tekstai.lt

Saulius Keturakis. Susidvejinusios sąmonės fenomenas XX a. pradžios lietuvių avangardistinėje poezijoje (2003)

b_100_150_16777215_0___images_iliustracijos_2014_saulius_keturakis.jpg     „Avangardistinio identiteto” pertrūkiai

    

     XX a. pirmųjų dešimtmečių Vakarų Euro­pos ir Rusijos avangardizmas tapo impulsu ati­džiai sąmonės, kalbos, daikto analizei, greta manifestų ir originaliosios kūrybos atsirado in­tensyvi teorinė refleksija ir savirefleksija, api­bendrinta daugelyje tekstų, kai kada tapusi pa­grindu ištisoms humanitarinių mokslų mokyk­loms. Avangardistinei refleksijai buvo svarbios tikslios vietos kultūros istorijoje, pasirinktos raiškos būdo savybės, kiekviena savo kitoniš­kumą atrandanti avangardistų grupė stengda­vosi jas įvardinti. Greta didžiausių avangardiz­mo srovių ekspresionizmo, dadaizmo, siurrea­lizmo, futurizmo, konstruktyvizmo būta dau­gybės smulkesnių, menkai motyvuotų srovių: Rusijoje, artikuliuodami savo skirtumus, futu­ristai skilo į kubofuturistus ir egofuturistus, nors abiejų srovių estetinės programos buvo labai panašios. Tokia avangardistų savirefleksija, tiks­lios identifikacijos paieškos, dažnai perteikia­mos analitiniais teoriniais darbais, literatūroje kartais kiek metaforiškai vadinamos „avangar­distinio identiteto“ terminu: priklausomybės kokiai nors avangardistinei srovei identifikaci­ja ir analizė tam tikra prasme prilygo tautinei identifikacijai, o kartais net pakeitė ją.

     Šiame kontekste išsiskiria XX a. pradžios lietuvių avangardistai, santykiškai skirstomi į keturvėjininkus ir trečiafrontininkus. Keturvėjininkai nesigilino į savo kuriamo naujojo me­no priklausomybę kuriai nors srovei, neieško­jo tikslesnio apibrėžimo lietuviškai avangardiz­mo krypčiai, o diskusijose, verčiami teoretizuo­ti ir apibendrinti savo estetinę programą, ieš­kojo kompromisinių variantų (Gudaitis 1986; 23). Save keturvėjininkai dažnai apibūdindavo lygindami su futurizmu, paprastai turėdami omenyje ne italų F. T. Marinetti futurizmą, o rusų Maskvos kubofuturistus – V. Majakovskį, V. Chlebnikovą. Pirmajame Keturių vėjų nume­ryje P. Janeliūnas K. Binkio 100 pavasarių pri­skiria rusų futuristų įtakai (Gudaitis 1986; 81), K. Binkis buvo net vadinamas lietuviškuoju Majakovskiu (Gudaitis 1986; 82), o pirmasis Ke­turių vėjų žurnalo numeris, pasirašytas Keturių vėjų brolijos, išsiųstas V. Majakovskiui į Mask­vą (Gudaitis 1986; 71). Vis dėlto diskusijose keturvėjininkai buvo ne tokie užtikrinti: disku­sijoje Vilkolakio klube Keturi vėjai ir ekspresio­nizmas, atsakydamas į J. A. Herbačiausko kri­tiką, vienas pagrindinių keturvėjininkų veikėjų J. Petrėnas aiškino, kad jie yra tarp futuristų ir ekspresionistų. O atsikirsdamas V. Bičiūnui į kaltinimus, kad keturvėjininkai atstovauja so­cialistinei kultūrai (turėti omenyje rusų kubofuturistai), J. Petrėnas pasirinko dar mažiau api­brėžtą poziciją: Keturi vėjai nėra nei futuristų, nei ekspresionistų organas, žurnalo autoriai tik trokšta kurti šiai epochai atitinkamus kūrinius (Gudaitis 1986; 84). Teorinis ginčas apskritai nebuvo stiprioji keturvėjininkų pusė: pagal vie­ną iš versijų, J. Petrėnas ir kiti brolijos nariai iš garsiojo keturvėjininkų teismo išėjo todėl, kad nerado ką atsakyti į gerai teoriškai pasikaus­čiusių oponentų kaltinimus (Gudaitis 1986; 184). Nevienaprasmiška pozicija pasirenkama ir atrenkant medžiagą Keturiems vėjams – ant­rajame numeryje išspausdintas K. Binkio eilė­raštis Radioekspromtas, kuriame itališkojo fu­turizmo dvasia šlovinami radijo ryšiai, fabrikų mašinų choras ir suniekinama knyga (Šalin supelėjęs knygų balastas). Tačiau greta išspaus­dintas J. Petrėno straipsnis Netinkamai sprendžiami klausimai, kuriame laikomasi prie­šingos pozicijos, ir knyga kaip kultūros feno­menas yra ginama (Keturi vėjai Nr.1, 1926).

     Keturvėjininkų avangardizmo estetinio mo­delio identifikacijos ir terminų vartojimo pro­blema geriausiai išryškėja antrajame Keturių vėjų numeryje paskelbtoje J. Petrėno ataskaitoje apie neseniai vykusį poezokoncertą (Gudaitis 1986; 89). Čia aiškinama, kad F. T. Marinetti futurizmo judėjimas įvairiuose kraštuose ir įvai­riomis sąlygomis įgijo savitų bruožų. Lietuviš­kojoje kultūroje, anot J. Petrėno, futurizmas buvo menas, troškęs išreikšti šių dienų epochą; pakeisti meno estetiką; sukurti stilių, kuriam būdingas patogumas, paprastumas, gyvenimo sąlygom tikslus pritaikymas, vengimas nebūti­nai reikalingų pagražinimo; įvedimas į poeziją nepoetiškų žodžių. Pamatinis lietuviškojo avan­gardizmo dėsnis, anot J. Petrėno, yra princi­pas, kad naujas idėjas galima išreikšti tik nau­jomis priemonėmis.

     Savęs identifikacija vyko ir ieškant santykio su tradicija, su aplinka. Keturių vėjų manifeste Žengte marš!, parengtame J. Petrėno, remian­tis rusų žurnalo Леф programa (Gudaitis 1986;74), tradicijoje slypintys priešai yra kon­krečiai išvardijami – praeitis, ekspresionistiškai analizuojama, įgauna tam tikrų bruožų. Api­brėžiamas santykis su jais labiau komplikuotas nei vienareikšmė futurizmo pozicija – prieši­namasi ne tradicijai kaip tokiai, o tik tam tik­roms jos savybėms. Tačiau, kita vertus, praei­tis futuristiškai vaizduojama kaip visiškai bejė­gė, verta tik paniekos:

    

     Kas prieš mus?

     Vos žengėme žingsnį ir jau turime draugų ir prieši­ninkų.

     Pirma visa ko pažinkime priešininkus.

    

     Tradicija keturvėjininkų manifeste skaldo­ma į miesčioniją – paprastuosius piliečius, se­nelius ir estetus. Santykį su jais apibūdinanti lek­sika – kovoti, traiškyti – yra artima futurizmo veiksmo ideologijai, tačiau ši leksika keturvėjininku manifeste paverčiama estetinių transfor­macijų metaforomis, nukreiptomis prieš abst­rakcijas: savimi pasitenkinimo mūrą; sarmatlyvai menkus jų kūrybos palaikus. Artėjant nuo Vakarų Europos ekspresionizmui būdingų abst­rakcijų prie Rytų Europos avangardizmui arti­mesnių kultūros realijų, keturvėjininkų avan­gardizmo santykis su tradicija švelnėja – vietoj futuristiškos radikalaus neigimo veiksmo lek­sikos atsiranda liberalesnę, tolerantiškesnę po­ziciją liudijanti ironija, pašaipa. K. Binkio 100 pavasarių ir eilėraščiuose, neįėjusiuose į rinki­nius, galima rasti ne vieną tokio ironiško, bet ne agresyvaus santykio su praeičiai priskiria­mais, tačiau realiais kultūros veikėjais:

    

     Krupnikas iš lyrikos

     Receptas

    

     Paėmus litrą lyrikos,

     Atskiesti minčių prakilniųjų gramą

     Ir senmergės dūšioj virinti,

     Ir paprašyti, kad palaimintų mama.

     Persunkti per Jakštą ar Vaižgantą,

     Ir, kad nesurūgtų į girą,

     Skubiai jaunimą vaišinti,

     Smarkumui įdėjus pusę pipiro.

     Išeina skanus nekenksmingas skystimas,

     Papuošimas lietuviško stalo.

     Poetiškai bręstąs jaunimas

     Jį mėgsta be galo. (Binkis 1973; 126)

    

     Iš atsiminimų apie keturvėjininkų poetus matyti, kad realiame gyvenime, ne estetinių eksperimentų plotmėje, neigimą, ironiją ar pašai­pą apskritai keitė pagarba daugeliui tų poetų, kurie būdavo parodijuojami ir iš kurių būdavo šaipomasi (Mieželaitis 1973; 37).

     Ekspresionistiškai detalizavęs tradicijoje sly­pinčią grėsmę, keturvėjininkiškas avangardiz­mas turėjo galimybę praeities kultūroje atrasti ir sektinų pavyzdžių. Būdinga visam avangar­dizmui nuostata kurti meną nuo utopinio nuli­nio taško keturvėjininkų avangardizme buvo papildyta prarasto tikrojo meno, vėliau užgož­to tuščiavidurių tiradų ir nereikalingų moks­lingumo, motyvu: keturvėjininkų manifeste Žengte marš! ateities menas atsiremia į liaudies kūrybą:

    

     Darbą pradedam iš pat pamatų. Liaudies kūri­nių primitingas paprastumas tai ir yra tas sveikasis grūdas, iš kurio mes ugdysime ateities meną.

     Trumpai gyvavo Lietuvoje knygose rašomas žodžio menas. Pabrėžiam, kad skiriam žmonių žodžio meną, kuris mus moko ir mokys, ir lite­ratų kūrybą.

    

     Orientacija į liaudies meną buvo būdinga Rytų Europos avangardizmui (Bojtar, 1992; 49). Kubofuturizmo idėjų veikiamas R. Jakob­sonas rusų liaudies kūrybą vertino lygiai taip pat kaip V. Chlebnikovo poeziją (Якобсон, 1988; 273). Vakarų Europos avangardizme lo­kalia tautosaka buvo remiamasi mažiau, užtat atsiradęs didžiulis susidomėjimas primityviomis kultūromis, įvairių Afrikos genčių kaukėmis ir drožiniais, atrastas menininkų rojus Taitis, Ka­ribų jūros salos. Būtent XX a. pradžioje atsi­randa tradicija važiuoti pasisemti įkvėpimo į vie­toves, kuriose dar mažai civilizacijos, nors jau XIX a. savotiškos intelektualinės pažintinės ke­lionės buvo organizuojamos į nepalyginamai la­biau išsilavinusias ir turinčias senesnes kultū­rines tradicijas šalis – į Italiją, Prancūziją (1).

     Keturvėjininkų avangardizmas sąsajų su liau­dies menu ieškojo greičiau deklaratyviai nei išties būtų rėmęsis liaudies meno estetiniais prin­cipais. Išoriškai keturvėjininkai liaudies meną prilygino savai kūrybai jau Keturių vėjų pra­naše greta ekspresionistiško eilėraščio įdėta A. Juškos užrašyta daina Čiuto, lingo, čiutela. Ke­turiuose vėjuose liaudies menas taip pat plačiau pristatytas – pirmajame numeryje yra apibūdin­ta, kas naujojo meno kūrėjus domina liaudies mene. Tai – vaizdai, žodžio branginimas ir žo­džių glaidus ryšys. Pateiktas liaudies kūrybos, į kurią orientavosi manifesto rašytojai, pavyzdys:

    

     Mečiau aslį į kuntaslį,

     Aslas nukuntaslas.

    

   Prie žodinės kūrybos Keturių vėjų žurnale pridėtos kelios liaudies meno primitingo paprastumo iliustracijos – senovinio kryžiaus orna­mentas, senovinio lietuvių kryžiaus kančia. Tačiau tokiomis paviršinėmis sąsajų su liaudies menu deklaracijomis iš esmės ir apsiribota. Daugumoje eilėraščių, kuriuose galima įžvelg­ti sąšaukas su liaudies kūrybos forma, įvaiz­džiais, liaudies kūrybos įtaka liko tik kaip cita­ta. J. Tysliavos eilėraštis Ratai yra gera ketur­vėjininkų santykio su tautosakos primitingu pa­prastumu iliustracija:

    

     Keturi vežimo ratai,

     Juodbėri arkliai.

     Nepapratę berno metai

     Tūnoti tyliai.

     Arklio kaktą puošia saulė,

     Akys spinduliai.

     Prunkščia, lekia per pasaulį

     Bernas ir arkliai.

     Pučia vėjas, vėjas pučia,

     Pučia iš kalvos.

     Laime, laime, ar tai tu čia

     Stovi be galvos?

     Keturi vežimo ratai,

     Juodbėri arkliai.

     Viską žino, viską mato

     Kirmėlės keliai. (Dvidešimto amžiaus... 1991;107-108)

    

     J. Tysliava liaudies dainos forma išdėstytus tau­tosakinius motyvus papildo ekspresionistiškais įvaizdžiais – monstriška laimės figūra be galvos, kirmėle, prieš kurią bet kokie polėkiai yra niekis – taip tarp modernaus laiko ir tradicijos atsiran­dančioje įtampoje įvyksta prasminis dialogas, suteikiantis svorio moderniems ieškojimams, o tau­tosaką įrašantis į dabartį. Tačiau tokiais išoriniais prasminiais dialogais iš esmės ir apsiribota, tik fragmentiškai bandyta eksperimentuoti kitomis verbalinės liaudies kūrybos technologijomis: ne­motyvuotu garsaraščiu, konvencionaliu požiūriu, beprasmės leksikos kūryba.

     Apibendrinant keturvėjininkų avangardizmo santykį su tradicija, galima teigti, kad šis santykis kito priklausomai nuo tradicijos suprati­mo. Tradiciją suvokus Vakarų Europos avangardizmui būdingomis abstrakcijomis – savimi pasitenkinimo mūras, aklas atsidavimas seniems autoritetams – ji buvo neigiama futuris­tiška destruktyvia leksika. Tradicijos suvokimui artėjant prie Rytų Europos avangardizmui bū­dingų socialinių struktūrų, istorinių realijų, destruktyvus keturvėjininkų santykis su tradicija virsta atsiribojimu, analize, pašaipa, ironija. Keturvėjininkų avangardizmas, kaip ir Vakarų ar Rytų Europos avangardizmo srovės, naujojo meno atskaitos tašką derino su dviem vertybių sistemomis – pamirštuoju, kultūros nesugadin­tu primitingu praeities menu ir ateities fiktyviu pasauliu. Tačiau keturvėjininkų santykis su liau­dies menu buvo daugiau formalus pareiškimas, nes pasinaudota tik tautosakos motyvais, o ne gilesniais kūrybos principais.

     Lietuvių avangardizme svarstymų apie eilė­raščio struktūrinius principus, jo skaidymo į elementus ir jų įvertinimo pagal svarbą sukurti ei­lėraščio fenomeną beveik nėra (2). Priešingai nei rusų avangardizme, kur įprastinius kalbos gra­matikos, fonetikos ryšius ardantys V. Majakovskio, V. Chlebnikovo poetiniai eksperimentai bu­vo pagrįsti naujosios poezijos fenomeną paaiš­kinančia literatūros teorija, kurta J. Tynianovo, R. Jakobsono, V. Sklovskio. Keturvėjininkų avangardizmo poetiniai efektai, išoriškai pana­šūs į rusų kubofuturistų, tapo impulsu svarsty­mams daugiau apie išorines lietuvių kultūros problemas – būtinybę neužsidaryti pasauliui, ne­atsilikti nuo Vakarų Europos modernėjančios kul­tūros proceso. Pirmojo Keturių vėjų numerio vir­šelyje žurnalo pavadinimas užrašytas keliomis užsienio kalbomis – lietuvių kultūros avangar­dizmas internacionalumo siekė daugiau išorinės raiškos būdais, o rusų ar Vakarų Europos avan­gardizmas internacionalumo siekė labiau per sa­vos kalbos tyrinėjimus, tikint, kad išardžius tra­dicinę kalbą, iš pirminių jos elementų įmanoma sukurti naują, universalią komunikacijos prie­monę. Keturvėjininkai rusų avangardizmo kal­bos ir literatūros teorijų keturvėjininkai beveik nepristatė, tačiau pripažino rusų formalistų au­toritetą – straipsnyje Vaikų literatūra suaugu­siems K. Binkis ragina žodį pažinti teoriškai, gi­lintis į foklorą, gyvąją kalbą, studijuoti V. Žirmunskį, B. Tomaševskį (Keturi vėjai Nr. 1; 1924).

    

     Menininkas ir pilietis

    

     Leksinio lygmens turinio reformos lietuvių avangardistų kūryboje buvo kupinos maišto:

    

     Ak! Toji saulė rupūžė, rupūžė!

     Ak! gyvatė!

     Kai ji, brolyti, užpučia

     Esi gatavas.

     Lekia vėjas žaltys

     Žalsvai, melsvai susiraitęs

     Ir toji upė gyvatė

     Plaukia, aplenkus, giraitę...

     Ir tas kumelys

     Juodas šėtonas

     Vakar kai žvengė

     Lauko pašonėj.

     Ir tas bernas jautis

     Ir ta merga karvė.

     Vakar buvo pagautas

     Su šitąja lerva. (Keturi vėjai Nr.1, 1926)

    

     Lietuvių literatūros personažai tokiais epite­tais kaimiško peizažo fone niekada dar nebuvo švaistęsi. Tačiau ėjimas su gyvenimu keturvėjininkų poetams tebuvo tradicinės įvaizdžių hierarchijos sumaišymas, estetinis konstruktas, tu­rėjęs labai mažai bendro su kultūrine elgsena platesniąja prasme. Avangardizmo poetai psi­chologiniu požiūriu buvo susidvejinusios asmenybės, įvairiems kūrybinės raiškos atvejams tu­rinčios nevienodus etinius kodus – buvo didelė pagunda absoliučiai išlaisvinti raišką ir vaizduo­tę, antra vertus, visuomeninės realijos įvaizdžiams buvo nustačiusios tam tikras ribas, ku­rias buvo labai sunku peržengti.

     Geriausiai tai matyti iš aptemusios sąmonės, netekusio erdvinės ir kultūrinės orientacijos individo įvaizdžio likimo avangardizmo poezijo­je. Keturių vėjų pranaše galima rasti K. Binkio eilėraštį, kuriame alkoholis laikoma kaip asme­nybę išlaisvinanti priemonė:

    

     Salem Aleikum!

     Jaunieji,

     Į gatvę!

     Į laisvę alėjų!

     Mes frontą plakatais

     Nuklokim.

     O po plakatų

     Krūtinėj

     Kad kraujas plaktų,

     O ant plakatų kad

     Salem Aleikum!

     Gana sacharininti širdys!

     Ir į skaudžiamas vietas

     Kompromisų kloti kompresus.

     Kam širdis susirietus,

     Dvasia kam padvėsus,

     Tam į krūtinę teįrita

     Nors bosą spirito,

     Vis tiek nebepadėsi.

     Ne taip kad po vieną

     Galvomis

     Žiauninti

     Sieną

     Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti.

     Bet urmu visi!

     Į du su puse milijono

     Pratarkim, kiek galint, aiškiai:

     Kaip ragas maždaug Jerikono -

     Salem Aleikum! (Keturių vėjų pranašas, 1922)

    

     Šiame eilėraštyje bosas spirito yra priemo­nė, kuri gali būti naudojama ištiesinti širdį ir atgaivinti dvasią. Tačiau keturvėjininkų poezi­joje apsvaigusios sąmonės motyvas nebuvo išplėtotas, nebuvo eilėraščių, kurie būtų kilę ne iš estetinių sprendimų, o iš realios perversiš­kos socialinės laikysenos, pozos: narkomani­jos, alkoholizmo, kitokių būdų išeiti anapus są­monės ir visuomenės. Atrodo, yra tik vienas (3) eilėraštis, apsvaigimo, sutrikdytos erdvinės orientacijos būseną išplėtojantis iki kultūrinės situacijos:

    

     Suliepsnojo žodžių zigzagai:

     ... dar lentas atnešim...

     ... dega ir dega.

     . ir rytą, ir vakarą keturiasdešim.

     Žodis po užkampius vaikosi žodį.

     Keturiasdešim.

     Ir rytą, ir vakarą

     Celsijus rodė.

     Ir kūnas kaip parakas dega.

     Tartum po paklode

     Velniai susikūrė sau pragarą.

     Iš sienos išlindo žirafas.

     Išsišiepė kertės.

     Apsivertė lubos.

     Prasidėjo kinematografas.

     Tik gaila, kad lova giliai taip į žemę įdubus

     Ir supas, ir supas.

     Kai keturiasdešim, tai žmogui nepaprastas ūpas.

     Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija.

     Žmoguj taip daug vidujinės potencijos, -

     Kad noris graičiau tik su giltine baigti kon­vencijos

     Ir daryti su pragaru amžiną uniją. (Binkis, 1973; 87)

    

     Čia žmogaus sąmonę išlaisvina liga, orga­nizmą krečiantis karštis, jame taip daug viduji­nės potencijos. Tačiau kaip ir Salem Aleikum!, kuriame herojus visus norimus pasakyti žodžius užslopina širdyje, taip ir svaigulio būsena, su­teikianti sąmonei neįprastas, netradicines pa­jautas, lieka estetinio sprendimo rėmuose. Vos tik kalba pasisuka apie jaunos Lietuvos valsty­bės sutvarkymą, tame pačiame pirmajame ir vie­ninteliame Keturių vėjų pranašo numeryje, po K. Binkio eilėraščio apie bosą spirito, kuris ga­li būti naudojamas kaip cheminė, dirbtinė prie­monė išjudinti pasyvią asmenybę veiksmui, yra ir K. Binkio straipsnis Vasaris vėjas (Keturių vėjų pranašas 1922). Jame svarstoma apie per ketverius nepriklausomybės metus nuveiktus darbus. Eilėraštyje bosas spirito buvo maksi­malaus impulso atgaivinti širdį (kuri gal tada ryžtųsi pasakyti tai, kas joje yra slepiama), pa­dvėsusią sielą metafora, o K. Binkio publicisti­koje atsiranda visiškai kitoks būdo sielai išlais­vinti įvaizdis, tinkantis piliečiui, susirūpinusiam valstybės moraline būkle:

    

     Mažutė mikroskopiška biudžeto dalelė, maždaug tiek, kiek mama duoda vaikui baronkoms tai švietimo reikalams. Aimanuojam, kad bala, kad trošku, o savo jaunuome­nei, kuri įneštų į tą balą judėjimo, vietoj universiteto ati­darėme Kaune 400 smuklių, kad ji baigtų nusigerti.

    

     Čia viskas apsiverčia – gaivališkas veiksmas užleidžia vietą sistemingam, akademiniam mokymuisi, apie kurį taip ironiškai ne viena proga bus kalbama Keturiuose vėjuose ir paties K. Bin­kio kūryboje (Galvon suaugę baras profeso­riai...). Nors siurrealizmo automatizmo technologija keturvėjininkams buvo žinoma (ket­virtajame Keturių vėjų numeryje A. Šimėnas paskelbė A. Bretono Siurrealizmo manifesto ištraukas), tačiau išlaisvintos sąmonės princi­po žinojimas – kaip matyti iš kūrybos – taip ir liko teoriniu ornamentu.

     Nustojus leisti Keturių vėjų žurnalą, netru­kus pasirodžiusiame Trečiame fronte pamėginta ištaisyti keturvėjininkų avangardizmo ribotumą: tolerantiškiau žiūrint į praeitį, konstruoti realesnį, labiau socialiniu požiūriu apibrėžtą atei­ties orientyrą. Ieškant sprendimo, pradėtas kurti konformistiškesnis, ne toks radikalus ir utopiš­kas avangardizmo modelis. Jau savo programiniame manifeste Mes pasiryžom trečiafrontininkai paskelbė apie dalinį susitaikymą su tradicija – Mes nemanom ką nors griauti, ankstesnių lie­tuvių kultūros estetinių modelių visos roman­tikos, visos klasikos, visos reakcijos, visos seno­vės ir susenusio “jaunumo” – “Keturių vėjų” ne­atsisakė, o ieškojo kultūrinio vardiklio, kuris su­teiktų galimybę prisitaikyti prie bet kurios kultūrinės srovės. Tokią trečiafrontininkų poziciją būtų galima vadinti konstruktyvistine.

     Rytų Europos konstruktyvizmui buvo būdin­gas estetinių ir socialinių problemų sinkretiškumas. Trečiafrontininkai, sprendžiant iš manifes­tų, siekė atsitraukti nuo hermetiškų estetinių re­formų. Jų deklaruota estetika – meninių prie­monių neangažuotumas ir paprastumas, vengiant bet kokių persifilosofavimo. Svarbiausiu trečiaf­rontininkų kultūrinės reformos simboliu tampa ne kultūrinė, meninė metafora, o socialinis veiks­mas ir figūra, savotiška funkcija:

    

     Sveikas, gyvas, jaunas, kovojantis lietuviškas bernas,kuris pūslėtom rankom, barbariška, bet gražia, maištingai ga­linga siela, pilna sveikos gyvybės, darbo energijos, tikro žmoniškumo meilės ir kolektyvo jausmų – eina apsimo­vęs savo darbo klumpėm užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės.

     Tokių bernų tūkstančiai šiandie rausia dir­vonus ir miestuose dėlioja plytą prie plytos: – jie stato naująją Lietuvą, jie užguiti gyvena ir jaučia, jie pilni ilgesio sukurti gyvą ir žmonišką gyvenimą.

     Ir mes esam jie! (Trečias frontas 1930, Nr. 1)

    

     Iš pirmo žvilgsnio manifeste dėstoma pro­grama panaši į keturvėjininkų – atsiribojama nuo susiklosčiusios kultūrinės situacijos, sta­toma naujoji Lietuva. Tačiau vietoj keturvėji­ninkų analitinės nuostatos – pažinimo (stengia­mės (...) nuodugniai pažinti pamatus ir taisyk­les), trečiafrontininkų programoje pasirenka­ma aktyvizmo pozicija, atsiribojanti nuo bet ko­kio įsigilinimo:

    

     Kada ateina momentas veikti, nėra reikalo dešimtis kartų tą patį spręsti, svarstyti, abejoti reikia veikti! Reikia daryti! Reikia kurti!

    

    Veikimas trečiafrontininkų manifeste suvo­kiamas kaip vienintelis egzistencijos būdas. Sis pasirinktas kultūrinis vardiklis padeda trečiafrontininkams atskirti save ne tik nuo visos romantikos, bet ir nuo visiškai naujų lietuvių kul­tūros reiškinių – futurizmo, susenusio “jaunu­mo”, Keturių vėjų, kuris kaltinamas sąstingiu, neaktyvumu, užsidarymu nuo realybės esteti­nių eksperimentų nepermatomo stiklo pilyse. Veikimas yra išlaisvintas nuo minties suvaržy­mų, kuriuos vienintelius trečiafrontininkai ir te­mato intelektualinėje veikloje.

     Tačiau trečiafrontininkų poetų kūryboje nuo minties išradingumo išlaisvintas aktyvizmas reiškiasi daugiausia rezignacija ir gana statiška socialine kritika.

    

     Gera. Oi gera. Užmiršti pasaulį.

     Taip, kaip pasaulis užmiršo tave.

     Per daug nusibodo man spjaudyt į saujas ir stumdomam būti kaip laiškui pašte.

     Dvylika skalina laikrodžio kalės,

     Dvylika mano liūdnų valandų.

     Gal susidaušiu kaip mėnuo sušalęs

     džiaugsmui dvylikos miesto šunų. (Dvidešimto amžiaus... 1991; 129)

    

     Keturvėjininkų poezijoje apie liūdesį, susimąs­tymą, nuovargį pasaulyje nebuvo kalbama. Trečiafrontininkų poezijoje tokia vėlyvajam vokie­čių ekspresionizmui būdinga būsena herojų labai dažnai apninka. Į pasaulį pradedama žiūrėti di­desnę patirtį turinčio žmogaus akimis, ir jame pa­matoma daug nerimą keliančių detalių, iš kurių nebepavyksta keturvėjininkiškai šaipytis:

    

     Sustojau. Tylu. Tik mėnulio ranka

     blizga kalėjimo lange.

     Tai mėnuo tėvelis padangių lanka

     atėjo aplankyti dukterį brangią.

     Žvaigždės sėselės sustojo ratu,

     vainiką jos galvai nupynė.

     Langas kryžiuotas. Lange klaiku.

     Kalėjime rauda mano tėvynė. (Dvidešimto amžiaus..., 1991; 130)

      

     Trečiafrontininkų manifeste apibrėžtas lie­tuviškas bernas pūslėtom rankom, turėjęs savo drąsa toli pranokti Keturių vėjų žodžio darbi­ninkus, trečiafrontininkų poetų kūryboje virto susimąsčiusiu stebėtoju, kuriam estetiniai avan­gardizmo eksperimentai nebepajėgia uždengti egzistencinių žmogaus sielos būsenų. Palyginti su keturvėjininkais, trečiafrontininkai savo eilėraščiuose išlaikė daugumą avangardizmo įvaizdžių kūrimo principų – šoko estetiką, cita­vimą – tačiau jie gerokai prislopinti, išlikę kaip prisiminimas apie lietuvių avangardizmo pra­dininkų viltį pagaliau autentiškai išreikšti pa­saulį ir tos vilties virtimą patirtimi, kad pasau­lis, nepaisant daugybės pastangų, liko toks pat kupinas neteisybės.

     Keturvėjininkai savo kūrybinį kolektyvą įsi­vaizdavo tarsi elitinę kultūrinių amatininkų-pranašų grupę, kuri stoja į kovą daugiau su kul­tūriniais konceptais, o ne su apčiuopiama so­cialine grupe. Trečiafrontininkų kolektyvas tampa žymiai socialesnis, turintis konkretesnį adresą. Eilėraščiuose iškyla Pabaltijo, jungian­čio kovotojus už laisvę, metafora:

    

     Dainavo Baltija su vėjais,

     su vėtrom Baltija dainuos.

     Rūstusis vargas dainas sėja,

     pjūtis ateis audros aiduos.

     Skambėk Pabaltijy, laisva

     kaip Baltijos bangų daina! (Dvidešimto amžiaus... 1991; 130)

    

     Savo eilėraščiuose ieškodami įvairių aktyvizmo, sociumo formų, trečiafrontininkai pri­pažino tik socialinį, o ne minties judesį. Bet koks idėjų sferos aktyvumas trečiafrontininkams yra inteligentai su aristokratiškais niuan­sais, iešką mūsų kultūros tradicijų ir idėjų, už kurias galėtų galvą guldyti, kuriems:

    

     Visokeriopas mūsų kultūrinis gyvenimas jiem bala. Tai­gi jie, paprastai sakant, kaipo aristokratai braidžioja po balą ir ieško to literatūros kelmo (tradicijų), į kurį galėtų atsiremti.

    

     Trečiafrontininkai atsisako tokių persifilosofavimo, estetinių žaidimų. Vietoj jų pasiren­kama etika, socialinės teisybės ieškojimas. Ma­nifeste Mes pasiryžom minima mūsų etika, ku­rios pagrindinė norma yra negriovimas:

    

     Griovimo pareigas paliekam tiem, kurių tai ligi šiol buvo specialybė. Tegu griauna, kol patys galutinai su­grius.

     Mes žinom:

     Lietuvai reikia tiek daug statomojo darbo, jog mies­čioniškoji ambicija ir neteptų ratų trynimasis jokiu būdu negali įeiti į mūsų etikos aksesuarus.

    

     Tokius užsibrėžtus siekius trečiafrontininkams nebuvo lengva pritaikyti kūryboje. Iš eilėraščio herojaus iš esmės buvo atimtos visos galimybės veikti – nei filosofijos, nei estetinių žaidimų, nei griovimo, – tik sunkiai apibrėžia­mas konstruktyvus aktyvumas – statymas. To­kia pozicija buvo nesunkiai apibūdinama teoriš­kai, tačiau poetinės kalbos vyksme iš visų prin­cipų likdavo neaiškus socialinis rūpestis su me­taforišku problemos sprendimu.

    

     – Panele, ar tau nenuobodu

     stovėt prie bufieto desėtkas antras metų,

     jei taip –

     išeikime į kelią platų.

     Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai

     per daug tikiu, nes visad alkanas

     gal meilės, o gal vėtros,

     gal duonos kasdieninės,

     vis tiek,

     po marškiniais lietuviško lino

     krūtinėj neramu.

     .......................taip trošku. (Trečias frontas Nr. 2, 1930)

    

     Šiame K. Borutos labai iliustratyviame eilė­raštyje kalbama apie tradicinių socialinių pozi­cijų sumaišymą – miesčionišką bufietą (futuris­tiškos pasaulėžiūros manymu, – beveik idealią vietą nusimesti visus banaliai romantizuotos kultūros štampus) (4) siūloma pakeisti nesibai­giančia aktyvizmo išsipildymo utopija – plačiu keliu. Eilėraštyje nėra jokių estetinių keturvėjininkiškų pokštų, nėra siekio šokiruoti skaity­toją, tik kelių kultūrinių kontekstų konstruk­cijoje atsirandanti nauja prasmė, galinti išjudinti herojaus, o kartu ir skaitytojo įprastinę egzis­tencinę būseną. Tačiau – tik išjudinti, tolimesnį vyksmą paliekant visiškai nežinomybei, atsitik­tinumui.

     Pasekus eilėraščio Laukiant traukinio poetinį vyksmą, galima išskirti ir kitus svarbesnius trečiafrontininkų poetinio modelio metmenis.

     Nors eilėraštyje kalbantysis nėra įvardytas, tačiau nesunkiai galime įsivaizduoti, kad pane­lę iš už bufeto vilioja tas pats jaunas, kovojan­tis lietuviškas bernas, apie kurį buvo kalbama manifeste Mes pasiryžom. Si socialinė figūra pa­keičia keturvėjininkų pagrindinę estetinę tech­nologiją – griežtus smagenų šuolius, atlikdama iš esmės tą pačią esamos padėties atnaujinimo funkciją:

    

     Berną mes suprantam plačiausia lietuviško žodyno sąvo­ka. Nesvarbu, kur tas bernas grumias dėl gyvenimo at­naujinimo, arimuose, dirbtuvėje, universitete ar kelėjime, svarbu, kad jis turi ne tik jėgos, bet ir tendencijos gyvenimo šuolius pakreipti aktingos kūrybos kryptimi. (Trečias frontas 1930)

    

     Aktinga kūryba, trečiafrontininkų suprati­mu, gali operuoti tik realybe, o ne estetinėmis fikcijomis. Apie tokį avangardistinio meno dė­mesio centro pasikeitimą kalbama jau pirma­jame Trečio fronto numeryje P. Daugnoros (J. Šimkaus) straipsnyje iškalbingu pavadinimu Realizmo renesansas:

    

     Mes seniai jau agituojame už natūralizmą, tik natūralizmas turi būti naujas dėl kai kurių naujų elementų į jį įterpimo. Mes neturime ko­pijuoti Biliūno ir Žemaitės, bet juos savo pirmtakūnais niekuomet nesigėdykim laikyti.

    

     Trečiafrontininkų požiūris į literatūros pro­cesą kitoks nei keturvėjininkų – atrama buvo ne abstraktokas ir daugiau deklaratyvus liau­dies kūrinių primitingas prastumas, o artimes­ni literatūros istorijos faktai. Toks pat požiūris į skirtingą literatūrinę patirtį turinčius įvaiz­džius išryškėja ir cituotame K. Borutos eilė­raštyje Laukiant traukinio. Jame literatūrinės citatos pateikiamos ne kaip ironijos ar pašai­pos objektai, o kaip savo autonomiškumą išlai­kančios prasminės sintezės dalys. Tokiu rūpes­čiu – konstruoti, o ne ardyti ir ieškoti naujo – buvo persmelkti visi trečiafrontininkų bandy­mai teoretizuoti apie literatūros istorijos pro­cesą:

    

     Trumpai formuluojant neorealizmo formalinę pusę, galima pasakyti, kad ji susidaro iš ekspresionizmo ir paprastojo realizmo elementų sintezės. (...) Ekspresionizmas savo begaline drąsa pripratino mus prie visokių netikėtumų. Į žmogų visuomet buvo žiū­rima iš aukso vidurio. Ekspresionistai savo sąmonės objektyvą nukėlė žmogui visai prie kulnų ir iš šios vie­tos pažiūrėjo į žmogų. (...)

     Į ekspresionizmo sąmonės objektyvo vietą buvo pastatytas paprasto fotografo aparato objektyvas. (...) Dalijant for­mą į dvi dalis – į jos konstrukciją ir turinį – pastarasis buvo paimtas iš realizmo arsenalo, o pirmasis – iš ekspresioniz­mo. Šiuodu elementu susintetinę, gavome pilną, naują formą, kurią mes ir vadiname neorealizmu (Trečias fron­tas Nr. 2, 1930).

    

     Trečiafrontininkų neorealizmas iš esmės ati­tiko Rytų Europos konstruktyvizmo estetiką. Eilėraščiuose kultūrinės citatos nebūdavo pa­neigiamos, dekonstruojamos, jos išlaikydavo ry­šius su pradinių tekstų prasminiais ansambliais, išlaikydavo prasminį dvilypumą – tapdavo funk­cijomis, turinčiomis tam tikrą paskirtį. Grįž­tant prie K. Borutos eilėraščio Laukiant trau­kinio analizės, šiuo požiūriu yra iliustratyviau­sias berno kalboje įvykstantis maldos žodžių duonos kasdieninės įrašymas į aktyvizmo ideo­logijos kontekstą. Eilėraštyje duona kasdieni­nė berno ilgesiui, neleidžiančiam užsibūti vie­noje vietoje ir verčiančiam nuolat būti kelyje, suteikia trečiafrontiško žemiškumo, tačiau, kita vertus, projektuoja visą poetinį vyksmą savo so­lidžios prasminės istorijos fone. Tai nėra toks pat familiarus, futuristiškas elgesys su religi­nio diskurso simboliais, koks kartais pasitai­kydavo keturvėjininkų kūryboje, kai poetinis vyksmas būdavo konstruojamas taip, kad vie­nintelis jo rezultatas likdavo šokiravimas, o dažnai ir paneigimas.

     Konstruktyvistinė trečiafrontininkų pozicija suartina juos su ketvirtojo dešimtmečio Lietu­vos poezija – J. Aisčiu, A. Miškiniu, S. Nėrimi, H. Radausku. Tačiau vis dėlto trečiafrontinin­kų kūryboje avangardizmo elementai išliko do­minuojantys, lemiantys eilėraščio poetinę slink­tį ir stilistiką. Tik įprastinių avangardistinių įvaiz­džių ir raiškos priemonių – kalbinių eksperimen­tų, šokiruojančių žaidimų prasmėmis ir simbo­liais – paskirtis trečiafrontininkų poezijoje yra kur kas sudėtingesnė nei keturvėjininkų. Tai avangardizmas, kuris jau pradeda suvokti savo kosminių ambicijų bergždumą, pradeda mąstyti apie literatūros, visuomenės procesus žymiai re­alistiškiau, neapeidamas tikrovės.

     Konstruktyvistinė trečiafrontininkų pozici­ja pakeitė kai kurių lietuvių avangardizmui svar­bių kategorijų turinį. Viena iš tokių kategorijų yra internacionalumas, keturvėjininkų supras­tas kaip beveik nieko neribojama lietuvių kul­tūros integracija į Europos kultūrą. Pirmaja­me Trečio fronto numeryje paskelbtame A. Ragailos (B. Raila) straipsnyje Platyn apie internacionalumą teigiama ta pačia “kultūros be sie­nų” dvasia:

    

     Kas neužsidaro nacionaliniame lukšte, kas eina kartu su tais, kurie turi visam pasauly bendrą norą, bendrą sieki­mą ir bendrą valią – tas bus visų draugas ir brolis.

    

     Tačiau jau tame pačiame straipsnyje svars­toma galimybė susiaurinti savo minties ribas:

    

     Metas būtų dėmesio koncentraciją iš Vak. Europos per­kelti arčiau mūsų, perkelti į mus pačius. Perkelti į tą kraš­tą, kur kūrybinės energijos šaltiniai – primityviški, barba­riški, neišnaudoti ir kai kur dar nenaudojami. Tai – Bal­tija.

    

     Šis lokalumas nėra romantinis tautiškumas, o internacionalumas, suvoktas blaiviau mąstan­čio, geopolitinę situaciją suvokiančio proto. At­rodo, trečiafrontininkai buvo vieni pirmųjų, ku­rie lietuvių literatūroje kaip vientisą kultūrinę kategoriją pradėjo naudoti grupinę Baltijos ša­lių sąvoką.

    

     Poetai!

     Dailininkai!

     Muzikantai!

     Atremontuokime aktingai

     Pabaltijo krantą! (Trečias frontas Nr. 1, 1930)

    

     Toks buvo ikikarinio lietuvių avangardizmo veiklos erdvės likimas – abstraktūs keturvėji­ninkų milijonai virto trečiafrontininkų Baltijos šalimis.

     Trečiafrontininkai turėjo du socialinius pro­jektus – vienas buvo K. Borutos naujoji ber­niška ideologija, o kitas – komunistinės visuo­menės projektas (Vaškelis 1982; 76). Tai, jog žurnalas staiga (Trečio fronto kairėjimo proce­sas užėmė vos 13-14 mėnesių (Vaškelis 1982) pasuko į komunistinę proletarinę kultūrą, galėjo būti ir Sovietų Sąjungos komunistų par­tijos įtaka (Vaškelis 1982; 72). Kita vertus, ko­munistinė visuomenė buvo logiška konstruktyvistinės pozicijos tąsa (Bojtar 1992; 91-92). Penktajame Trečio fronto numeryje paskelbta, kad abstraktus lietuviškas bernas keičiamas į kovojantį proletarą. Už vadovą pasirenkamas proletarinės literatūros teoretikas L. Averbachas, Maskvoje formavęs marksistinės litera­tūros mokslo principus. Tokiam pasikeitimui nepritarė K. Boruta, tvirtinęs, jog trečiafrontininkų tikslas yra kurti lietuvišką literatūrą, o ne dar vieną literatūrinę srovę (Bojtar 1992; (plg. anksčiau cituotą keturvėjininko J. Petrėno aiškinimą, kad Keturiuose vėjuose skelbia­ma ne futuristinė ar ekspresionistinė – priklau­santi kokiai nors srovei – o esamą laikotarpį atitinkanti literatūra). 1931 metais kairėjantys trečiafrontininkai panoro prisijungti prie Tarp­tautinės revoliucinės rašytojų sąjungos Mask­voje. Tačiau, pasikeitus politinei konjunktūrai Maskvoje, šis prašymas buvo atmestas (Bojtar, 1992; 72). Viso šio marksistinio kairuoliškumo projekto rezultatas – žurnalo leidimas bu­vo sustabdytas, už neryžtingumą trečiafrontininkus kritikavo komunistinė Lietuvos spau­da, už bolševizmą – oficialiąją tautininkų kul­tūrą palaikantys rašytojai.

    

     Išvados

    

     Keturvėjininkų avangardizmui buvo būdin­gas meno erdvės skilimas į estetinių eksperi­mentų erdvę ir socialinę tikrovę. Estetinių eks­perimentų erdvėje avangardistiškai, reforma­toriškai naudojamos metaforos socialinėje tik­rovėje būdavo vertinamos kritiškai kaip žlug­dančios kultūrą, nors eilėraščiuose jos buvo var­tojamos kaip kultūros gaivintojos.

     Antrajame lietuvių avangardizmo – Trečio fronto – etape keturvėjininkų estetiniai eks­perimentai ir atsargumas socialinėje plotmėje buvo tarsi sukeisti vietomis: manifeste Mes pa­siryžom estetiniai avangardistiniai eksperimen­tai buvo apriboti negriovimo etika, o sociali­nėje sferoje ieškota galimybių didesnėms transformacijoms. Turėti du socialiniai per­mainų projektai – metaforiškai teapibrėžta berniška K. Borutos revoliucija ir realus ko­munistinės visuomenės modelis, bandytas įgy­vendinti kaimyninėje Sovietų Sąjungoje. Dėl įvairiai interpretuojamų aplinkybių Trečiame fronte pasirinktas pastarasis socialinių permai­nų modelis, ir dėl kilusios reakcijos žurnalas buvo uždarytas. Dėl bandymų suderinti įvai­rias estetines programas trečiafrontininkų kur­tą avangardizmą galima lyginti su konstrukty­vizmu.

    

     (1) Menininkų kelionių maršrutai yra susilaukę nemažo kul­tūrologų dėmesio. Viena iš studijų, paskelbtų žurnale Kunstforum. Ruppichterot: Kunstforum International Inc. Bd. 125. 1995, p. 16 45 čia ir remiamasi.

     (2) Gerų norų būta keturvėjininkai buvo nusprendę ke­turvėjininkų paldienininkų brolijos diskusijų mintis skelb­ti Keturiuose vėjuose kaip Keturių vėjų kurijos sekretoriato medžiagą, turėjusiai būti teorine medžiaga, iš kurios ga­lėtų pasimokyti jaunimas. Tačiau vienintelė tokio pobū­džio publikacija buvo K. Binkio straipsnis Vaikų literatūra suaugusiems. Pagal: Gudaitis L. Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986, p. 179.

     (3) Šiame kontekste būtų galima paminėti ir neskelbtą S. Šemerio poemą Mano milžino daina. Jos herojus paten­ka į dangų ir dviprasmiškai, su erotine potekste garbina Mariją. Už tokį įžūlumą Jehova herojų išmeta iš dangaus, kurio visa didybė išgaruoja kartu su pagiriomis. Pagal Gudaitis L. Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986, p. 65.

     (4) Futuristo F. T. Marinetti manifeste (1913) apie kavinę sakoma, kad ji yra sintezė viso to, ką žmonija sugal­vojo, norėdama atsiriboti nuo materialaus ir moralinio skaus­mo. Pagal Korte H. Die Dadaisten. Reinbek bei Hambur: Rowohlt. 1994, p. 24.

    

     Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2003/1