zelciute_drama        Dovilė Zelčiūtė Drama be taisyklių. – Kaunas: Nemunas, 2006.

 

        Labiausiai nustebino Dovilė Zelčiūtė savo eilėraščių knyga „Stotys“ („Jotema“). Ar tik nebus tai geriausia šios autorės poezijos knyga (labai bijau prasitarti, bet ant liežuvio galo vis kybo: ir paskutinė)? Itin buitiško, kasdieniško ir proziško eilėraščio autorė staiga neria į bet kuriam poetui itin pavojingą abstrakcijų sritį ir, keisčiausia, „nepertempia balso stygų“, „nepasipjauna“, nes viską išgelbsti neslūgstanti kalbėjimo įtampa, ciklo pabaigoje nutrūkstanti tyliu šnabždesiu, viso ciklo temų ir motyvų skiemenavimu. Maža to – ši knyga paliudija ir muzikinę D. Zelčiūtės klausą, nes be struktūrinio fugos, sonatos išmanymo tokio rečitatyvo neišgrotum. Grojama iškart keliais registrais: kančios ir išganymo, prigimties pragaištingumo ir palaimingumo, prakeikties ir palaiminimo. Kiekvienoje „stotyje“ renkamasi skirtingus vaizdo ir mintijimo kodus: šviesa ir tamsa, artėjimas ir tolimas, mirties erotika ir palaima, fotografijos „šviesos vertikalė“ ir miesto „peilis“ arba „džiaugsmo varpelis“, juoda ir balta, miltai ir duona ir, kas be ko, avelė, amžinasis biblinis motyvas, šiame cikle svarbus dar ir dėl to, kad avelė, vedama pjauti, jaučiasi laiminga. Kaip ir prievartaujama meilės, mirties. Moteris ar avelė? Tokių mįslingumų cikle surastume begalę. Bet jei ne šis esminis biblinių įvaizdžių prasmės apvertimas, netektų prasmės ir dvylikos Kristaus kančių stoties „perrašymas“. Išeivijos kritikai jau pastebėjo šitą D. Zelčiūtės posūkį nuo prozos prie metafizikos, bet nepastebėjo, kaip kinta jos kalbėjimo būdas, kokia sudėtinga šio ciklo muzikinė partitūra. Visą tekstą perskaitai vienu atsikvėpimu, bet ne atsipalaidavęs, kaip būdavo su ankstesne šios autorės kūryba, o suklusęs, įsitempęs. Ir tik pabaigoje imi svarstyti, kiek čia Biblijos, kiek moters likimo, o kiek tobulo žaidimo ugnimi, vandeniu, šviesa, tamsa, kiek čia kabareto, teatro, o kiek žmogaus vidinio gyvenimo juodumos. Šiose sandūrose blyksteli originalios metaforos (kad ir „mirties ėdžios“, p. 15), randasi neįtikėtini apibendrinimai: „prisipažįstu: kankinama / jaučiuos žmogumi / ne moterim // moterim – iki kančios / žmogumi – po visko/ iš sutemų“ (p. 22).

 

        Pabrėžtina ir tai, kad per patį ciklo vidurį tekstą „ištinka“ visų jau paminėtų abstrakcijų griūtis, siautulys. Taip motyvuojamas teksto įtampos atoslūgis antroje ciklo pusėje. Jei būčiau Biblijos tyrinėtojas, suabejočiau tokia pirminio šaltinio interpretacija, bet kaip poezijos teksto skaitytojas tokį savarankiškumą tik sveikinčiau. Kad ir kaip žiūrėtum, D. Zelčiūtės „Stotis“ reikia pripažinti viena geriausių praėjusių metų kauniečių knygų.

 

        Kitas reikalas, kad šią knygą su didesniu malonumu būčiau skaitęs kaip kuklų, eilinį autorės rinkinį, o ne Algimanto Aleksandravičiaus albumą. Tikrai poezijai kuklumas visada labiau prie veido nei prabanga. Autorės piktnaudžiavimas A. Aleksandravičiaus palankumu ima kvepėti ne itin skaniai (neatsitiktinai kitoje knygoje – „Drama be taisyklių“ – A. Aleksandravičius D. Zelčiūtės klausia: jei apie mane rašysi, ar nesijausiu tau įsiskolinęs? Autorė atsako: ne. Bet gyvenime būna visaip). P. Visvydas jau atkreipė dėmesį, kad nelogiškai atskirtas ciklo tekstas ir jo vertimas į anglų kalbą. Kita vertus, jei originalas ir vertimas būtų spausdinami lygiagrečiai, kaip įprasta tokio tipo knygose, kur reikėtų dėti A. Aleksandravičiaus nuotraukas? Ir kaip tada vietoj rinkinio „Stotys“ būtų galima išleisti albumą „Stations“? Be to, beveik garantuoju, kad į D. Zelčiūtės poeziją kitakalbiui skaitytojui yra visiškai nusispjaut, kaip ir man nusispjaut į devyniasdešimt procentų kasmečių Poezijos pavasario svečių.

 

        Visai kita kalba apie D. Zelčiūtės knygą „Drama be taisyklių“ („Nemuno“ leidybinė grupė). Šiek tiek nejauku rašyti apie šią knygą, nes kad ir ką kritiška sakytum, vis viena atrodys, kad plagijuoji kitų recenzentų mintis. Nesakau, kad poetas negali rašyti apie teatrą, šokį ar fotografiją, bet griežtai sakau, kad bet kuris autorius – nesvarbu, ar jis būtų publicistas, eseistas ar poetas – turi apsibrėžti savo rašymo žanrą, kalbėjimo ir mąstymo ribas. Galbūt eseisto T. Sakalausko apmąstymai ne visada įtinka muzikantams ir dailininkams, bet jis visada savo svarstymus grindžia profesionalų įžvalgomis, ir kartais nutinka net taip, kad jo knygose citatų daugiau negu autorinio teksto. O D. Zelčiūtės knygoje vertingi man pasirodė tik pašnekovės iš Anglijos Agnės apmąstymai (ir tai ne apie A. Aleksandravičių, o apskritai apie tradicinę ir postmoderniąją fotografiją) ir paties fotografo citata: „Fotografija – tai rašymas Šviesa. Šviesa – tai Dievas. Kiekvienąkart, kai fotografuoju, kviečiuosi Jį sau pagalbininku, kad iš tikrųjų galėčiau pasitarnauti Jam – savo Viešpačiui“ (p. 69). Dar galbūt R. Rakausko skeptiškoki nutylėjimai. Bet nutylėjimai.

 

        Tad kas knygoje lieka? Keletas A. Aleksandravičiaus sakinių ir jo laikysenos aprašymų. Vos pora puslapių pačios D. Zelčiūtės bandymų pafilosofuoti fotografijos meno tema, bet įtariu, kad tas pats R. Rakauskas skaitydamas tuos pafilosofavimus atlaidžiai, kaip jam visada būdinga, šypsojosi. Tad kam knyga buvo reikalinga, kodėl ji sumanyta? Iš kai kurių poteksčių galima nujausti, kad teatro atmosferoje skendinčią autorę labiausiai suintrigavo A. Aleksandravičiaus fotografijų ciklas apie Panevėžio dramos teatrą – vienintelis jo kūryboje toks „laisvas“ ir nesurežisuotas, kurį, beje, labiausiai vertina ir reiklesni fotografijos specialistai. Bet tuomet lauktum analitiškesnio žvilgsnio ir į režisūrinę, ir į nerežisūrinę fotografijos mokyklą. Jei A. Narušytė taip radikaliai atskiria tradicinę ir postmodernistinę fotografiją, neišvengiami debatai šiomis temomis. Viso to nėra. Net menkiausios užuominos į rimtesnę kokios nors problemos analizę knygoje nėra. Tėra migloti pasivaikščiojimai savo miglotų nuojautų miglotais labirintais. Tėra detalūs aprašymai, kaip kavinėse A. Aleksandravičius užsakinėja D. Zelčiūtei kavą. Ir detalios nuorodos, kur ir kada vyko pokalbiai (suprask, autorė medžiagą knygai rinko ne telefonu, o buvo nuvykusi net į Panevėžį). Bandymas žaisti sopranais, baritonais knygą padaro gal ir mįslingesnę, bet dar labiau sujauktą. Užmuškit mane, bet taip ir likau nesupratęs, kuo skiriasi tie skirtingi operiniai balsai.

 

        Per „nevalią“ braunasi nuojauta, kad šios knygos intencijos buvo ne kūrybinės, ne švietėjiškos paskatos, o asmeninės. Tegu būna, kita vertus, ir taip (ar maža prisižiūrime panašių gestų?), bet čia pažeidžiami keli kūrėjo etikos principai. Pati D. Zelčiūtė gali ir savaip suprasti savigarbos kodeksą, bet kaip tada jaustis A. Aleksandravičiui? Iš džentelmeniškumo jis negali uždrausti šios knygos, o susitikus žmogui į akis vis viena reikia žiūrėti? Tai ką, kiekvienam sutiktajam reikia aiškinti, kad jis šitos knygos rašyti neprašė? Ne nauja situacija. Prisimenu, kai a. a. K. Ambrasas buvo užsimojęs „skaityti“ ne tik J. Baltušį, bet ir J. Avyžių, Just. Marcinkevičių, kokia buvo baimė sukausčiusi pastaruosius: kad tik neskaitytų! Direktyviai juk neuždrausi: jis tau gera daro, rašo apie tave, o kur paskui dėtis „perskaitytam“? Anuo atveju viską išsprendė K. Ambraso mirtis. Šiuo atveju liktų pasikliauti autorės sąžine.

 

        Nemunas, 2007-07-12