dovile zelciutePastarieji metai Tau ir kūrybingi, ir dosnūs – pernai buvai tarp trijų poetų, pretenduojančių tapti Poezijos pavasario laureatu, gavai ,,Kauno dienos“ prizą, šiemet Tavo knyga „Lapkričio pratimėliai“ buvo įvertinta Salomėjos Nėries premija. Kaip vertini pastarąjį, daugeliui poetų mielą ir išskirtinį, pagerbimą?

 

– Toji ,,varžybų“ įtampa visados šioks toks išbandymas. Šįmet pagalvojau, kad gal geriau ir nebūčiau tarp pretendentų į Poezijos pavasario laureato vardą. Ir staiga paaiškėjo – esu pasiūlyta Salomėjos Nėries premijai. Savaitę kantriai laukiau, kol mano knygą kažkas skaitė… Šiandien ir džiaugiuosi, ir nelabai tikiu. Moters prizas moteriai – man tai labai svarbu. Juoba kad jaučiu vidinį ryšį su Salomėja, nors tai skamba gal ir pernelyg įžūliai. Per Vėlines ar šiaip lankydamasi Petrašiūnų kapinėse uždegdavau žvakę ant Nėries kapo – taip tarsi pabūdavome kartu. Tą ryšį pajutau po pirmojo Poezijos pavasario, kuriame teko dalyvauti. Tada dar – Palemone. Todėl šis įvertinimas man reiškia kur kas daugiau nei kitos premijos. Galbūt ir todėl, kad šįmet – Nėries šimtmetis. Jos ranka – ištiesta man, o gal – mano pačios pastangos atsiverti… Būk koks nori modernistas, toli nuėjęs nuo klasikinio eilėraščio – jokios naujovės neatsiranda iš nieko. Naujovės atsiranda ir iš Nėries, ir iš kitų poetų kūrybos. Toji poetinė gyvybė tikrai niekur nedingsta, ji cirkuliuoja mūsų kraujyje. Todėl dabar esu tiesiog laiminga, tapusi gyvosios grandinės dalimi.

 

– Šimtas metų Salomėjai Nėriai, šimtas metų Jonui Aisčiui. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad jubiliejinio Poezijos pavasario organizatoriai labiau akcentuoja J. Aisčio šimtmetį. Kodėl?

 

– Visą laiką maniau, kad šios Poezijos pavasario dedikacijos glausis kartu. Gal taip ir yra? Nenorėčiau tikėti, jog tuos akcentus lemia konjunktūra, politiniai Salomėjos gyvenimo aspektai. Nepriklausomybės pradžioje taip buvo, bet gal tai vienalaikis momentas? Iš tokio požiūrio išaugama.

 

Šiek tiek didesnis dėmesys Aisčiui skiriamas gal todėl, kad jis niekada neturėjo viešo deramo išskyrimo. Salomėja gal bus labiau pagerbta, tarkim, Poetiniame Druskininkų rudenyje. Tai tik mano prielaidos ar svajonės. Tiesą sakant, tai nėra varžybos, kuriose paaiškėtų, kuris iš jų reikšmingesnis, ir vienas, ir kitas daug davė ir kalbai, ir poezijai. Sunku pamatuoti, kuris daugiau, o kuris mažiau. Kad S. Nėris ne mažiau – dėl to net neabejoju. Neabejoju, nes ji buvo... moteris, o žvilgterkim į Poezijos pavasario laureatų sąrašą – per keturiasdešimt metų tik penkios moterys, pelniusios šį garbingą vardą… Aš nežinau, kas lėmė šiek tiek didesnį dėmesį Aisčiui. Gal tiesiog prisirišta prie datos: Aistis gimė birželį, o Nėris rudenį, lapkritį. Metai tie patys…

 

– Pastaraisiais metais tikrai daug rašai, leidi knygas. Ar toji kūrybinė būsena, tasai poetinis ,,nėštumas“ vis dar neatslūgsta?

 

– Darbas „Nemune“ keičia mano gyvenimą. Privalau suderinti visus polėkius su kasdiene įtampa. Metaforiškai kalbant, uogų yra, tik kartais nėra kam jas skinti. Supratau, kad pasiekiau kryžkelę, atrodo, dabar jau būtina gryninti pačią poeziją, nes vidinis intensyvumas labai stiprus, deja, niekas nežino, kiek nepaliaujamas „nokimas“ truks. Nemanau, jog tai spekuliacija. Man pačiai nelengva susidoroti su šia įtampa. Norėčiau turėti „režisierių“, sulaukti pagalbos iš šalies. Nes esu tokios būsenos, kad atrodo – privalau viską padaryti tuoj pat. Ir iki galo.

 

Nemunas, 2004-06-03