiaus pabaigoje,
tuštumoj, pro kurią srūva kraujas,
be nuovokos tekant per vis retėjančius
miražus šviesos, kuri iriasi standžiai
mieguisto vandens paviršium.
Subjektas pasaulyje jaučiasi kaip „pleištas šviesos, giliai įsirėžęs sienon“ (p. 16). Pasaulio-sienos metafora gana netikėta, bet vėlgi paaiškinama filosofiniame J. Zdanio eilėraščių kontekste: žmogus čia yra sau pakankamas, bet mąstydamas apie pasaulį, jis į jį skverbiasi mintimi ir skaldo, kol šis galiausiai ima atrodyti tarsi miražas ar vaizduotės padarinys.
Tokiame žmogaus būties miražų pasaulyje apčiuopiamiausia yra laiko kategorija: „Šioj įsivaizduotoj šaly / laikas vienintelis kūnas ir kraujas, o įsimylėjėliai it vanduo. // Šioj įsivaizduotoj šaly...“ (p. 15). Gimsta netgi tam tikra laiko materija – jis „sunkus it kaulai“ (p. 13) ar „sausas it popierius“ (p. 35). Nenuostabu – juk tradiciškai filosofijoje laikas suvokiamas kaip turintis griaunamąją galią. J. Zdanys jį sieja ir su vandeniu – tai artima Herakleito ištarmei, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi. J. Zdanio poezijoje „laikas srūva lūžusia šakele po tiltu“ (p. 54), atverdamas herakleitiškąją priešybių vienybę: „Esu už vardo ir už pavidalo, / tuo pat metu judu ir nejudu, / o kai palytėsiu Dievą tapsiu be galo mažas“ (p. 54).
Galima spėti, kad net ir konkrečiausias, beveik minimalistinės stilistikos siužetinis „Dėdės laikrodis“, atpasakojantis karo pabėgėlio istoriją, konstruojamas pagal laiko logiką: galbūt neatsitiktinai jį sudaro 24 segmentai – lygiai tiek, kiek para turi valandų. Tačiau jie apima ne parą, o viso gyvenimo tėkmę nuo atvykimo į svetimą šalį iki netikėtos mirties, išskaidydami personažo istoriją į trumputes poetines akimirkas (viena iš jų, septintoji, vėlgi filosofinė: „arba nė kiek arba nė kiek“, p. 75; arba keturioliktoji – „palikęs rankų pėdsakus dulkėse / palikęs savo paties susikurtą tamsą / iš kurios jis mane prisišaukdavo / kaskart atvažiuodamas / į vietovę kur viskas buvo tikra / ir šviesu kur viskas tekėjo, p. 80).
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad J. Zdanio eilėraščiai į ciklus, o šie – į rinkinį sumesti gana atsitiktinai ir kad, sukeitus eilėraščių eilės tvarką ar kurį nors vieno ciklo eilėraštį perkėlus į kitą, bendra struktūra nė kiek nenukentėtų: kiekviename jų kartojasi tie patys motyvai, ta pati ribinė ar veikiau – tarpinė būsena. Tačiau tam tikra logika čia išlaikyta: juk ciklas iš esmės ir yra kartotė. Paskutinis ciklas „Atvaizdai Dievo veidrodyje“ kaip veidrodis atspindi ir ankstesniuosius šiame rinkinyje perskaitytus eilėraščius, galiausiai jame išryškėja subjekto vieta pasaulyje:
laikas horizontalus
apversta stiklinė ant stalo
lauke dangus krito
neaprėpiamas tartum žalia ugnis –
pasiekiau tylų centrą
atsistoju ir mėginu paeiti
visos pradžios prasideda šitaip
kai nakties pjūklas vis pjauna
kai ryto adata įsiveria siūlą
Tačiau, kol gyvena, žmogus turi teisę būti nebaigtas – „...eskizo būtybė, / gyvenanti oru, / kažkokio kito daiktelio ženklas“ (p. 28). Turiu nuojautą, kad ir ši recenzija nebaigta: J. Zdanio poezijos negalima aptarti vieną kartą – skaitau ją nuo rudens ir vis randu naujų atšakų. Nesvarbu, kad jos visos veda į Niekį, bet toji poetinė kelionė vyksta būties labirintais.
Literatūra ir menas